TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Lietuvos lenkai ir „Žydų karalius“ Antanas Smetona

Antano Smetonos skulptūra bent iš pažiūros labiausiai lankoma Istorinės Prezidentūros sodelyje
Aliaus Koroliovo nuotr. / Antano Smetonos skulptūra bent iš pažiūros labiausiai lankoma Istorinės Prezidentūros sodelyje
Šaltinis: 15min
0
A A

Buvęs Lietuvos ambasadorius JAV, Kanadoje, Meksikoje, Izraelyje ir Norvegijoje, istorijos profesorius Alfonsas Eidintas ką tik išleido antrą savo knygą apie prezidentą Antaną Smetoną „Antanas Smetona ir jo aplinka“. Autoriui maloniai sutikus 15 min.lt skaitytojams pristatome sutrumpintą šios knygos skyrių „Lietuvos lenkai ir „Žydų karalius“ Antanas Smetona“.

Pradėjus kurti nepriklausomą Lietuvą, ji pradėta lietuvinti. Tačiau lietuvinimas neapsiėjo be išpuolių prieš kitataučius. Tuo piktinosi ne tik  Šv. Sosto delegatas Lietuvoje A. Zecchinis savo raportuose Vatikanui, bet ir prezidentas A.Smetona, kuris niekada nepritarė akcijoms prieš žydus ir lenkus.

***

1923 m. pirmoje pusėje Kaune ir kituose miestuose visoje Lietuvoje prasidėjo užrašų ir iškabų ne lietuvių kalba tepliojimas degutu, prilipdyta ant namų sienų daug atsišaukimų, kuriuos pasirašinėjo patriotai, fašistinės grupelės, – jie gavo murzintojų pavadinimą.

„Murzintojų“ akcijas karštai svarstant spaudai, Augustinas Voldemaras kritikavo iškabų degutavimą, pabrėždamas, kad „kiekvienas lietuvis, eidamas pro šias degutuotas iškabas, turi iš gėdos nuleisti akis“, jog tai šaliai daro gėdą užsienyje. Aršiau tais metais nuskambėję nacionalistiniai išpuoliai prieš žydus (šie dar apkaltinti, kad nepasitiki neseniai įvestu litu, reikalauja privilegijų), apskritai tepliojimais pasireiškę „murzintojų“ žygiai netrukus aprimo.

Augustinas Voldemaras kritikavo iškabų degutavimą, pabrėždamas, kad kiekvienas lietuvis, eidamas pro šias degutuotas iškabas, turi iš gėdos nuleisti akis.

Vieno asmens režimo lakmuso popierėliu dažniausiai tampa to asmens požiūris į kitas rasines ar tautines mažumas, tad šiuo klausimu A.Smetonos politika Lietuvoje svarbi jo asmenybei atskleisti. Paprastai autoritariniai režimai tautines mažumas ypač suvaržo, nepaiso jų interesų. A.Smetonos radikalūs oponentai yra ne sykį pavadinę A.Smetoną „Žydų karaliumi“, matyt, nepatenkinti dėl tolerantiškos prezidento pozicijos svarbiausiai ir gausiausiai Lietuvos tautinei mažumai – žydams. O kaip buvo su vietiniais lenkais? Kokia buvo Smetonos režimo politika su tautinėmis mažumomis?

1936 m. kovo 24 d. paskaitoje „Lietuvių tauta ir jos paskirtis“ A.Smetona bene išsamiausiai išdėstė savo poziciją Vilniaus priklausomumo ir lietuvių ir lenkų santykių klausimais. Vilniaus svarbą jis nusakė taip: „Lietuva be Vilniaus, tai kaip ir be vieno sparno savo polėkyje į aukštį, į ateitį. Taip manyti nuosaiku: nustojusi trečdalio savo žemės, ji negali turėti pilno savo uždavinių plano, neturi tos reikšmės kaimynų tarpe, kokios galėtų turėti. Atgavus jį Lietuvai, prisidėtų svorio ir tarptautinėje plotmėje, o ir vidaus gyvenime būtų erdviau ir tikslingiau eitų visas tvarkymo darbas.“

Lenkai, anot A. Smetonos, turi ir lietuviams pripažinti apsisprendimo teisę, turi atsisakyti imperinio nacionalizmo Lietuvos atžvilgiu, kadangi lietuvio lenko tipas, kuris buvo istorijoje, šiandien nebegalimas. Seniau lenkai susipratusius lietuvius vadino litvomanais, neištikimais bendrai Lenkijos ir Lietuvos bylai, o šiandien, kai Lietuva laisva, to jie nebedaro, tačiau tebenori išlaikyti atgyvenusį tipą „origine lituanus, natione polonus“ ir pripažinti jam teisę tvarkyti Lietuvos likimą.

Eilė mūsų bajorų, kaip Biržiškai, Mongirdai, Landsbergiai, Pečkauskaitė, Pšibiliauskienė, Putvinskiai ir daugelis kitų – visi jie kilę iš šeimų, kurių tėvai ar seneliai laikė save lietuviais lenkais.

Velionis maršalas Pilsudskis švaistydavosi tuo terminu, kada tik jam buvo patogu, kad ir 1927 m. Paryžiuje, tačiau toks dvilypis tipas susvyravo lietuvių tautai atgimstant, net šeimos dėl to skildavo: „Šit mūsų universiteto prof. Ivanauskas, bajoras, kilimo Lydos apskrities lietuvis, o jo vienas brolis laikydavo save gudu, trečias – lenku. Ir visa eilė mūsų bajorų, kaip Biržiškai, Mongirdai, Landsbergiai, Pečkauskaitė, Pšibiliauskienė, Putvinskiai ir daugelis kitų – visi jie kilę iš šeimų, kurių tėvai ar seneliai laikė save lietuviais lenkais.

Pagaliau, prieš kelerius metus miręs telšiškis Narutavičius, lenkiškos kultūros bajoras, buvo vilniškės Lietuvos Tarybos narys, pasirašęs nepriklausomos Lietuvos skelbimo aktą. O jo tikrasis brolis, Narutavičius, pilsudskininkas, buvo išrinktas Lenkijos Prezidentu. Tokiu būdu, sulenkėję lietuviai, kurie sakosi už Lenkiją, norėtų su savimi nuvesti jon ir tautiškai nesusipratusią liaudį: tie, kurie atsimena savo lietuvišką kilmę, stoja už atgimstančią Lietuvą.“

Dėl to esą Lenkija šaukia, kad lietuviai persekioja lenkus ir persekioja Vilniaus lietuvius. „Argi nėra pas mus lenkų gimnazijų ir kitų lenkiškų mokyklų, steigiamų, einant bendrais mūsų įstatymais? Yra, taigi lenkai neskriaudžiami, tik jie siekia turėti čia daugiau teisės, nekaip dera, kad galėtų veikti atgimstančią lietuvių liaudį. Juk ne kokiems atėjūnams iš Lenkijos, o sulenkėjusiems lietuviams yra skirtos mokyklos Lietuvoje. Mes tautiškai gaiviname savo liaudį, o lenkai laiko savo teise naudoti ją etnografine medžiaga. Mes džiaugtumės, jei lenkai leistų lietuviams Vilniaus krašte likti lietuviais. Va kur nesuderinamos mūsų pažiūros. Kalba tautai šiandien yra svarbiausias pažymys, bet ne vienintelis.“

1938 m. A. Smetona LTS suvažiavime tas pozicijas dar patikslino, matyt, jau bandydamas stabdyti savuosius radikalus iš jaunosios kartos: „Persekioti kitataučius ne tik negarbinga, bet ir neišmintinga. Nacionalistiškos srovės antplūdį turės pakeisti jo atoslūgis. Gyvenimas vers tautas vaduotis iš siaurojo nacionalizmo kiauto, vietoj priešingumų ieškoti bendravimų kultūroje ir grįžti ant visuotiniškai žmogiško moralės pagrindo.“

1939 m. lapkrityje Vilnius atgaunamas, tačiau, priešingai nei buvo kalbama, Vilnius Smetonos netraukė net dėl kelių priežasčių. Ten buvo Raudonosios armijos garnizonai, be to, Vilnius pagal gyventojų daugumą nors ir gana žydiškas, bet kalbos atžvilgiu – lenkiškas miestas, kuriame dominavo lenkų kalba. Mitai, jog nutautinami Vilnijos lietuviai laukia motinos Lietuvos, kad galėtų iš karto viešai prabilti gimtąja kalba pasirodė tik pramanai, o lenkų orientacijos ir Lenkijos pilietinės sąmonės lenkai sutiko Lietuvos atėjimą į Vilnių priešiškai, kaip jie manė, naujiems okupantams.

Mitai, jog nutautinami Vilnijos lietuviai laukia motinos Lietuvos, kad galėtų iš karto viešai prabilti gimtąja kalba pasirodė tik pramanai.

Per Vilniaus prizmę svarstyti dvasiniai lietuvių tautos pajėgumai, kad nuo tautinio atsparumo, priklauso Lietuvos valstybės egzistencija, tačiau iškyla klausimas – iki kokio laipsnio tas tautiškumas turi eiti. V. Alantas (Jakševičius) kėlė klausimą, kad tautiškumas nebūtų suprastas kaip kraštutinumas, vis bijomasi pasidaryti nacionalistais tikrąja to žodžio prasme. Jis kritikavo per didelį lietuvių tautos vaišingumą ir svetingumą, nes tai kenkia Lietuvos interesams ir darosi bloga tautine.

Lietuvos valdžia griebėsi energingos miesto lituanizacijos, keitė viešuosius užrašus, vietoje lenkiškų kabino lietuviškus ir skelbė lietuviškai informaciją, įstaigos reikalavo mokėti skaityti ir rašyti lietuviškai – miestas staiga tapo svetimas didžiausiai jo gyventojų daliai.

Griebtasi organizuoti lietuvių kalbos kursus, kurie vertė kalti lietuvių kalbą su visomis gramatikos taisyklėmis, jų net nesuprantant: šių eilučių autoriaus, atvykėlio iš Žemaitijos, nuomojamo kambario šeimininkas Žvėryne, Vytauto gatvėje, Vilniaus baltarusis a.a. Valentinas Syvijus, po tokių intensyvių prieškarinių kursų net 1974 m., prabudęs iš sapno ar net po savo galimybių normos – dešimties bokalų alaus, dar akių neatmerkęs su slavišku akcentu išpyškindavo lietuviškai lyg iš automato: „Daiktavardi i is yra kalbos dali i is, kurį galima pamacyci yr apačiopci“. Lietuviškai vis tiek kalbėjo sunkiai, nors visa jo giminė nuo Molėtų, taigi šiapus demarkacijos linijos kilusi ir gyvenusi, kalbėjo tik lietuviškai...

Istorikas Š.Liekis pateikė pavyzdį, kaip stipriai sutrikdė įžygiavusių į Vilniaus kraštą kariškių savijautą tikroji, o ne norimoji kalbinė padėtis Vilnijoje.

Lietuvos kariuomenės sanitarinės dalies leitenantas Mikalauskas su savo pavaldiniais dvi savaites ėjo iš kaimo į kaimą, nes jo uždavinys buvo padėti „tikriesiems Lietuvos sūnums ir dukterims“, t.y. visų pirma Vilnijos lietuviams. Leitenanto ir jo karių laukė didelis netikėtumas. Ta karinė dalis buvo labiau negu nustebusi, kai pražygiuotuose kaimuose jie nerado nė vieno lietuviškai kalbančio asmens, dėl to jiems tapo jautėsi nejauku, tarsi atsidūrus užsienio šalyje. Tik apie Šalčininkėlius, Mielagėnus, Kirdeikius ir Laužonis jų veidai nušvito, aptikus ten ištisus lietuviškus kaimus.

Pasitaikė ir radikalių siūlymų. 1939 m. pabaigoje Pramonės rūmų leidinyje „Ekonominis biuletenis“ (neviešas, skirtas tarnybiniam naudojimui) buvo konstatuojama, kad Lietuva dabar turės porą šimtų tūkstančių prolenkiškai nusiteikusių piliečių, kad poros ministerijų perkėlimas į Vilnių bus tik „kova su titanais“, susidurta su dideliu lenkų masyvu, jo neištirpdysi. Siūlyta šį lizdą išdraskyti – fiziškai ir ekonomiškai, reikia „siedlungspolitikos“ iš Vakarų į Rytus ir kita. Lenkų miesčionis reikia perkelti į Vakarus, o Vilniaus turtai turi patekti į lietuvių rankas, kuo kraštas bus lietuviškesnis, tuo jis bus labiau užsitikrintas.

Tas pats pramonininkų biuletenis ragino tvarkyti ir žydų politiką Vilniaus krašte, aiškindamas, kad negalima palikti pelningiausią sritį – prekybą, žydų rankose, juos reikia iškraustyti, bet ne į miestus, o į kaimus, į žemės ūkį, reikia lietuviams baigti branginti tik žemę: „Norim gyventi – dalykimės miestus, o žydus kiškim pririšamai į kaimą, kur jų in specia lauks išnykimas, nes sunkų padorų darbą jie neįstengs dirbti. Pasiekta bus dviguba: nustumti bus žydai į pasyvų ir be perspektyvų kaimo gyvenimą ir bus pastatyti į išnykimo ribą.“

Su žydais Smetona bendradarbiavo caro laikais renkant atstovus į Rusijos Dūmą, žydai dalyvavo Lietuvos Tarybos veikloje, tad Smetona svarstant konstituciją pritarė tautinių mažumų kultūrinei autonomijai.

Tai jau atviras gal tik naciams būdingas raginimas – A.Smetonos vyriausybių politika tokiais drastiškais veiksmais nepasižymėjo.

Su žydais Smetona bendradarbiavo caro laikais renkant atstovus į Rusijos Dūmą, žydai dalyvavo Lietuvos Tarybos veikloje, tad Smetona svarstant 1922 m. konstituciją pritarė tautinių mažumų kultūrinei autonomijai, tačiau buvo prieš privilegijas, kad nesusidarytų valstybės valstybėje, sergėjo valstybinį lietuvių kalbos statusą, pasisakydamas prieš mažumų menkinimą ir persekiojimą, ragino gerbti jų kultūrą: „Atgavę savo valstybę, mes norime ir turime teisingai tvarkyti savo santykius su savo mažumomis. Kadangi nereikalaujame, kad jos sutirptų, nuskęstų mūsų tautoje, tai leidžiame joms gimtosios kalbos teisę, leidžiama kultūros reikalais bendrauti su savaisiais. Jos už tai privalo būti mūsų žemės, vadinasi teritoriniai patriotai, mylėti Lietuvą ir gerbti lietuvių tautą. Jie turi būti lojalūs Lietuvai, laikytis įstatymais nustatytos tvarkos ne iš prievartos, o iš sąžinės. Taigi mūsų tautinės mažumos ne svetimšaliai, o savi piliečiai, ne svetimtaučiai, o kitataučiai.“

Būdamas nedidelės tautos atstovu A. Smetonai suvokė mažųjų problemas (dar 1913 m. jis pats „Viltyje“ rašė, jog nacionalizmas turi dvi puses – „Stipresniosios tautos nacionalizmas virsta šovinizmu, silpnesniosios – patriotizmu.“

„Maža tauta, žinoma, nelygi didžiai, viena rasė nelygi kitai, bet ar eina ji iš to nelygumo, kad viena tauta turėtų vergauti kitoms arba visai išnykti? Egiptėnai ne arijai, tačiau niekas negali neigti jų didingos kultūros. Japonai geltonosios rasės tauta, bet jų galybė šiandien neginčijama, jų kultūra gili ir ypatinga. Žydai – semitai, visai nedidelė tauta, gyvenusi maždaug Palestinos plote, o kokia milžiniška jų įtaka žmonijai. Jie davę Šventąjį Raštą, palietusį visas pasaulio tautas. Kuriame žemės kampe trūksta Biblijos? Jokiame. Maža norvegų tauta, o kiek palyginti yra davusi genialių žmonių, rašytojų ir muzikų(...) Proporcionaliai imant, mažosios tautos savo kūryba drąsiai gali prilygti didžioms tai mene, tai moksle, tai technikoje. Įvairumas, o ne suvienodinimas yra kultūros pažanga“, – kalbėjo Smetona 1935 m. vasarį LTS suvažiavime.

Žydų spaudoje ir literatūroje Smetona buvo piešiamas kaip nepaprastai tolerantiškas lietuvių politinis veikėjas, dėl to lietuvių radikalai piktai pavadindavo A. Smetoną „Žydų karaliumi“.

Nei Smetona, nei LTS rasizmo ir antisemitizmo nepropagavo, nors kai kurios grupės ir surengdavo nacionalistines akcijas ar žydų krautuvių langų ar durų degutavimo kampanijas. Gana agresyviai žydų prekybininkus puldinėjo žydų konkurentai verslininkai laikraštyje „Verslas“. Tuo tarpu Smetonos ir LTS lyderių kontaktai su žydų finansine ir prekybine grupe visuomet buvo glaudūs.

Žydų spaudoje ir literatūroje Smetona buvo piešiamas kaip nepaprastai tolerantiškas lietuvių politinis veikėjas, dėl to lietuvių radikalai piktai pavadindavo A. Smetoną „Žydų karaliumi“.

1932 m. Izidorius Kisinas parengė knygutę žydų moksleiviams „Antanas Smetona, Lietuvos Respublikos prezidentas,“ kuri buvo išleista Vilkaviškyje žydų kalba. Anot I. Kisino, „jeigu yra pagrindo pasakyti, jog lietuvių tradicija antisemitizmo nepripažįstanti, lygiai antisemitizmo kaipo dominuojančios visuomeninės srovės, tai nėra ko ir stebėtis, jog p. Smetona, kuris visiškai stovi savo tautos istorinėj dirvoj, visiškai nebuvo paliestas nei antisemitizmo, nei šovinizmo (jei paskutiniu laiku, deja, pastebimi tokie reiškiniai, tai p. Smetonos ir geresnės lietuvių visuomenės atstovų įtaka yra mums garantija, kad tam tikrų grupių tendencija nenuvestų nuo seno istorinio kelio (...) ir gerų lietuvių žydų santykių).“

Tačiau visai kitaip Smetona žiūrėjo į žydų kairiuosius ar žydus, revoliucinio judėjimo Lietuvoje dalyvius, aktyvius LKP, komunistinio pogrindžio atstovus. Matyt, daugiausia kai kuriems žydams, lengviau kalbėjusiems kita kalba (ne lietuvių), buvo skirtas toks Smetonos 1935 m. sausio 5 d. LTS suvažiavime priekaištas: „Dabar galima būtų vienai mažumai prikišti, kad pasitaiko jos tarpe tokių, kurie nėra parodę pakankamos pagarbos valstybinei lietuvių kalbai. Neišmokę jos kiek reikiant, viešose vietose jie mėgsta savybėje vartoti vieno kurio mūsų kaimyno kalbą. Toks improtis nuteikia jos nenaudai gyventojų daugumą.“

Lietuvių tautos santykius su kitataučiais Smetona suprato labai paprastai – „lietuviai yra savo valstybės kūrėjai, o tautinės mažumos jų padėjėjos, jos turi mylėti Lietuvą ir gerbti lietuvių tautą, būti lojalios Lietuvai. Tačiau geranoriškumas nebuvo reiškiamas visiems žydams, nes, kaip sakoma B.Ivanovo tyrime, tautininkų spaudoje geriausiai atsispindėjo tautinių mažumų integracijos strategija, t.y. jų lojalumo suvokimas, mat tautininkai daug dėmesio skyrė žydams ir stengėsi kurti labai diferencijuotą jos įvaizdį, išskirdami kelias grupes pagal tautinio ir valstybinio lojalumo kriterijų.

Lojaliems žydams tautininkai priskyrė dvi pagrindines grupes: sionistus ir religinguosius žydų ortodoksus, kurie nekėlė rimtų lojalumo problemų. Pastarųjų esmė – žydo garbė kovit, kuri suvokiama kaip tautinis susipratimas, patikimumas, teisingumas, naudingumas lietuvių tautiškumui bei tautininkams. Tai savo kraujo Palestinoje nesigailintis žydas, tapęs moderniu tautine prasme žmogumi palankioje Lietuvos terpėje. Iš jo, esą, patiems lietuviams galima pasimokyti tautinio susipratimo.

Tautininkai turėjo gana nenuoseklų požiūrį ir į žydų politinę veiklą – jiems patiko tik žydų vaidmuo ir parama sprendžiant Klaipėdos ir Vilniaus problemas. Tuo tarpu žydų dalyvavimas savivaldos, o vėliau seimo rinkimuose laikytas „nepagrįstu“ žydų noru toliau plėsti savo įtaką.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min