Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Minties rykštės: Pierre'o Manent‘o žvilgsnis į totalitarinius demokratijos gundymus

Pierre'as Manent'as
Pierre'as Manent'as
Šaltinis: 15min
0
A A

Pierre’as Manent’as (g. 1949) ‒ vienas iškiliausių dabartinių Prancūzijos ir Europos politinių filosofų, nagrinėjantis demokratijos, Europos, miesto, religijos ir kitas temas. Į lietuvių kalbą išverstos jo knygos „Žmogaus miestas“ (2005) ir „Demokratija be tautų“ (2008).

Anot Pierre’o Manent’o, šiuolaikinė demokratija neatsiejama nuo nuolatinės rizikos virsti totalitarizmu ‒ visumine kiekvieno piliečio gyvenimo kontrole, kokia buvo regėta fašistiniuose ir komunistiniuose režimuose.

Totalitarizmo gundymą filosofas sieja su klestinčia moksline pasaulėžiūra. Ši supriešina privačius, žmogaus gyvenimo prasmę grindžiančius vertybinius įsitikinimus su visiems galiojančiais moksliniais faktais, kurie veikia kaip viešosios sferos pamatas.

Tikėjimas gėriu, teisingumu ar meile paliekamas individualiam pasirinkimui, o technologijų tobulinimas ar darbo efektyvumo didinimas reikalaujami visuotinai, nes mokslo pažanga, atrodo, pati save pateisina, atverdama žmogiškajai būčiai vis daugiau galimybių.

Daugiau prekybos centrų, daugiau laisvalaikio būrelių, daugiau mašinų ir kelionių ‒ šiuolaikinėje visuomenėje pasirinkimo galimybių gausa apgaulingai tapatinama laisvei, tačiau Manent’o manymu, privačių vertybių ir visuotinių faktų atskyrimas kuria ne laisvę, o beprasmybę ir neviltį.

Kai pažanga vardan pažangos prislegia tą, kuris jį kuria, o bendromis vertybėmis grįstą kolektyvinį sprendimą pakeičia balsavimas, tokio pasaulio pats suprasti ir jame veikti savarankiškai nebegalintis žmogus lengvai ir noriai pasiduoda mokslinei, t.y. techninei kontrolei, kuri atleidžia nuo atsakomybės už kitus, paversdama visus valdymo aparato sraigteliais. Atiduodamas savo sprendimus ekspertų nuomonei ir daugumos balsui, žmogus atsisako ir laisvės, ir prasmės, ir gyvenimo.

Manent’o manymu, mokslinis fakto ir vertybės skirties principas, sumanytas apsaugoti mokslą nuo gyvenimo, o gyvenimą nuo mokslo, yra nesusipratimas: jis neišvengiamai numato fakto pirmenybę, nes faktas tarsi pagal apibrėžimą yra tai, kas turėtų būti akivaizdu visiems, o su vertybe, kai ji priešinama faktui, visiems sutikti neįmanoma.

Racionaliai užklaustas vertybinis įsitikinimas neturės jokio kito pagrindo kaip tik save patį, kai, tuo tarpu, mokslinis faktas tarsi pasiremia stebėjimais, tyrimais, eksperimentais ir t.t.

Aprašyti Holokaustą techniniais terminais paradoksaliai reikštų likti Holokausto atžvilgiu kurtiems ir akliems. Taip pat ir grynai vertybiniai bandymai neigti Holokaustą pasirodo aburdiški faktų kontekste.

Tačiau nepastebima, kad bet koks kolektyviai reikšmingas faktas turi neišvengiamą vertybinį krūvį. Kasdieniam žmogiškajam, t.y. ne moksliniam, supratimui nėra faktų be vertybių, ar vertybių be faktų ‒ aprašyti Holokaustą techniniais terminais paradoksaliai reikštų likti Holokausto atžvilgiu kurtiems ir akliems. Taip pat ir grynai vertybiniai bandymai neigti Holokaustą pasirodo aburdiški faktų kontekste.

Taigi pasaulio kaip faktų rinkinio vaizdinys ne apsaugo nuo mokslo kišimosi į gyvenimą, o tiesiog pašalina gyvenimą kaip įsitikinimų ir veiksmų dermės sferą arba skatina aklą fanatizmą. Pasak Manent’o, šiuolaikinio mokslo atsidavimas vien faktams, kurie yra kintantys ir begaliniai, reiškia, kad pats mokslas negali būti pabaigtas ir iš tiesų yra beprasmis ‒ šiandienos tiesa rytoj gali būti klaida, bei atvirkščiai.

Tiek, kiek gyvenimas remiasi tik mokslu, jis taip pat yra beprasmis. Mokslo-gyvenimo priešpriešos sąlygomis gyventi negalintis žmogus turi arba ryžtingai žvelgti į pasaulio tuštybę ir išlaikyti paskutinį prasmės krislelį bent jau savo ironiškoje pozicijoje, arba, kaip sako didysis XXa. sociologas Maxas Weberis, “tyliai pasitraukti į senas bažnyčias, kurios laukia plačiai išskėtusios rankas”.

Šiuolaikinė demokratija, paremta mokslu, t.y. tik kiekybinėmis, o ne kokybinėmis skirtimis, numato išankstinį visų sutarimą, kurį apibrėžiantys įvairiausių statistikų ir balsavimų skaičiai gali kisti, bet visi bendri reikalai vis dėlto išlaiko skaitlinį, o ne kokį kitą pagrindą.

Viešosios erdvės kaip bendro prasmės, besirandančios iš skaičiais neišreiškiamų skirtumų, lauko nebelieka, o jį nuskurdintai atstoja paskiri daugiau ar mažiau viešinami privatūs gyvenimai: tai iliustruoja virtualūs socialiniai tinklai, pavyzdžiui, feisbukas.

Be viešosios sferos, kurioje egzistuoja tikri vertybiniai konfliktai bei dialogas, demokratija pasirodo tesinti tuščia forma, o apsisprendimo teisė ‒ teisė sutikti su faktų brutalumu ir atsitiktinumu.

Be viešosios sferos, kurioje egzistuoja tikri vertybiniai konfliktai bei dialogas, demokratija pasirodo tesinti tuščia forma, o apsisprendimo teisė ‒ teisė sutikti su faktų brutalumu ir atsitiktinumu. Kai vertybės nureikšminamos, faktu taip pat gali būti bet kas, nes faktų kriterijai, kaip jau minėta, negali būti vien faktiški.

Tikra beprasmybė įsivyrauja tada, kai susijungus valdžiai ir technologijoms, faktus tampa įmanoma keisti kada panorėjus, kaip kad George’o Orwelo romane „1984-ieji“. Orveliškame scenarijuje, Tiesos ministerijos priverstiniu ir tuo pačiu išankstiniu sutarimu dėl faktų kuriamas Didžiojo Brolio valstybės pasakojimas galiausiai reiškia ne išsigelbėjimą nuo vienų individualių vertybių prievartos kitoms, o paties individualumo sunaikinimą. Idealus mokslinės santvarkos herojus turėtų visą save atiduoti bendros žinijos gausinimui vardan progreso, bet niekada nebūti tuo, kuris šiuo progresu galėtų pasidžiaugti gyvendamas, nes gyvenimas nebeturėtų kito tikslo kaip tik pati pažanga.

Todėl mokslo ir gyvenimo skirtis paprastam žmogui nepakeliama: kasdienybė tampa sumokslintu aibės ekspertų kontrolės lauku, o darbas ‒ užduočių ir metodų įgyvendinimu. Būtent šioje įtampoje, Manent’o teigimu, gimsta totalitarizmo pagunda.

Du pagrindiniai bruožai, lemiantys šiuolaikinės demokratijos ir totalitarizmo sampyną, anot Manent’o, yra gamtos užkariavimas ir populiariosios filosofijos-mokslo arba, kitaip tariant, oficialiosios ideologijos sklaida.

Kaip ir totalitarizmas, demokratija laiko save vienintele teisėta santvarka ‒ jos gerumas pagrįstas grynu racionalumu kaip galutine žmogaus būsena. Ir totalitarizmas, ir demokratija, Manent’o žodžiais, “kelia reikalavimą spręsti žmogaus problemą”.

Žmogaus problema ‒ tai nuostata, kad žmogus, koks jis buvo ar yra, yra sau nepakankamas, t.y. nepasiekęs aukščiausio žmogiškumo taško, kurį galima paskatinti politinėmis ar technologinėmis priemonėmis.

Demokratija numato vieną universalią žmogaus prigimtį, kuri, nepaisant jos įvairių išorinių raiškų, yra visų vienoda ir pagrindžianti demokratinę lygybę. Manent’as pastebi, kad šis prigimties vienodumas tiek demokratijoje, tiek totalitarizme, visada turi projekto pobūdį ‒ jis ne tik ir ne tiek atrandamas, bet ir kuriamas, skatinamas.

Liberali kapitalistinė demokratija turi savyje totalitaristinę pagundą pasiduoti mokslinio-technologinio žmonių suvienodinimo atbaigimui, po kurio demokratijos jau nebereiktų

Liberali kapitalistinė demokratija turi savyje totalitaristinę pagundą pasiduoti mokslinio-technologinio žmonių suvienodinimo atbaigimui, po kurio demokratijos jau nebereiktų, nes visuomenė paprasčiausiai būtų vientisas mechanizmas iš identiškų dalių, kurių įsitikinimai nebeturėtų jokios reikšmės visumos veikimui.

Viena vertus, tai reikštų amžinąją taiką, o, kita vertus ‒ amžinąją priespaudą, nužmogėjimą ir beprasmybę, kai pačios taikos, laisvės ar gyvybės idėjos nublanktų prieš mokslinę visagalybę, visuotinę pseudoracionalią kontrolę, nesiskiriančią nuo pamišusios savikontrolės. Kai mokslas užvaldo kūną ir asmeninį gyvenimą, užvaldoma ir politika. Kai kūnas tampa projektu ir jam įgyvendinti pasiekti pasitelkiamų technikų visuma, tuo pačiu technologiniu projektu tampa ir politika ‒ individualūs kūnai virsta skaičiais ir funkcijomis.

Kuo labiau pasitikėjimą keičia sekimas ir baimė, kuo daugiau trilijonų investuojama į karo pramonę, kuo labiau žmogus supaprastinamas iki savo funkcijų (dirbti, pirkti, pramogauti, balsuoti), tuo demokratija labiau slysta link totalitarizmo. Sekant Manent’u, demokratinės visuomenės, jei nenori virsti visuotinės totalitarinės kontrolės ir prievartos visuomenėmis, privalo sukurti sveiką vertybių ir faktų bei gyvenimo ir mokslo ryšį.

Viešasis gyvenimas pirmiausia turėtų būti grįstas kalbėjimu apie ilgalaikius principus ir bendrąjį gėrį, o ne trumpalaikiu naudos ir efektyvumo siekiu.

Viešasis gyvenimas pirmiausia turėtų būti grįstas kalbėjimu apie ilgalaikius principus ir bendrąjį gėrį, o ne trumpalaikiu naudos ir efektyvumo siekiu.

Mokslas turėtų sekti šiais principais ir kartu juos paremti, o ne pats tapti valdančiu principu be principų. Mokslo valdžiai palankus esamas vertybių pliuralizmas, kuris (visų vertybių laikymas lygiavertėmis ir tuo pačiu nepalyginamomis), kaip pastebi Manent, pats sau tėra viena iš vertybių, todėl niekaip nesprendžia fakto-vertybės skirties problemos.

Pliuralistinė vertybių interpretacija reiškia interpretacijos nebuvimą: vertybė traktuojama kaip individualaus skonio ar pasirinkto gyvenimo stiliaus aspektas. Kol taip yra, viską anapus privačios srities, o galiausiai ir patį privatumą grasina užvaldyti į žmogiškąjį patyrimą neatsižvelgiantys techniniai sprendimai.

Manent’o manymu, šiuolaikinėms pergalingoms demokratijoms ypač svarbu suvokti šį pavojų ir sugrąžinti svarbą žmonių vidinei įvairovei, kuri išgelbėtų žmogų nuo virtimo bekūniu ir bedvasiu vienintelę ideologiją išpažįstančio režimo elementu. Be aiškios žmonių pasaulėžiūrų skirtumų artikuliacijos ir iš to kylančių atsakingų vidinių politinių konfliktų, demokratijos likimas, kaip teigė dar Platonas, yra tironija.

***

Į praeitį nuėjus George'o Soroso remtam Atviros Lietuvos fondui, ne vienas Lietuvos intelektualas, studentas, profesorius ir šiaip žingeidus žmogus pasigenda Lietuvos knygų lentynoje naujausių pasaulio filosofijos, politologijos, istorijos įžvalgų. 15min.lt su Vilniaus universiteto profesorių Alvydo Jokubaičio ir Raimundo Lopatos, jų kolegų bei doktorantų pagalba bent fragmentiškai bando užpildyti šią spragą, pristatydami naują minties kelią brėžiančias knygas ir autorius.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min