TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

LDK istorija: Sveikata ir ligos

Kapinynas
Kapinynų kasinėjimo medžiaga antropologams leido nustatyti, kad viduramžiais kūdikystės ir vaikystės amžiuje mirdavo iki trečdalio, o dvidešimtmetį perkopdavo vos pusė lietuvių.
Šaltinis: LDKistorija.lt
0
A A

Lietuvoje rasta nedaug XIII–XIV a. kapinynų, kurių osteologinė medžiaga (griaučių tyrimas) tiktų antropologų tyrimams, nes pagoniškas mirusiųjų deginimo paprotys naikino beveik viską, kas turėjo būti laidojama. XIII–XIV a. nedegintinių palaikų kapinynai Lietuvoje dažniausiai priklausė krikščionims, spėjama – stačiatikiams, bet konfesiniai skirtumai neiškraipo duomenų apie žmonių gyvenimą, sveikatą ir ligas.

Keturiasdešimtmetis – gili senatvė

Kernavės gyventojų (stačiatikių) palaikų XIV a. Kriveikiškių kapinyne duomenys rodo, kad vidutinė žmonių gyvenimo trukmė siekė vos 20,5–28,5 metų (skaičių skirtumą lėmė mažas išlikusių vaikų kapų procentas).

Mažiau varijuoja alytiškių vidutinė gyvenimo trukmė XIV–XVI a.: vyrų – 22,3 metų, moterų – beveik 17. Obeliuose V–VI a. – 22,6 metai: iki 20 metų mirdavo pusė žmonių, likusieji gyvendavo dar 18,5 metų.

Kernavės gyventojų (stačiatikių) palaikų XIV a. Kriveikiškių kapinyne duomenys rodo, kad vidutinė žmonių gyvenimo trukmė siekė vos 20,5–28,5 metų

Anot apibendrintų geležies amžiaus demografinių duomenų, daugiausia perkopusių 20 metų žmonių mirdavo eidami ketvirtą dešimtį. Vidutinės gyvenimo trukmės parametrais Kernavės, Alytaus ir Obelių duomenys per tūkstantį metų panašūs, bet skiriasi pagal lytis (ypač moterų grupėje).

Kernaviškių vyrų vidutinė gyvenimo trukmė – beveik iki 21 metų, moterų – vos per 18 metų, moterų Alytuje – 16,76 metų, Obeliuose vyrų – 20,4, moterų – 15,5 metų.

Trumpesnį moterų gyvenimą lėmė nėštumo ir gimdymų sukeltas mirtingumas. Jei visi gimdymai pasisekdavo, kernaviškės sulaukdavo 35–40 metų ir nugyvendavo ilgesnį nei bendraamžiai vyrai gyvenimą.

Vienai moteriai Kernavėje vidutiniškai tekdavo 4,8–5,6 gimdymo, bet tik 3,26–3,81 jos vaiko sulaukdavo reprodukcijos amžiaus (15 metų). Taigi šeimą sudarydavo penki ar šeši asmenys. Tų laikų visuomenei būdingas didelis kūdikių ir vaikų mirtingumas, pvz., Obeliuose – per 27 proc. 1–9 metų amžiaus grupėje.

„Stiprioji“ lytis

Kernavėje pastebimas nedidelis moterų perteklius, išskyrus dvidešimt metų viršijusių moterų grupę (95 moterims

Marvelės kapinyno vieta
Marvelės kapinyno vieta

tekdavo 105 vyrai). Ilgainiui čia vienam penkiasdešimtmečiui vyrui jau tekdavo dvi bendraamžės moterys.

Kita vertus, geležies amžiaus duomenys rodo, kad vyresnių vyrų visuomenėje turėjo būti daugiau nei moterų, jie gyvendavo ilgiau. Tai daugumos visuomenių ikiindustrinės pažangos požymis, kuris kartais netinka Kriveikiškių kapinyno individams.

Vyrų perteklių lemdavo tai, kad nepriteklių ir bado metais pagonys pirmiausia naikindavo moteriškos lyties kūdikius. Berniukus, kaip būsimus karius, gynėjus, vadus ar žemdirbius (maitintojus), labiau brangino ir geriau maitino.

Vyrų perteklių lemdavo tai, kad nepriteklių ir bado metais pagonys pirmiausia naikindavo moteriškos lyties kūdikius.

Tačiau moterys lengviau prisitaikydavo prie kintančių stresinių aplinkos sąlygų, dėl atrankos jos buvo atsparesnės. Moterys lengviau išgyvendavo, o vyrai būdavo jautresni aplinkos faktoriams, todėl bendruomenės labiau globojami.

Kernaviškių amžiaus grupių struktūra rodo, kad tai buvo jaunų žmonių bendruomenė: 45,7 proc. vaikų ir paauglių iki 14 m., dar 31 proc. – jaunų ir suaugusių (15–29 m.), 21,3 – brandaus amžiaus žmonių, 50 metų pasiekdavo vos 2 proc. gyventojų, šešiasdešimtmečiai ir vyresni buvo reta išimtis.

„Susitraukę“ lietuviai

Gyventojų mirtingumas – pagrindinė demografinių praradimų priežastis. Kūdikystės ir vaikystės amžiuje mirdavo iki trečdalio, o dvidešimtmetį perkopdavo vos pusė gyventojų, gimdymai retino moteris.

Antropologiniai tyrimai atskleidžia, kad nuo XII a. Lietuvos gyventojų ūgis ėmė mažėti ir XIV–XVIII a. „nusileido“ apie 5 cm. Tai buvo gyventojų fizinis atsakas į pasikeitusias aplinkos sąlygas: stingant maisto, didesnę tikimybę išgyventi turėjo smulkesni individai.

Antropologiniai tyrimai atskleidžia, kad nuo XII a. Lietuvos gyventojų ūgis ėmė mažėti ir XIV–XVIII a. „nusileido“ apie 5 cm.

„Mažasis ledynmetis“, vėsinęs ir trumpinęs žemdirbio vasaras, stiprino maisto nepriteklių. Jis mažino lietuvių žemėse žemdirbystės produktyvumą, kuris ir šiaip nebuvo aukštas. Gyventojų maiste stigo gyvulinės kilmės baltymų ir kaulams svarbių mikroelementų, kurių I tūkstantmetyje būdavo gaunama daugiau, kai didelę raciono dalį sudarė žvėriena ir naminiai gyvuliai.

Antropologai pastebi, kad žemdirbystė, kaip ūkio pagrindas, ir su ja siejamas sėslesnis gyvenimas skatino daugiau valgyti augalinį maistą, kuris mažino žmonių ūgį ir prastino mitybą. Menka asmeninė higiena, sanitarija ir sveikatos apsauga papildomai mažino gyventojų atsparumą ligoms ir epidemijoms.

Vargšus sargdina badas, turtingus – nutukimas

Infekcinės ligos buvo pagrindinė mirties priežastis, jos dažniau vargindavo vyrus. Tuberkuliozė (kaulų tuberkuliozė) Lietuvoje patvirtinama nuo I tūkstantmečio vidurio. XIV–XVIII a. ja sirgo maždaug ketvirtis Alytaus miestiečių.

Dažnos buvo žarnyno infekcijos, tarp jų ir lėtinės, žarnyno parazitai, pvz., kaspinuotis. Vaikai sirgo mažakraujyste (anemija) – 38,5 proc. vaikų Kernavėje ir daugiau kaip pusė Obeliuose. Ši liga dažna tarp suaugusių Kernavėje (13,5 proc. vyrų ir 24,1 proc. moterų).

Dažnos buvo žarnyno infekcijos, tarp jų ir lėtinės, žarnyno parazitai, pvz., kaspinuotis. Vaikai sirgo mažakraujyste (anemija) – 38,5 proc. vaikų Kernavėje ir daugiau kaip pusė Obeliuose.

Anemija susirgdavo dėl ilgo žindymo vaikystėje, sutrikusio virškinimo, dažnų viduriavimų, mėsos trūkumo (baltymų, geležies ir mikroelementų šaltinis), žarnyno parazitų. Žmonės taip pat sirgo nutukimo sukeltu diabetu, sąnarių ir stuburo ligomis (osteochondroze), artritu, meningitu.

Dažnai patiriamas stresas nebūtinai palikdavo pėdsakus osteologinėje medžiagoje, bet lėtiniai uždegimai atsiliepdavo kaulų pakitimais. Tik atsparūs individai įveikdavo lėtines ligas.

Antropologai nustatė aukštesnės gyventojų visuomeninės padėties nulemtas ligas. Plinkaigalio ir Marvelės I tūkst. vidurio osteologiniai duomenys liudija, kad kai kurie vyresnio amžiaus vyrai turėjo stuburo ir dubens patologiją – raiščių sukaulėjimą bei polinkį cukriniam diabetui.

Ši liga siejama su riebiu, kaloringu maistu, nutukimu, mažesniu judrumu. Ypač vyrus kamavo įvairios traumos, ligos nuo padidėjusio fizinio krūvio, kai pakenkiamas dešinysis riešas, alkūnė, klubo sąnariai, krūtinės slanksteliai.

Traumos buvo dažnas reiškinys, jas mokėta gydyti. Obeliuose rastas XIV–XV a. išgydytas kaukolės skliauto lūžis – tai chirurginis gydymas.

XIV a. Lietuvoje formavosi miestai, tačiau gyvenimas juose (ypač žemesniems gyventojų sluoksniams) buvo prastesnis nei kaime. Vilniečiai ūgiu buvo žemesni už Rytų Lietuvos kaimiečius, miestietis gyveno 4,2 meto trumpiau už kaimietį.

LDKistorija.lt

VIDEO: LDK istorija

 

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Dakaras 2018

Parašykite atsiliepimą apie 15min