Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

LDK istorija: Sovijaus mitas

Sovijaus mitas ateina iš Voluinės ir Haličo
Sovijaus mitas ateina iš Voluinės ir Haličo
Šaltinis: LDKistorija.lt
0
A A

Dauguma baltų religijų tyrinėtojų sakmę apie Sovijų laiko autentišku lietuvių (baltų) mitu, kuriuo buvo paaiškintos mirusiųjų deginimo papročio įvedimo priežastys, atskleisti pomirtinio gyvenimo vaizdiniai ir pagrindžiama pagoniška daugiadievystė. Sakmė užrašyta vadinamajame Judėjos chronografe (sen. raštijos paminkle, visuotinės istorijos apžvalgoje pagal Bibliją ir Bizantijos kronikas): XIII a. antroje pusėje (apie 1262 m.) Pietvakarių Rusios žemėse (Haličas, Voluinė) sukompiliuotoje pasaulio istorijoje nuo jo sukūrimo.

Senovės lietuvių religijos ištakos?

Chronografo pagrindiniai šaltiniai buvo keli. XIX amžiaus pab. tyrinėtojai nesunkiai identifikavo ankstyvųjų viduramžių Bizantijos rašytojų Jono Malalos (VI a.) ir Jurgio Amartolo (X a. vidurys) kronikas. XXI amžiaus pradžioje prie jų pridėjo Šv. Gregorijaus Nazianziečio (Teologo) 16-os skyrių rinkinį (IV a.) su Nikitos iš Heraklėjos komentarais (XI a. antroji pusė), Biblijos Pradžios Knygos siužetus, Chronografo redaktoriaus asmenines žinias ir kūrybinius sugebėjimus.

Sakmės apie Sovijų trumpoji ir plačioji redakcijos įrašytos dviejuose Chronografo skyriuose, išsamiai atskleidžiančiuose graikų daugiadievystės genezę. Tai buvo krikščionims aktuali tema, nes, pasak Šventojo Rašto, Pradžiose buvo Vienas Dievas Kūrėjas, kurį žmonija užmiršo ir ėmė garbinti daugybę dievų ir sudievintų žmonių didvyrių.

Slavų rašytojai visus atsakymus apie tai rasdavo graikų verstinėse kronikose, ypač pamėgtoje Malalos, kurioje graikų pagonybė aprašyta išsamiausiai. Kadangi Malala apie graikų ir kitus antikinius dievus rašė kaip apie realius herojus, todėl kai kuriems slavų rašytojams prireikdavo papildomų kūrinių, kuriuose tie dievai vertinti būtent kaip dievybės.

Šiam tikslui labai tiko Šv. Gregorijaus rinkinys su Nikitos komentarais. Šalia pagonių XIII a. antroje pusėje gyvenęs Chronografo kūrėjas taip pat nepraleido progos skaitytojams paaiškinti savo neramių kaimynų, ypač Lietuvos karalystę sukūrusių lietuvių, pagonybės šaknis.

Chronografe sakmė apie Sovijų įrašyta du kartus, yra dvi jos redakcijos: trumpąja baigiamas 17-as, plačiąja pradedamas 18-as skyrius.

Jų stabmeldystė siekė net Abimelecho (Abraomo bendraamžis) laikus – suskaičiuoti 3446 metai iki spėjamos Chronografo sukūrimo 1262 m. datos. Pirmasis Rytų Baltijos kraštuose XIII a. dar gyvu deginimo papročiu palaidotas pagonis buvo dievybe pavirtęs žmogus Sovijus Совiи.

Sakmė apie Sovijų, pagonių pranašą

Chronografe sakmė apie Sovijų įrašyta du kartus, yra dvi jos redakcijos: trumpąja baigiamas 17-as, plačiąja pradedamas 18-as skyrius.

Trumpoji sakmė: „Sovijaus gausiai giminei nelemta regėti didžiojo aptvėrimo vartų. Sugavęs laukinį šerną, nederamai davė tiems vaikams valgį ir bandė nueiti į pragarą. Ir prašėsi ten praeiti. Kai nepajėgė nueiti į pragarą pro aštuonerius vartus, prie devintųjų priėjęs, gimusiojo iš jo padedamas, prisiprašė, ir įleido jį į pragarą.

Užsirūstino broliai ant jo, kad išleido jų tėvą į pragarą, o tas pabėgo nuo jų vaidų pas savo tėvą pragaran. Žemėje jis kirminų ir kitokių daugybės ėdamas buvo, o medyje bičių, vapsvų ir uodų ėdamas buvo. Kai ugnies lauže sudegė – kaip dausose ramybę gavo.“

Plačioji sakmė: „Sovijus buvo žmogus. Pagavęs šerną, išėmęs iš jo devynias blužnis, jis davė jas savo pagimdytiesiems iškepti. Tiems jas suvalgius, supyko ant gimusiųjų iš jo. Mėgino jis nusileisti į pragarą. Pro aštuonerius vartus praeiti negalėjo, pro devintus savo norą patenkino, padedamas savo pagimdytojo, kitaip tariant, sūnaus.

Broliams ant šio supykus, šis išsiprašė jų, kad nueisiąs ir suieškosiąs tėvą, ir atėjo į pragarą. O tėvui su juo pavakarieniavus, padarė jam guolį ir pakasė jį žemėje. Rytą jiedviem atsikėlus, paklausė jį, ar gerą atilsį turėjęs. Tas jam sudejavo: „Ak! Kirminų ir šliužų ėdamas buvau“. Vėl rytojaus dieną padarė jam vakarienę ir įkėlė jį į medį ir paguldė ten. Rytą paklaustas, tasai tarė: „Bičių ir daugybės uodų ėdamas buvau, aiman, kaip prastai miegojau“. Vėl rytojaus dieną padarė didžiulį laužą ir įmetė į ugnį. Rytą jo paklausė, ar gerai pailsėjęs. O tasai jam tarė: „Kaip kūdikis lopšy saldžiai miegojau“.

O didis šėtoniškas paklydime, kuris buvai įvestas į lietuvių giminę ir jotvingių, ir prūsų, ir jemių, ir lyvių, ir daugelio kitų, kurios sovika vadinamos ir kurios mano, kad jų sielų vedlys į pragarą esąs Sovijus, gyvenęs Abimelecho laikais <…> Šį paklydimą Sovijus paskleidė, kad jie aukotų nelabiems dievams Andajui ir Perkūnui, kitaip tariant, griaustiniui, ir Žvorūnai, kitaip tariant, kalei, ir kalviui Teliaveliu, nukalusiam jiems saulę, kuri šviečia žemėje, ir įmetusiam jiems saulę į dangų <…>“ (vertė B. Savukynas ir J. Tumelis).

Literatūrinė išmonė ar arabų legenda?

Mūsų dienomis viešpatauja nuomonė, jog sakmė apie Sovijų – originalus žodinis lietuvių (baltų) mitas, vienas seniausių baltų mitologijos ir religijos šaltinių. Nenuostabu, nes nuo XIX a. vidurio Sovijaus mito tikrumą grūdino solidūs moksliniai tyrimai, atmetę bet kokias abejones jo galima dirbtine „kabinetine“ kilme.

Remiantis lietuvių ir kitų indoeuropietiškų kalbų leksikos šaltiniais buvo pateikiamos vardo Sovijus etimologijos, surandamos trapios siužetinės analogijos ne tik lietuvių tautosakoje, bet ir Sibiro tautų šamaniškoje kultūroje ar net platesniame kontekste, konstruojama baltų dievų nomenklatūra ir hierarchija.

Mokslinio tikėjimo mito lietuviškumu netrikdė teksto autoriaus nuoroda, kuria Sovijaus paklydimas buvo priskiriamas ne tik visiems baltams, bet ir ugro-finams su kitomis tautomis.

Naujausi ankstyvųjų viduramžių Rusios (X–XIII a.) religinės, pasaulietinės ir grožinės literatūros, jos šaltinių ir rašytojų kūrybinės virtuvės ypatumų tyrimai leidžia Sovijaus mitą išvysti kaip rašytojo konstruktą, mažai ką bendra turintį su lietuvių pagonybės vaizdiniais. Tai – literatūrinė kompiliacija, kurioje panaudoti Biblijos Pradžios Knygos, Malalos ir Amartolo kronikų bei kitos literatūros siužetai.

Vardą Sovijus, tikrinį daiktavardį, taip pat sukūrė rusų knygius, iš Amartolo kronikos klaidingai perrašęs ar savaip supratęs bendrinį, reiškiantį nelabąjį, velnią biesą.

Lietuvišką (baltišką) Sovijaus mito kilmę neigia dar viena, arabiškos jo kilmės versija. Panašios legendos apie pagonybės su mirusiųjų deginimo papročiu atsiradimą žinomos arabų kalba rašytuose kūriniuose IX–XII a., kuriuose aprašoma sabių (Mesopotamijos šiaurėje buvusio Harano miesto ir krašto gyventojų pagonių) kilmė iš legendinio protėvio Sabio.

Manoma, kad Chronografo Sovijaus mitas – verstinis kūrinys, giminingas arabų legendoms ir kilęs Rytuose.

LDKistorija.lt

 

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min