15min be reklamos
2022 10 21, 15:20

Lietuvių kalba vakar, šiandien ir rytoj – kokias perspektyvas mato ekspertai?

1922 m. rugpjūčio 1 d. Steigiamojo Seimo priimtoje pirmojoje nuolatinėje Lietuvos Valstybės Konstitucijoje pirmą kartą lietuvių kalbai suteiktas valstybinės kalbos statusas.
Lietuvių kalbos ženklai
Lietuvių kalbos ženklai / Juliaus Kalinsko / 15min nuotr.

Prieš 100 metų priimtos Konstitucijos 6 straipsnis skelbė: „Valstybės kalba – lietuvių kalba.“ Apie lietuvių kalbos statusą vakar, šiandien ir rytoj apskritojo stalo diskusijoje kalbėjosi trys pašnekovai: Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas Audrys Antanaitis, Valstybinės kalbos inspekcijos viršininko pavaduotojas Donatas Smalinskas (buvęs ilgametis Inspekcijos viršininkas, Valstybinės kalbos įstatymo projekto rengimo darbo grupės vadovas) bei Vytauto Didžiojo universiteto Informatikos fakulteto docentas, Skaitmeninių išteklių ir tarpdisciplininių tyrimų instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas dr. Darius Amilevičius.

Ką šiandien reiškia 100 metų kalbos valstybingumui?

„Pasaulio tautos ir valstybės stengiasi minėti savo pergales, dėl to niekada neužmirštame 1410 m. liepos 15 d. – Žalgirio pergalės, neužmirštame Oršos mūšio pergalės, abiejų Nepriklausomybės dienų. Ši sukaktis mums yra svarbi taip pat, kadangi pirmą kartą Lietuvos istorijoje valstybės kūrėjai pasakė, kad dabar mūsų įstatymų, mokyklos ir viešojo gyvenimo kalba yra lietuvių.

Jeigu šiandien pažvelgtume į savo valstybinį gyvenimą, tai tas sprendimas mūsų kalbą – lietuvių bendrinę kalbą – labai sustiprino. Šiandien šia kalba remiasi praktiškai viskas, ką mes kuriame, – ir įstatymai, ir kultūros reiškiniai, ir literatūra, ir mokslas, ir tarptautinis bendradarbiavimas.

Ji yra archajiška, nes išlaikiusi daugiausia iš visų gyvųjų kalbų indoeuropiečių prokalbės formų. Kartu ji – moderni pasaulio kalba – turtinga, pritaikyta išreikšti visas šiandienos gyvenimo aktualijas“, – apie šios datos svarbą pasakoja A. Antanaitis.

VLKK pirmininkas Audrys Antanaitis (asmeninio archyvo nuotr.)
VLKK pirmininkas Audrys Antanaitis (asmeninio archyvo nuotr.)

100 metų valstybinei kalbai – daug ar mažai?

„Atsakymas dvejopas: iš tiesų, tai labai nedaug. Neužmirškime, kad mūsų valstybei beveik 1000 metų. Oficialiai jos pradžią skaičiuojame nuo Karaliaus Mindaugo – 1236 m., bet esu tikras, kad valstybingumo formų būta ir anksčiau. Buvome viena didžiausių valstybių Europoje, viena kultūringiausių, kūrusių renesansinę ir barokinę kultūrą, tik tą valstybę gana greitai praradome, nes neturėjome savo valstybinės arba, kitaip tariant, rašto kalbos.

Tačiau, turint omenyje tai, kad mūsų kalba buvo ant išnykimo ribos, 100 metų – daug. Žmonės, kurie sėdi prie šio apskrito stalo, jau nebeįsivaizduoja gyvenimo be valstybinės kalbos – su ja jie gimė, užaugo, subrendo ir su ja gyvena ir gyvens. Nepaisant to, kad valstybinė kalba okupacijos laiku buvo paribių kalba, jos idėja niekada nebuvo mirusi mūsų gyvenime“, – tęsia Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas.

„Man atrodo, kad mažai. Nepamirškime, kad per 50 okupacijos metų (tai yra pusė minimo laikotarpio) mūsų kalba beveik neturėjo teisių, ji buvo išstumta iš oficialaus gyvenimo kalbos vartojimo sričių.

Kartais savęs ir kitų klausiu: kodėl mes, lietuviai, nemokame gerai savo gimtosios kalbos, be redaktorių pagalbos negalime sukurti straipsnio, parengti įstatymo projekto ar įstaigos dokumento? Manau, kad mus ilgai veikė ir veiks kitos kalbos. Rusų kalbos poveikį jaučiame iki šiol – daugybę gramatikos ir žodyno klaidų girdime ir matome dėl jos įtakos. Minimas laikotarpis per trumpas bendrinei kalbai, mūsų kalbos vartojimo tradicijoms, nors ir matome daug teigiamų pavyzdžių“, – mintimis dalinasi D. Smalinskas.

Donatas Smalinskas (asmeninio archyvo nuotr.)
Donatas Smalinskas (asmeninio archyvo nuotr.)

„Atsakysiu ir kaip humanitaras, ir kaip technologas. Kaip humanitaras ir pilietis sakyčiau, kad 100 metų yra trumpas laikotarpis, nes tai reiškia, kad tik prieš 100 metų pasauliui gebėjome pareikšti, jog mes, lietuviai, turime identitetą. Bet reikia skirti objektą ir jo turinį. Apie kokią lietuvių kalbą mes kalbame? Ta, kuri buvo vartojama prieš 100 metų, ir ta, kuria kalbame dabar, yra visiškai kitokios kalbos. Kalbos turinys yra labai gyvas. Tai kalbai, kuria dabar kalbame, duočiau apie 10 metų, ne daugiau, gal net 5. Ji labai sparčiai vystosi veikiama socialinių tinklų“, – pastebi dr. D. Amilevičius.

Dr. Darius Amilevicius (asmeninio archyvo nuotr.)
Dr. Darius Amilevicius (asmeninio archyvo nuotr.)

Kalba po Nepriklausomybės atgavimo – teisinės bazės kūrimas ir kiti svarbūs darbai

„Daugelyje įvykių man pačiam teko dalyvauti, rodyti iniciatyvą, sugalvoti pačius svarbiausius darbus, juos organizuoti.

Pradėsiu nuo 1988 metų lapkričio 18 dienos. Labai įdomus atvejis, nes nepriklausomos valstybės nebuvo, o jos kalba paskelbiama valstybine. Šis svarbus žingsnis nebuvo tuometinės Aukščiausiosios Tarybos suteikta malonė tautai. Tai – didžiulis žmonių noras (daugelyje susirinkimų, mitingų ir man teko dalyvauti) savo krašte turėti savo kalbą, ją išvaduoti nuo kitos, okupantų primestosios. Nuo tada prasidėjo naujas mūsų valstybės gyvavimo laikotarpis. Suprantama, kad laukė daug nepadarytų darbų, atsivėrė platus veiklos laukas visiems, buvo sudėti svarbūs teisiniai pagrindai.

1990 m. liepos 30 d. įsteigtos Valstybinės kalbos inspekcijos kaip Kultūros paveldo inspekcijos struktūrinio padalinio gyvavimas prasidėjo nuo kelių kertinių dalykų: nuolatinių pranešimų visuomenei apie veiklos pradžią, teisės aktų rengimo, tam tikrų institucijų įsteigimo ir bendradarbiavimo su jomis.

Laiškas rusų kalba (Donato Smalinsko nuotr.)
Laiškas rusų kalba (Donato Smalinsko nuotr.)

Labai buitiškas Inspekcijos įsikūrimo pradžios vaizdas: duoti tik trys darbuotojų etatai, kabinetas ir telefonas. Reikėjo nuolat pranešinėti apie pirmuosius darbus, todėl suprasdamas viešojo žodžio svarbą paprašiau Lietuvos radijo direktoriaus, kad Inspekcijos parengta kelių minučių informacija būtų transliuojama du kartus per savaitę. Tai tęsėsi daugiau kaip 26 metus.

Tikslo, kad taisyklinga kalba būtų radijo ir televizijos laidose, siekėme turėdami stiprų visuomenės pritarimą ir palaikymą. Stengėmės mažinti fotografuotinių knygų, kurios buvo leidžiamos su baisiomis kalbos klaidomis, srautą.

Kino ir televizijos filmai nebuvo verčiami į lietuvių kalbą. Dėl to ilgai pykomės ir bylinėjomės su televizijomis. Kai nurodėme serialą „Santa Barbara“ rodyti lietuviškai, net iš Latvijos miesto Daugpilio gavome asmenų grupės pasirašytą laišką: „Ką jūs galvojate, kaip mes žiūrėsime tokį gerą serialą lietuviškai!“. Prisimenu, kad buvo labai daug pasipiktinusių žmonių skambučių dėl mūsų blogo elgesio.

Blankai rusų kalba (Donato Smalinsko nuotr.)
Blankai rusų kalba (Donato Smalinsko nuotr.)

Sunku patikėti, kad tuometinė tikrovė buvo tokia: važiuoji autobusu – bilietą gauni rusų kalba, ateini į polikliniką – asmens kortelė rusų kalba, bet kurioje įstaigoje dokumento blankai ir tekstas rusiški. Vyriausybės išprašėme, kad nustatytų tvarką, jog visi dokumentų blankai, spausdinami Lietuvoje, būtų peržiūrėti Kalbos inspekcijos. Kad suprastume šios situacijos sudėtingumą, pasakysiu, jog prie raštų rašymo lietuvių kalba nepereita greitai, nes nebuvo tiek spausdinimo mašinėlių lietuvių kalba (priminsiu, kad kompiuterių tuo metu dar niekas nematė).

Kokia buvo atsakomybė už tai, kad nevykdomi teisės aktai? Mūsų iniciatyva Seime buvo priimti Administracinių teisės nusižengimo kodekso du (vėliau dar penki) straipsniai: už valstybinės kalbos nevartojimą užrašuose, antspauduose, spauduose, blankuose, iškabose, tarnybinių patalpų ir kituose viešuose užrašuose ir už Kalbos komisijos nutarimų nevykdymą. Vėliau paprašėme Kalbos komisijos, kad Inspekcijai suteiktų objektyvų įrankį – patvirtintų kriterijus, pagal kuriuos nustatytume, ar leidinio, laidos kalba yra taisyklinga.

Bilietai rusų kalba (Donato Smalinsko nuotr.)
Bilietai rusų kalba (Donato Smalinsko nuotr.)

Tais pačiais metais, Aukščiausiajai Tarybai paskelbus kreipimąsi, pradėti steigti kalbos tvarkytojų etatai savivaldybėse. Inspekcijai teko važiuoti pas merus, juos įtikinėti, kad tokie specialistai svarbūs ir reikia, kad atsirastų visuose rajonuose.

Teisės aktai buvo pasenę, neatitiko naujos valstybės statuso, turėjome kontroliuoti priimtus dar Sovietų Lietuvoje. Reikėdavo cituoti viešai, pavyzdžiui, tokį reikalavimą: „Respublikinio pavaldumo miestuose viešieji užrašai turi būti lietuvių ir rusų kalbomis.“ Kuo čia dėta rusų kalba, paskelbus Nepriklausomybę?

Nuo 1992 m. sausio 2 d. numatyta pereiti prie labai radikalaus darbo – pradėti taikyti lietuvių kalbos mokėjimo reikalavimai tiems, kurie pagal užimamas pareigas privalo ją mokėti. Suprantama, kad staiga pasikeitus situacijai norinčiųjų mokytis lietuvių kalbos atsirado labai daug, įsteigtas Lietuvių kalbos centras, suorganizuoti lietuvių kalbos kursai darbo vietose, leidžiamos mokymo priemonės.

Prekės instrukcija rusų kalba (Donato Smalinsko nuotr.)
Prekės instrukcija rusų kalba (Donato Smalinsko nuotr.)

Teko labai energingai judinti Švietimo ir mokslo ministeriją, kad parengtų testus, sudarytų egzaminų komisijas, naują tvarką derintų su visomis reikalingomis institucijomis ir parengtų teisės aktą. Priimtame Vyriausybės nutarime „Dėl valstybinės kalbos mokėjimo kvalifikacinių kategorijų“ nustatyta, kurias pareigas einantys darbuotojai turi išlaikyti egzaminą pagal vieną iš trijų kategorijų. Kalbos inspekcija inicijavo šio teisės akto atsiradimą, organizavo visus su egzaminais susijusius darbus. Šis sunkus procesas vyko sklandžiai, be įtampos, nepažeidžiant tautinių mažumų teisių. Pirmasis egzaminas vyko 1993 m. balandžio 7 d. Per 10 metų nuo pirmojo egzamino iki 2003 metų išegzaminuota 90 tūkstančių kitakalbių. Negavome nė vieno skundo, kad egzaminas nepagrįstas, sunkus, nepakeliamas ar neišlaikomas. Tai rodo, kad buvo tinkamai paruošti teisės aktai, gerai informuota visuomenė, šnekėtasi su tautinių mažumų atstovais“, – prisimena D. Smalinskas.

Valstybinės kalbos įstatymo svarba

„Įstatymas, Seime priimtas 1995 m. sausio 31 d., pastatė viską į savo vietas, sunkiai, tačiau valstybinė kalba pamažu tapo visų Lietuvos tautų gyventojų savastimi. Nustatyta, kaip lietuvių kalbos vartojimas užtikrinamas viešajame gyvenime, numatytos valstybinės kalbos apsaugos priemonės, teisinė atsakomybė už šio įstatymo nesilaikymą. Įstatymas grąžino lietuvių kalbą į tas vietas, iš kurių ji buvo išstumta sovietiniais metais. Kurdami jį svarstėme, kiek laiko jis gali galioti, ir nutarėme – trejus arba penkerius metus. O jis dar ir dabar tebegalioja, nors daug reikalavimų ir normų reikia jau seniai aptarti naujame įstatyme. Tuo metu Valstybinės kalbos įstatymas kitakalbių buvo sutiktas nepalankiai, nereikėtų manyti, kad viskas vyko sklandžiai“, – pasakoja D. Smalinskas.

„Šis įstatymas negalėjo taip greitai pasenti, kadangi tiksliai nusakė, kaip kalba turi funkcionuoti atsikūrusioje valstybėje. Jis buvo iš tiesų kokybiškas. Lietuvių kalbos pirmenybę reikia numatyti – tą įstatymas atliko ir atlieka“, – kolegą papildo A. Antanaitis.

Prekės instrukcija rusų kalba (Donato Smalinsko nuotr.)
Prekės instrukcija rusų kalba (Donato Smalinsko nuotr.)

„Šio įstatymo priėmimas ir atnaujinimas iš tiesų yra svarbus ir atsakingas žingsnis, kuris parodo politikų atsakingą požiūrį į mūsų kalbą. Laisvė yra brangus malonumas. Daug paprasčiau būtų buvę palikti rusiškus blankus, kurių buvo prispausdinta daug, bet investavome, kad išlaikytume lietuvių kalbą. Puikiai visi žinome, kad norint išmokti kalbą neužtenka tiesiog išmokti žodžius. Reikia perimti ta kalba kalbančiųjų mąstyseną. Išsaugodami kalbą kartu išsaugome ir mąstymo būdą, tapatybę. Paprasčiau būtų įvesti anglų kalbą – taip išsispręstų daug technologinių problemų, tai pigu ir greita. Bet tada kyla klausimas: mes lietuviai ar anglai?“ – reziumuoja D. Amilevičius.

Kas kalbos laukia toliau?

„Esu įsitikinęs, kad lietuvių kalbos perspektyvos yra šviesios. Tai, jog mūsų kalbos įstatymų bazė yra aiški ir skaidri, irgi suteikia garantijų. Esame numatę strategines programas ir kryptis, kurios turi būti labai aiškiai įvardintos ir suvoktos.

Lietuvių kalba yra pagrindinė. Kitaip tariant, ji turi būti visur – pradedant įstatymais, baigiant paslaugomis. Svarbu, jog lietuvių kalba būtų ir informacinėse technologijose. Pagaliau reikia visuomenei pasakyti, kad kalba nėra kalbininkų, ji yra visų. Praėjo laikai, kai buvo sakoma, kad jei prie stalo yra kalbininkas, aš nekalbėsiu, nes bijau padaryti klaidą. Nebijokime suklysti, kurkime kalbą. Kuriantis žmogus jos nedarkys ir nesityčios“, – apie lietuvių kalbos ateitį svarsto A. Antanaitis.

„Iš prigimties esu optimistas. Manau, kad kol esame Europos Sąjungoje, lietuvių kalba turi ateitį, kadangi stojimo sutartyje yra įsipareigojimas rūpintis visomis kalbomis vienodai. ES daug dėmesio skiria kalbinėms technologijoms ir daugiakalbei rinkai, vadinasi, dalis dėmesio tenka ir lietuvių kalbai“, – džiaugiasi D. Amilevičius.

Lietuvių kalba – technologijų kalba

„Vienas pagrindinių dalykų – automatizavimas. Deja, nė vienos paslaugos, jokio proceso, kuris bent kažkiek susijęs su kalba, mes negalėsime automatizuoti nepanaudodami kalbos technologijų.

123RF.com nuotr./Informacinės technologijos
123RF.com nuotr./Informacinės technologijos

BPV, skiriamas sveikatos apsaugai, ES tik didėja, o gydytojų – mažėja. Nenaudodami kalbos technologijų mes įklimpstame – žmogus gydytoju tampa tam, kad gelbėtų gyvybes, padėtų pacientams, o ne tam, kad valandų valandas barškintų klaviatūrą suvedinėdamas ligos istorijas. Panaudodami šnekos sintezę galime šiuos procesus automatizuoti: gydytojas įkalba, mašina transkribuoja. Susitaupo brangios valandos. Tai tampa jau ne tik privačios įstaigos, bet ir valstybės reikalu užtikrinant žmogaus teisę į sveikatos apsaugą. Didėjant bylų ir reguliavimo kiekiui, didėja krūvis ir teismų sistemoje, kurį irgi pavyktų sumažinti automatizavimu.

Kalbančiųjų lietuvių kalba yra mažai – apie 3 milijonai. Mūsų kalba nėra komercinė, todėl verslo atstovų nedomina. Jei ES išlaikys įsipareigojimus visoms kalboms skirti vienodą dėmesį, o Lietuva išlaikys poziciją, kad viena nacionalinio identiteto pamatinių vertybių yra kalba, tada galime tikėtis, kad žmogaus teisės į teisingumą, sveikatos apsaugą technologinė plėtra, susijusi su lietuvių kalba, bus sparti.

Lietuvoje itin trūksta specialistų, kurie vystytų šias technologijas, – paklausa maža, įsidarbinimo galimybės mažos, todėl tik turint valstybės investicijas galima plėstis“, – reziumuoja doc. dr. D. Amilevičius.

Visos diskusijos klausykite garso įraše.

Straipsnis parengtas iš VLKK vykdomos Lietuvių kalbos prestižo stiprinimo programos lėšų.

Specialusis projektas

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min