Didžiausiam pasaulyje Jėzaus Kristaus monumento statybos projektui vadovavo tėvas Sylwesteris Zawadzkis, bet jis nesulaukė didelio gyventojų palankumo.
„Dauguma miestiečių yra nusiteikę prieš monumentą, tačiau atvirai niekas to nesako. Daugelis vietinių, norintys pakrikštyti ar nuvesti vaikus priimti pirmosios Komunijos, nenori turėti nieko bendro su tėvu S. Zawadskiu“, – tvirtino Sviebodzino laikraščio vyriausiasis redaktorius Waldemaras Roszczukas.
Lojalumas bažnyčiai silpsta, vis dėlto 95 proc. lenkų tvirtina esantys katalikai. Net konservatyvusis katalikų pamokslininkas Tomaszas Terlikowskis tvirtina, kad tikrasis pamaldžių katalikų skaičius yra šiek tiek didesnis kaip 20 procentų: „Mes, lenkai, mėgstame skelbti apie savo katalikybę, tačiau tikrovė yra šiek tiek kitokia.“
Tik 44 proc. jaunų žmonių tvirtina, kad eina į bažnyčią sekmadieniais. 1992 metais į bažnyčią ėjo 62 proc. jaunų žmonių. Net 42 proc. prisipažino, kad jie nesilaiko visų Dievo įsakymų. Beveik niekas nebekreipia dėmesio į tokius dalykus kaip seksualinis susilaikymas iki vedybų. Nelegalių abortų skaičius kiekvienais metais siekia šimtus tūkstančių. Be to, keturi penktadaliai lenkų piktinasi, kad Bažnyčia nuolat kišasi į politiką.
„Pastatę pompastišką paminklą Sviebodzine, vietos bažnyčios vadovai tik bando nuslėpti faktą, kad jų įtaka iš tiesų mažėja. Per 10 metų Bažnyčia gali būti visiškai nustumta į šalį“, – teigia filosofijos daktaras Tadeuszas Barto, pats anksčiau buvęs vienuoliu.
Ilgą laiką Bažnyčia buvo tarsi Lenkijos tautos globėja. Bažnyčios įtaka šaliai ypač sustiprėjo iki Lenkijos padalinimų. XVIII amžiuje protestantiška Prūsija, Rusijos stačiatikių imperija ir katalikiška Austrija pasidalijo Abiejų Tautų bajorų respubliką. Katalikų tikėjimas suvienijo lenkus atskirtuose regionuose, Bažnyčia nuolat palaikė tikinčiųjų Respublikos susijungimo idėją.
Ši svajonė tapo realybe po Pirmojo pasaulinio karo. Antroji Lenkijos Respublika buvo įvairių religijų gyvavimo vieta. Čia gyveno žydai, protestantai ir stačiatikiai, tik 60 proc. gyventojų sudarė katalikai.
Ironiška, kai J.Stalinas po 1945 metų Lenkiją pavertė komunistine respublika, šalis po sienų perbraižymo rytuose ir vakaruose tapo išimtinai katalikiška. Vokiečiai protestantai buvo išvaryti, o naciai beveik visiškai buvo išnaikinę žydus.
Iki 1989 metų Bažnyčia buvo atrama prieš komunizmą. Bažnyčia globojo disidentus ir paskelbė milicininkų nužudytą kunigą Jerzy Popieluszką moderniųjų laikų kankiniu.
1984 metais slaptoji policija pagrobė ir sumušė katalikų kunigą J.Popieluszką, susijusį su „Solidarumo“ profsąjunga ir jos lyderiu Lechu Walesa. Kunigas buvo užmuštas ir įmestas į Vyslą.
„Vis dėlto Bažnyčiai nepavyko suspėti eiti kartu su moderniu amžiumi“, – sako buvęs dominikonas T.Barto.
Žlugus komunizmui politikai vengė ginčytis su Katalikų bažnyčios hierarchais. Bažnyčiai buvo teikiama pirmenybė, kai buvo grąžinamas nusavintas turtas, vyskupijoms priimti palankūs mokesčių įstatymai, o religinis mokymas tapo privalomas mokyklose.
„Vis dėlto Bažnyčiai nepavyko suspėti eiti kartu su moderniu amžiumi“, – sako buvęs dominikonas T.Barto.
ĮstojusI į Europos Sąjungą, Lenkija atsisuko į Vakarus ir perėmė vakarietišką gyvenimo būdą labiau nei bet kuri kita šalis. Šiandien Lenkijos moterys svajoja apie karjerą ir saviraišką. Šimtai tūkstančių lenkų gyvena kartu nesusituokę. Didmiesčiuose, pavyzdžiui Varšuvoje ir Poznanėje, gėjai ir lesbietės gyvena taip pat atvirai kaip ir Berlyne ar Madride.
Bažnyčios atkaklumą T.Barto patyrė savo kailiu. Būdamas 19-os jis įstojo į Dominikonų ordiną ir buvo įšventintas į kunigus. Tačiau jis pradėjo rašyti straipsnius dienraščiui „Gazeta wyborcza“, kuris garsėja kritišku požiūriu į Bažnyčią.
„Lenkams prireikė didelių aukų atsikratyti komunizmo šešėlio ir kurti rinkos ekonomiką, tačiau ne tiek, kad jie dabar galėtų leisti su vėjo malūnais kovojantiems dvasininkams įsakinėti, ką žmonės privalo daryti“, – aiškino T.Barto. Anot jo, šiandien net ir labai religingi lenkai mano, kad juokingas kunigų mėginimas nuslėpti savo suguloves, vadinant jas namų šeimininkėmis.
Barto pasauliečiu vėl tapo 2007 metais. Dabar jis skaito paskaitas Varšuvos universitete ir gyvena naujai renovuotame name.
Katalikų Bažnyčios įvaizdį dar labiau sumenkino kelios kunigų savižudybės. Šalies pietuose per pastaruosius šešerius metus aštuoni kunigai nusinuodijo, pasikorė arba iššoko pro langą. Atrodo, Bažnyčios hierarchija nebėra pajėgi spręsti net savo kunigų dvasinių problemų.
