TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

„Nematoma Lietuvos istorija“: po dviejų pareigūnų nužudymo šalyje auga įtampa

A.Garla
LRT laidos stop kadras / A.Garla
Šaltinis: Lrt.lt
0
A A

2000 metų rugpjūtis. Prabėgus mėnesiui nuo trijų mažeikiškių – verslininko Gedemino Kiesaus, jo sūnaus Valdo ir vairuotojo Alfonso Galmino – dingimo žiniasklaida skelbia, kad tyrimas buksuoja, nėra jokių naujienų, byloje – štilis. Nors siūlo galas teisėsaugą atvedė iki Panevėžio „tulpinių“, jų kaltės vis nepavyksta įrodyti. Dar po trijų mėnesių Lietuvos teisėsaugos laukia kitas Panevėžio nusikaltėlių smūgis.

Nušauti du pareigūnai

2000 metų lapkričio 6 d. rytą soduose prie Panevėžio surandami nušauti Pasvalio policijos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus inspektorius Sergejus Piskunovas ir Panevėžio apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotoja Vida Kazlauskaitė. Dar vienas rezonansinis įvykis, dėl kurio į Panevėžį siunčiami Policijos departamento Kriminalinės policijos pareigūnai.

Peržiūrėti turinį naujame langehttp://www.lrt.lt/mediateka/irasas/103709?embed

Tuometinis kriminalinės policijos komisaras inspektorius Artūras Garla, stovėdamas dvigubos žmogžudystės vietoje, prisimena 16 metų senumo įvykius: „Nusikaltimas buvo įvykdytas vakare, tamsiu paros metu, kai Sergejus Piskunovas ir Vida Kazlauskaitė po darbo grįžinėjo į sodo namus, o čia jau jų laukė pasala.“

Lapkričio 5-osios vakarą, kai įvyko užpuolimas, kūnų sodų bendrijoje niekas neaptiko. Nors ir girdėjo šūvius, netoliese gyvenantys žmonės taip ir nenuėjo pasižiūrėti, kas vyksta.

Į šūvius nereagavo

Atlikdami tyrimą pareigūnai nustato, kad iššauta daug kartų. Šaudyta tankiai gyvenamoje vietoje, ne vienas šūvius turėjo girdėti, tačiau niekas iš aplinkinių gyventojų į tai nesureagavo. „Niekas nepaskambino į policiją ir nepranešė, kad kažkur vyksta susišaudymas. Toks jausmas, kad čia kiekvieną dieną kažkas šaudo ir jiems tai normalu“, – pasakoja A. Garla.

Anot jo, vėlai pastebėtas nusikaltimas apsunkina tyrėjų darbą, be to, palijo. „Pėdsakai, kuriuos buvo galima iškart fiksuoti, praėjus tam tikram laiko tarpui paprasčiausiai būna sunaikinami“, – aiškina A. Garla.

Nušautą policininką ir prokurorę S. Piskunovo kolega surado tik kitą rytą.

Nušautą policininką ir prokurorę S. Piskunovo kolega surado tik kitą rytą. Jis į sodus pas Sergejų užsuko, nes kartu važiuodavo į darbą Pasvalyje. Po pranešimo apie dar vieną išpuolį prieš teisėsaugininkus į Panevėžį važiuoja generalinis prokuroras Kazys Pėdnyčia, policijos generalinis komisaras Visvaldas Račkauskas. Po dar vieno nusikaltėlių antausio jie nelabai turi ką pasakyti.

Pastebimas „tulpinių“ braižas

Žudiko kulkos pakirto du teisėsaugos pareigūnus, todėl iš pradžių kilo klausimas, kas buvo tikrasis užpuolikų taikinys. Analizuojant nusikaltimo vietą daroma išvada, kad šaudyta į S.Piskunovą. Į jį pataikyta aštuonis kartus, paleistas kontrolinis šūvis. Automobilyje sėdinčią jo bendrakeleivę kliudė vienintelė kulka, greičiausiai – atsitiktinė. V.Kazlauskaitė mirė nukraujavusi.

Rodydamas vietą, kur tąsyk tykojo užpuolikai, A.Garla detalizuoja, kad pareigūnai buvo užklupti, kai jų tarnybinis automobilis sustojo prie vartų.

LRT laidos stop kadras/Tyrėjai
LRT laidos stop kadras/Tyrėjai

Ekspertai nustato, kad penkių šūvių S. Piskunovas sulaukė į nugarą, vienas šūvis iš priekio pataikė į koją. Du kartus šauta į galvą. Įvykio vietoje randama apie keturiasdešimt šovinių tūtelių. Dalis jų iššautos iš S. Piskunovo ginklo. Aišku, kad policijos pareigūnas atsišaudė. Bylos tyrėjai spėja, kad Afganistane tarnavęs pareigūnas neturėjo pasimesti, todėl yra didelė tikimybė, kad kuris nors užpuolikų buvo sužeistas.

Tuometinis kriminalinės policijos komisaras inspektorius A.Garla atskleidžia, kad analizuodami nusikaltimą pareigūnai pastebėjo panašų nusikaltėlių braižą, kaip ir Kiesų dingimo atveju: nusikaltėliai bendravo tik prieš pat nusikaltimą įsigytais mobiliaisiais telefonais. Žvilgsniai vėl krypsta į „tulpinius“.

Žmonės reikalauja atsakymų

A.Garla atskleidžia, kad analizuodami nusikaltimą pareigūnai pastebėjo panašų nusikaltėlių braižą, kaip ir Kiesų dingimo atveju

Pirmas žingsnis, aiškinantis išpuolį prieš teisėsaugos pareigūnus, žengtas. Dvi dienos po nusikaltimo jau matyti, kad „tulpinių“ sąskaitoje – ne tik G. Kiesus ir jo bendrakeleiviai, bet ir S. Piskunovas su V. Kazlauskaite.

Tačiau turimos informacijos negalima skelbti visuomenei – tyrimas gali iš karto sugriūti. O visuomenė reikalauja atsakymų – visų nervai įtempti iki raudonumo.

Teisėsaugininkams primenami neseni įvykiai – prokuroro Gintauto Sereikos nužudymas, pažadai nenurimti, kol nebus surasti nusikaltėliai, ir jokių rezultatų. Neatsakytas lieka ir klausimas, kodėl būtent Panevėžyje žudomi teisėsaugos pareigūnai. Žmonių nuomonė spaudžia politikus, politikai – policijos vadovus.

Pareigūnai prisimena, kad tuo metu mieste viena po kito nuskambėjo ir kelios savižudybės. Tarp jų – ir buvusio Panevėžio policijos viršininko.

Jurijus Milevskis, tuometinis Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos viršininko pavaduotojas, sako, kad mieste buvo jaučiama didelė įtampa. „Į miestą atvyko tuometinis ministras pirmininkas Rolandas Paksas su delegacija, buvo organizuojamas posėdis. Tai labai audrino visą situaciją, todėl mūsų tikslas buvo sudaryti sąlygas tyrėjams, nepaisant ažiotažo, normaliai dirbti, nes pagavome siūlo galą“, – pareigūnus spaudžiančią situaciją prisimena J. Milevskis.

Jautė politikų spaudimą

Šioje įtemptoje kriminogeninėje situacijoje buvo ir tam tikras politikų interesas.

Po S. Piskunovo ir V. Kazlauskaitės nužudymo vadovauti Panevėžio policijai greta vyriausiojo komisaro Stanislovo Paliako išsiunčiamas generalinio komisaro pavaduotojas Raimondas Budginas. Pradedamas policijos veiklos patikrinimas. Mieste budi iš kitų miestų atsiųsti policijos ekipažai.

Alvydas Sadeckas, pirmasis nepriklausomos Lietuvos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos viršininkas, pastebi, kad šioje įtemptoje kriminogeninėje situacijoje buvo ir tam tikras politikų interesas: „Dėl reklamos parodyti, pareikalauti, paskubinti. Susirūpinti.“ Viena policijos vadovybės funkcijų buvo, pasak A. Sadecko, apsaugoti pareigūnus nuo išorinio poveikio, dėmesio, susirūpinimo, kad šie galėtų dirbti savo darbą.

Tuometinis Kriminalinės policijos vadovas Vytautas Grigaravičius pritaria A. Sadecko išsakytai nuomonei: „Iš tiesų, vadovų rūpestis buvo sudaryti tinkamas sąlygas, nesakau, kad geras, nes resursai nelabai leido. Bet sudaryti tinkamas sąlygas darbui, įkvėpti. Ateina padalinio vadovas ir klausia – vade, ar jūs mus apginsite, jeigu ką? Sakau – taip. Sako – supratau, ir eina toliau dirbti.“

Viganto Ovadnevo nuotr./Vytautas Grigaravičius (centre)
Viganto Ovadnevo nuotr./Vytautas Grigaravičius (centre)

V. Grigaravičius atskleidžia, kad kalbama apie „iš viršaus“ jaustą spaudimą atleisti kai kuriuos pareigūnus, nušalinti nuo bylos, kaip netinkamus.

Tuometinis Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos viršininkas Vizgirdas Telyčėnas sako, kad tokį politikų spaudimą galima logiškai paaiškinti – jiems rūpėjo parodyti, kad jiems esant valdžioje situacija pagerėjo. Tačiau pareigūnas atkreipia dėmesį į Panevėžio policijos vadovybės pakeitimą. „Pakeitus Panevėžio policijos vadovybę, nusikaltimai juk nenutrūko – ir automobilių sprogdinimai, ir grupuočių susišaudymai. Tų įvykių buvo pakankamai daug“, – sako V. Telyčėnas.

V. Grigaravičius atskleidžia, kad kalbama apie „iš viršaus“ jaustą spaudimą atleisti kai kuriuos pareigūnus, nušalinti nuo bylos, kaip netinkamus.

Jis prisimena, kaip tuometinis premjeras išsikvietė jį, vidaus reikalų ministrą ir naujuosius Panevėžio policijos vadovus, pareikalavo rezultatų nedelsiant ir pasiūlė nušalinti visą naujai paskirtą Panevėžio policijos vadovybę. Supratęs, kad toks veiksmas dabar būtų klaidingas, V. Telyčėnas prisimena prašęs ministro ir tuometinio generalinio komisaro atkalbėti premjerą nuo tokio skuboto žingsnio. „Čia buvo tokia parodomoji politikų akcija“, – konstatuoja V. Telyčėnas ir priduria, kad vėlesni įvykiai parodė, jog sprendimas nenušalinti Panevėžio policijos vadovų tąsyk pasiteisino.

Pareigūną vertino skirtingai

S. Piskunovas buvo prieštaringai vertinamas policijos pareigūnas. Praradęs darbą Panevėžio policijoje, jis buvo priverstas važinėti dirbti į Pasvalį. Kai kurie kolegos jį vadino geru policininku, kurį vadai vertino neobjektyviai. Dar daugiau žibalo į ugnį įpila S. Piskunovo tėvų mesti kaltinimai aukštiems Policijos departamento pareigūnams. Jis tvirtina, kad sūnus prieš mirtį įspėjęs – jei kas nors jam nutiktų, kalti bus konkretūs policijos vadovai.

Savo versijas pradeda kelti ir nuolatiniai to laikotarpio garsių bylų palydovai – ekstrasensai. Teisėsaugai tenka atlaikyti ir dar vieną gėdingą akimirką. Neilgai trukus po S. Piskunovo ir V. Kazlauskaitės nužudymo tenka paleisti vienintelį žmogų, kuris buvo sulaikytas aiškinantis G. Kiesaus dingimo aplinkybes, – Algimantą Vertelką. Su rezonansine byla jo susieti nepavyko, buvo bandoma panevėžietį nuteisti už narkotikų laikymą. Tačiau ir šie kaltinimai bliūkšta.

Į gaujų santykius nesikišo

Savo versijas pradeda kelti ir nuolatiniai to laikotarpio garsių bylų palydovai – ekstrasensai.

Kas dedasi Panevėžyje, pradeda aiškintis ir Seimas. Kelios dienos po šūvių į S. Piskunovą ir V. Kazlauskaitę sudaroma specialioji komisija, turinti išsiaiškinti nusikaltėlių siautėjimo Panevėžyje priežastis. Vienu iš komisijos konsultantų tampa V. Grigaravičius. Jis atsimena, kad nuvykus į Panevėžį sukrėtė tiesiog ore tvyranti baimė. Ekspertu tapęs V. Grigaravičius į miestą važiavo kaip paprastas žmogus, jis buvo laikinai pasitraukęs iš policijos tarnyboje.

V. Grigaravičius pasakoja apie atmosferą, tuo metu tvyrojusią Panevėžyje: „Užeini į kavinę, padavėjai, žmonės prie staliukų, jeigu vienas kitas sėdi, iškart žiūri – baimės akys. Klausiančios. Juolab kad mato nepažįstamą žmogų. Gatvėje vėl tas pats, žmonės kalbėti bijo. Ko gero, Lietuvoje kito tokio miesto, kuriame būtų tiek įtampos, nebuvo. Arba aš nežinau“, – miestą apėmusią nuotaiką perduoda V. Grigaravičius.

Jis prisimena, kad atlikdami įvairius tyrimus Panevėžyje, jie rado krūvas dokumentų, liudijančių, kad pareigūnai vis dėlto formino įvairius teisės pažeidimus, buvo pradedami ikiteisminiai tyrimai, bet jie nuguldavo stalčiuose, taip ir nepasiekę teismo.

„Kuo tai galima paaiškinti?“ – klausia su buvusiais kolegomis dabar susitikęs pirmasis nepriklausomos Lietuvos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos viršininkas A. Sadeckas.

V.Grigaravičius svarsto, kad faktas, jog buvo surašyta daugybė administracinių teisės pažeidimų, pradėti ikiteisminiai tyrimai, rodo, kad tam tikra pareigūnų grandis mėgino kovoti, tačiau kitoje grandyje darbas įstrigdavo.

V.Grigaravičius svarsto, kad faktas, jog buvo surašyta daugybė administracinių teisės pažeidimų, pradėti ikiteisminiai tyrimai, rodo, kad tam tikra pareigūnų grandis mėgino kovoti, tačiau kitoje grandyje darbas įstrigdavo. „Tuo metu buvo toks požiūris, kad tarpusavyje kovoja grupuotės – lai išsidaužo“, – konstatuoja V. Telyčėnas.

Teisėsaugininkai konkuravo tarpusavy

Seimo komisija savo išvadas pateikė po mėnesio. Kalba skaičiai: nuo 1990 metų Panevėžyje neišaiškinti 55 nužudymai ir pasikėsinimai nužudyti, atskleisti tik 4 sprogdinimai iš 44. Be žinios dingę 48 asmenys. Tuo pat metu rašoma, kad Panevėžio nusikaltėliai – toli gražu ne iš knygų pažįstamos mafijinės struktūros.

„Panevėžio organizuotų nusikalstamų grupuočių organizuotumo lygis yra žemas, sudėtis nėra stabili, susiformavusi teritoriniu principu. Jos iki šiol nėra griežtai pasidalijusios įtakos sferomis, dėl prieštaringų interesų dažnai konfliktuoja tarpusavyje, žudo, sprogdina. Nusikalstamų susivienijimų nariai išsiskiria žemu intelektu, tarp jų dominuoja jauni asmenys. Minėtos priežastys lemia vykdomų nusikaltimų įžūlumą ir brutalumą“, – sakoma išvadose.

Komisija konstatuoja tragišką vietos teisėsaugos būklę – dažnai keičiasi darbuotojai, neefektyvus policijos operatyvinių tarnybų darbas, neturima informacija apie rengiamus ir įvykdytus nusikaltimus bei juo organizuojančius asmenis. Galiausiai bedama pirštu į teisėsaugos institucijų konkurenciją ir nesidalinimą duomenimis. Su visu tuo jau teko susidurti specialios tyrimo grupės nariams, kurie Panevėžyje dirbo nuo prokuroro G. Sereikos nužudymo.

Tomo Markelevičiaus nuotr./Įvykio vietoje
Tomo Markelevičiaus nuotr./

T. Vėbra pastebi, kad Panevėžys – per mažas miestas, kad darniai veiktų keletas operatyvinę veiklą vykdančių struktūrų. Esą tarp visų buvo jaučiama didžiulė konkurencija, visi naudojosi skirtingais informatoriais.

Tuometinis kriminalinės policijos komisaras Algirdas Matonis atkreipia dėmesį, kad teisėsaugininkų informatoriai buvo tų pačių grupuočių nariai, vieni apie kitus skleidę tikrovės neatitinkančią informaciją. „Pareigūnai tą informaciją valgydavo su džiaugsmu, naudodavo kaip gryną pinigą, o dabar, kaip žinoma, [...] kai kas tokiu būdu sprendė savo klausimus, kad supriešintų (pareigūnus) ir panašiai“, – kalba A. Matonis.

T. Vėbra pastebi, kad Panevėžys – per mažas miestas, kad darniai veiktų keletas operatyvinę veiklą vykdančių struktūrų.

Buvęs komisaras sako, kad kai kurie gaujų lyderiai žinojo, kad jų nariai bendradarbiauja su pareigūnais, tai toleruodavo ir panaudodavo savo tikslais. Esą gaujų lyderiai leisdavo pareigūnams atskleisti jiems patiems naudingą informaciją, užtat grįžusių informatorių išklausinėdavo, kuo pareigūnai domisi, ko klausinėja ir pan. „Kyla klausimas, kas čia ką informuoja“, – svarsto A. Matonis.

Tyrime – lūžis

Algimantas Kliunka, tuometinis generalinės prokuratūros vyriausiasis prokuroras prisimena, kad, atvykus į Panevėžį darbo grupei iš Vilniaus, vietiniai Valstybės saugumo departamento, policijos ir Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnai net negalėjo kartu ateiti į pasitarimą. Po pareigūnų kaitos vietinių teisėtvarkininkų santykiai pagerėjo, jie pradėjo dirbti kartu.

Kritikos daug, spaudimas didelis, tačiau tyrimo grupė darėsi vis stipresnė, patikimų žmonių daugėjo, teisėsaugos raumenys augo. Tyrėjų žinioje atsidurdavo vis daugiau bylų, kaupėsi vis daugiau informacijos. Žiedas aplink „tulpinių“ gaują vis labiau traukėsi.

„Reikėjo vadovauti 17 prokurorų grupei, o šalia 17 prokurorų buvo aukštesnieji prokurorai, kurie galėjo tiesiogiai atlikti proceso veiksmus, o ne duoti pavedimus. Buvo didelė armija policijos pareigūnų, ypač biuro (kriminalinės policijos – aut. past.) ir Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos“, – kalba tuometinis generalinės prokuratūros prokuroras Artūras Urbelis. Pasak jo, ilgą laiką dirbant ir, atvykus į komandiruotę, net gyvenant kartu, tarp pareigūnų atsirado pasitikėjimas, supratimas, koks reikalingas visų bendras darbas.

2000-ųjų gruodį, anot A. Urbelio, tyrime įvyksta lūžis – gavus svarbios informacijos pradedama aktyvi Romualdo Čeponio paieška.

Mokėjo meistriškai maskuotis

Tuomet pradėjo aiškėti, kokio lygio konspiraciją naudoja „tulpinių“ gaujos lyderiai.

R.Čeponis iš viešumos dingo po Kiesų pagrobimo. Policija iš pradžių bandė jį sulaikyti tyliai, tačiau informacija apie paiešką nutekėjo į žiniasklaidą ir R.Čeponis išnyko. Vis dėlto jo pėdsakus pavyko aptikti. Tuomet pradėjo aiškėti, kokio lygio konspiraciją naudoja „tulpinių“ gaujos lyderiai.

„Jie visą laiką tikrindavosi, ar nevykdomas sekimas, mokė jaunesnius, kaip reikia važiuoti transporto priemone, kaip sankryžoje sustoti, kokiu atstumu, kad reikia žiūrėti į veidrodėlius, jei nežiūri – bausdavo“, – gaujos gyvenimo detales atskleidžia A. Urbelis.

Pareigūnai užfiksavo, kad R.Čeponis po Kiesų nužudymo pasislėpė Telšiuose ir itin atsargiai bendravo su gaujos lyderiais Panevėžyje. „Jei norėdavo kontaktuoti su Panevėžiu, jis tą darydavo taksofonu. Tam, kad paskambintų į Panevėžį iš anksto sutartu laiku, važiuodavo į Kretingą ir Kretingoje skambindavo iš taksofono į taksofoną Panevėžyje. Jei reikėdavo informuoti apie kokio nors bendrininko telefono numerį, tai kalbėdami jie sakydavo taip: ar žinai tokį draugą, tai jo gimimo dienos du skaičiai, ar žinai, kur jis gyvena, tai kiti du skaičiai – to namo skaičiai. Įsivaizduojate, kokio lygio konspiracija buvo pasiekta. Ir gruodžio mėnesį įvyksta tas lūžis, kai jau pradedame šiek tiek suprasti, su kuo susidūrėme“, – pasakoja A. Urbelis.

Jono Strazdausko nuotr./Gedeminas Kiesus
Jono Strazdausko nuotr./Gedeminas Kiesus

T. Vėbra priduria, kad „tulpiniai“ pradėjo gyventi itin konspiratyvų gyvenimo būdą. „Jie ėmė maskuotis, po miestą vaikščioti su barzdomis, su skrybėlėmis. Tas pats Čeponis, fiziškai stiprus, trisdešimt kelerių metų vyras, eidavo per miestą, – mums patiems teko tuo įsitikinti, – atrodydamas lyg 70 metų žmogus: barzda, ūsai, suplyšęs lagaminas, akinukai, šalikėlis ant kaklo. Nieks nežinojo, kad eina asmuo, nužudęs ne vieną žmogų ir pridaręs labai blogų dalykų“, – detalizuoja T. Vėbra.

Tiki, kad yra nepagaunami

Iki rezonansinių Panevėžio įvykių „tulpiniai“ slėpėsi po nuskriaustųjų įvaizdžiu.

Iki rezonansinių Panevėžio įvykių „tulpiniai“ slėpėsi po nuskriaustųjų įvaizdžiu. Atrodė, kad kitos grupuotės juos nustūmusios į šoną. Tačiau kruopščiai renkami faktai pradeda piešti kitą vaizdą. Tikriausiai jie pagrobė ir nužudė G. Kiesų, jo sūnų ir vairuotoją. Greičiausiai „tulpiniai“ sušaudė S. Piskunovą ir V. Kazlauskaitę. Pradedama ieškoti būdų, kaip suvaldyti šią nusikalstamą gaują. Teisėsaugos profesionalai supranta: „tulpiniams“ reikia suduoti tokį smūgį, po kurio jie nebegalėtų atsigauti. O silpnų vietų – nematyti.

A. Matonis aiškina, kad svarbiausius sprendimus priimantis gaujos branduolys buvo dešimt žmonių. „Visi žudę, visi nuo mažiukų kieme augę, broliai, draugai. Principas – nekalbėk, neišduok, jeigu nori kalbėti – žudykis, karkis“, – pasakoja buvęs komisaras. Būtent dėl tokio branduolio tvirtumo ir konspiracijos pareigūnams buvo taip sunku atrasti silpnąją gaujos vietą, kuri, pasak A. Matonio, galėtų būti raktelis. „Nesant tos grandies, to raktelio iš vidaus, atrakinti neįmanoma“, – aiškina A. Matonis.

Buvęs komisaras pabrėžia, kad nors pareigūnai įtarė, kieno darbas yra visi tiriami nužudymai, „tulpiniai“ sugebėjo nedaryti klaidų, už kurių teisėsauga galėtų užsikabinti. „Norų ir ketinimų traukti atsakomybėn buvo ir tada, bet visais atvejais išlikdavo nepajudinami. Liaudiškai šnekant, niekas jiems ragų neaplaužė. Ta jų filosofija, kad [...] niekas niekada jų nesulaužys ir nieko neįrodys, buvo stipri“, – pastebi A. Matonis.

Kokie jie, gaujos nariai?

Prieiti prie svarbiausių gaujos narių pareigūnai galėjo tik dėl nuoseklaus ir kantraus žvalgybinio darbo. Policijos kriminalistai daugybę laiko sugaišo Panevėžyje ieškodami kalbančių žmonių, kurie galėtų apibūdinti – kas tie „tulpiniai“, kokios kiekvieno iš jų savybės.

Policijos apsupti „tulpiniai“ ryžtasi žingsniui, kuris leidžia pradėti gaujos triuškinimo operaciją.

Prie grupuotės priartėję pareigūnai išsikėlė tikslą: apie nusikaltėlius žinoti viską. Kaip sako tuometinis Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos viršininko pavaduotojas J. Milevskis, žinoti daugiau, nei jie apie save žino patys.

„Dabar mes žinom, kuris psichologiškai tvirtas, kokios kiekvieno savybės, nes mes aiškinomės labai detaliai. Apie kiekvieną narį žinojome geriau, negu jis apie save. Žinojome, kokie santykiai šeimoje, kiek meilužių turi, kiek vaikučių su tomis meilužėmis turi, kuriuos labiau myli, kiek duoda pinigėlių tam vaikučiui. Kaip jis šeimoje elgiasi, ar jam žmona, ar sugyventinė svarbios, ar vaikai svarbūs. Kur tos silpnos vietos, kur būtų galima apčiuopti jo žmogiškąsias savybes ir per jas bandyti ištraukti iš nusikalstamos filosofijos bei atvesti į normalų gyvenimą. Tik taip buvo galima tam žmogui kažką žadėti“, – pikantiškas detales dėsto A. Matonis.

Informacijos rinkimo tinklai Panevėžyje užmesti. Rezultatų reikia laukti pusmetį. Policijos apsupti „tulpiniai“ ryžtasi žingsniui, kuris leidžia pradėti gaujos triuškinimo operaciją.

Tęsinys – kitą savaitę.

LRT TELEVIZIJOS dokumentikos ciklą „Nematoma Lietuvos istorija“ žiūrėkite pirmadieniais 21:30 val.

Lrt.lt
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Dakaras 2018

Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min