Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 spalio 10d. 22:58

„Nereikėjo manęs gelbėti“. Sovietinio „Titaniko“ žūtis prie Japonijos krantų

Garlaivis „Indigirka“
sibreal.org nuotr. / Garlaivis „Indigirka“
Per sovietinio garlaivio „Indigirka“ katastrofą Laperūzo sąsiauryje prie Hokaido salos krantų 1939 metais žuvo 741 žmogus. Nors pagal aukų skaičių tai – viena didžiausių XX amžiaus jūrinių katastrofų, ilgus dešimtmečius apie ją buvo tylima, rašo sibreal.org.

„Indigirka“ nenugrimzdo į dugną, kaip „Titanikas“, nebuvo torpeduota ar susprogdinta. Laivui buvo tik pramuštos skylės korpuse ir jis atsigulė šonu ant akmenų netoli kranto. Ir dar taip, kad dalis korpuso buvo iškilusi virš vandens 4 metrus. Tad kodėl nelaimė nusinešė tiek gyvybių?

Viena iš priežasčių – ta, kad nedideliame krovininiame laive, kuriuo buvo leidžiama plaukti ne daugiau 12 asmenų, buvo 1173 žmonės. Daugelis iš jų – Tolimųjų Rytų lagerių sistemos „Dalstroj“ kaliniai. Tik dėl atsitiktinumo tarp jų nebuvo Sergejaus Koroliovo, būsimo pirmojo dirbtinio Žemės palydovo ir pirmojo pilotuojamo kosminio laivo kūrėjo.

Dar viena priežastis buvo ta, kad dėl įtemptų santykių su Japonija sovietiniai lavai neatplaukė į pagalbą „Indigirkai“. Jeigu ne paprasti japonai žvejai iš artimiausios gyvenvietės Sarafucu, kurie šoko į pagalbą, aukų galėjo būti dar daugiau. Jie išgelbėjo 428 žmones. O tiems, kurie žuvo, pastatė paminklą ir kiekvienais metais rengia aukų paminėjimo ceremoniją. Sovietų Sąjungoje apie tragediją pasistengė pamiršti, nė vieno paminklo „Indigirkos“ aukoms Rusijoje nėra iki šiol.

„Vienu kaliniu triume bus daugiau“

„Indigirkos“ katastrofą dažnai lygina su „Titaniko“ žūtimi. Bet lyginti vieną tragediją su kita galima tik pagal aukų skaičių. Pagal jokias kitas charakteristikas lyginti kuklų garlaivį su gigantišku vandenyno laineriu neišeitų.

„Indigirka“ buvo nupirkta Amerikoje ir savo paskyros uoste Nagajeve pasirodė 1938 metų rugpjūtį. Tai buvo tvirtas dviejų denių laivas, pastatytas 1920 metais. Jis buvo 77 metrų ilgio ir 13 metrų pločio“, – rašo istorikas Aleksandras Biriukovas savo veikale „Kaip pražuvo sovietinis „Titanikas“.

„Dalstroj“ priklausiusi „Indigirka“ buvo trijų tūkstančių tonų vandens talpos krovininis laivas, apskritai neskirtas keleivių pervežimui. Tačiau prieš savo paskutinį reisą garlaivis įplaukė į Armanės upės žiotis, kur paėmė Kamčiatkos įmonės „Dalryboprodukt“ darbininkus su šeimomis. O Nagajeve komandai buvo pranešta: vietoje krovinio jie turi paimti dar kelis šimtus žmonių.

„Navigacija ėjo į pabaigą, ir šitas reisas jeigu buvo ne pats paskutinis, tai vienas iš paskutiniųjų. 1939 metų gruodį iš Nagajevo dar turėjo išplaukti garlaiviai „Dalstroj“ ir „Iljičius“, – aiškina situaciją A.Biriukovas.

Pagal galiojusias pervežimų taisykles, „Indigirka“ turėjo teisę gabenti ne daugiau 12 žmonių. Bet komandai nepavyko įrodyti, kad į garlaivį tiesiog neįmanoma sutalpinti tūkstančio keleivių.

sibreal.org nuotr./Garlaivis „Indigirka“
sibreal.org nuotr./Garlaivis „Indigirka“

„Dalstroj“ jūrų transporto viršininkas Korsakovas įsakė nedelsiant įforminti laivo išvykimą į reisą, Nagajevo uosto kapitonas Smirnovas pakluso įsakymui, o laivo kapitonui liko tik atiduoti pagarbą“, – patikslina istorikas Amiras Chisamutdinovas savo veikale „Indigirkos“ žūtis“.

Iš 1940 metų kovo 9 dienos kaltinamosios išvados baudžiamojoje byloje Nr. 156, kurioje kaltinimai pareikšti N.Lapšinui, V.Kriščenkai ir I.Kopičinskiui:

Garlaivio „Indigirka“ išplaukimas į reisą su keleiviais buvo šiurkščiausias jūreivystės taisyklių pažeidimas, nes garlaivis „Indigirka“ buvo grynai krovininis laivas ir keleivių gabenimas juo neatitiko jūreivystės įstatymų. Be to, nusikalstamos keleivių gabenimo tam tikslui nepritaikytu laivu rizikos buvo imtasi vėlyvo rudens sąlygomis, kai plaukiojimas vyksta blogu oru. Nurodymą laivui su keleiviais išvykti į reisą davė „Dalstroj“ jūrų transporto viršininkas Korsakovas, ir vadovaujantis laivo personalas, nepaisydamas to, kad šis nurodymas buvo aiškiai nusikalstamas, jį įvykdė. … Gelbėjimo priemonių kiekis laive apsiribojo dviem valtimis po 40 žmonių talpos kiekviena, gelbėjimosi liemenėmis pagal ekipažo narių skaičių ir 12 gelbėjimosi ratų, kai tuo metu laive buvo 1173 žmonės.“

Kodėl „Indigirkos“ kapitonas Nikolajus Lapšinas negalėjo atsisakyti įvykdyti šį nurodymą, paaiškino tolimojo plaukiojimo kapitonas Viktoras Skorupskis, tuomet buvęs katastrofos tyrimo komisijos nariu ir dalyvavęs karinio tribunolo dėl „Indigirkos“ katastrofos posėdyje, vykusiame Tolimųjų Rytų valstybinės jūrų laivybos politinio skyriaus pastate. Prabėgus daugybei metų po tragedijos, kai pasirodė pirmosios spaudos publikacijos apie ją, jis atsiuntė laišką, kuriame paiškino priežastis: „Dabar pasakysiu tai, ko tuomet negalėjau ištarti garsiai, dirbdamas ekspertinį darbą krašto NKVD valdyboje. Pagrindinė avarijų ir tragedijų … sprogimų ir daugelio laivų bei žmonių žūties priežastis – NKVD darbuotojų neatsakingumas, jų neprofesionalumas vadovaujant laivynui ir jį eksploatuojant. Štai iliustratyvus pavyzdys. Kartą Ramiojo vandenyno inspekcijos jūrinio regiono viršininkas A.Agejevas užlaikė vieno iš Tolimųjų Rytų laivybos laivo, į kurį buvo įlaipinta apie 10 tūkstančių nuteistųjų, išvykimą. Tuoj pat Agejevas, raginamas durtuvais, buvo pristatytas pas „Dalstroj“ Primorės valdybos viršininką, NKVD pulkininką Silvanovičių, kuris įsakė Agejevui nedelsiant atšaukti savo sprendimą ir išleisti laivą. Priešingu atveju, pridūrė jis, vienu kaliniu triume bus daugiau...“

Kapitonas N.Lapšinas, suprantama, netroško tokios lemties. Dėl to į „Indigirką“, turėjusią plaukti iš Nagajevo į Vladivostoką, nebuvo pakrauta nė viena tona krovinių, tačiau ji iki viršaus buvo prikimšta žmonių. Sužinojęs apie tai, vyresnysis kapitono padėjėjas atsisakė plaukti į reisą ir paliko laivą. Kapitonui į kelionę leistis teko su dviem jaunučiais šturmanais Timofejumi Kriščenka ir Viktoru Peskovskiu, vieną iš jų paskyrus savo vyresniuoju padėjėju. N.Lapšinas išsirinko T.Kriščenką: nors šis visai neseniai užbaigė pagreitintus šturmanų kursus, tačiau kapitonui pasirodė, kad patirties 26 metų jūreivis turi daugiau. O vietoje trečiojo padėjėjo kapitonui į vachtą teko eiti pačiam.

„Ateity laukė laisvė“

Kas gi buvo tie 1173 „Indigirka“ plaukę žmonės? 39 – ekipažo nariai. 239 – sezoniniai darbininkai su šeimomis ir vaikais, jauniausiam iš kurių buvo vos mėnuo. 10 – sukarintos sargybos skyrius, vadovaujamas seržanto Ivano Kopičinskio. Likę – kaliniai: 835 – tie, kurie jau baigė atlikti savo bausmę Kolymoje, 50 žmonių – nukreiptieji į bylų peržiūrėjimą.

„Daugelyje publikacijų rašyta, kad tai buvo „liaudies priešai“. Teiginys ne itin teisingas. Tiesą sakant, belaisvių asmenų, tai yra tokių, kuriuos lydėjo sargyba, į laivą buvo atgabenta tik 50 (48 vyrai ir 2 moterys). Tai buvo asmenys, kurių atžvilgiu vykdyti tyrimai. Jie greičiausiai buvo etapuojami į Maskvą, – paaiškina A.Biriukovas. – Didžioji keleivių dalis buvo jau į laisvę paleisti asmenys, tarp kurių dauguma – buvę kriminaliniai nusikaltėliai. Bet buvo ir asmenų, anksčiau nuteistų kaip „liaudies priešai“. O taip pat tokių laimingųjų, kuriems pavyko išgyventi daugybę mėnesių trukusius bylų tyrimus Kolymos kalėjimuose, o dabar, prasidėjus L.Berijos „atšilimui“, jie buvo išeiti į laisvę.“

50 kalinių buvo siunčiama bylų peržiūrėjimui, juos ketinta nukreipti dirbti į Pamaskvės „šaraškes“ – įslaptintus NKVD tyrimų centrus. Vienu iš „Indigirkos“ keleivių turėjo būti būsimasis sovietinės kosmonautikos tėvas S.Koroliovas, nuteistas už tariamą dalyvavimą kontrrevoliucinėje trockistų organizacijoje ir atliekantis bausmę „Maldjako“ kasykloje Kolymoje. Tik dėl laimingo atsitiktinumo jis nepapuolė į šį reisą. Įvairiuose šaltiniuose nurodomos skirtingos priežastys, kodėl S.Koroliovas pavėlavo į „Indigirką“: liga, vėlavimas įforminti dokumentus, automobilio gedimas, dėl ko jam teko eiti pėsčiomis. Kad ir kokia ta priežastis, S.Koroliovas greičiausiai būtų tapęs dar viena laivo katastrofos auka.

Keleivius sulaipino į beveik 8 metrų gylio triumus – tai dviejų aukštų namo aukštis. Į viršų vedė mediniai trapai – labai netvirti, kaip greitai paaiškėjo. „Dalrybprodukt“ darbuotojus patalpino ketvirtojo, laivagalinio triumo, tvindeke. Bausmę atlikusius nuteistuosius patalpino trečiame ir ketvirtame triumuose, o pačiame mažiausiame triume Nr. 1 laivo priekyje atsidūrė nuteistieji, kurie buvo gabenami bylų peržiūrėjimui.

1939 metų gruodžio 8-ąją „Indigirka“ išplaukė iš Nagajevo į Vladivostoką.

Tarp „Dalrybprodukt“ keleivių buvo Nikolajus Tarabanka, dirbęs ikrininku viename iš žuvies fabrikų. Jis išgyvens ir vienintelis paliks rašytinius prisiminimus apie tai, ką matė: „Mus, įmonių darbininkus, apgyvendino laivagalio triume. Gultų nebuvo, gulėjome ant denio vienas greta kito. Nuteistuosius patalpino apatiniame, laivo priekio triume, o virš jų išsidėstė konvojuotojai. Sargybos vadas su odine striuke ir revolveriu uždraudė mums net prisiartinti prie laivo nosies.“

Žmonių laukė 5–6 parų trukmės kelionė tokiomis sąlygomis, kad net laivo įgulai iškeltos baudžiamosios bylos kaltinamojoje išvadoje jos aprašytos emocionaliai: „Keleiviai triumuose buvo patalpinti be gultų, ant plikų grindų, antisanitarinėmis sąlygomis, visur purvas, aplink drėgmė, jokio vėdinimo, be gydytojo ir netgi be būtinos vaistinėlės.“

„Aš nežinau, kuriame būtent triume buvo mano senelis, mamos tėvas, Aleksejus Ščiukinas. Žinau tik, kad ne su laisvaisiais ir ne su konvojuojamaisiais, – pasakoja Novosibirsko gyventojas Sergejus Lavrentjevas. – Senelis atsėdėjo savo nuosprendį ir grįžinėjo iš Kolymos. Apie tai, už ką buvo nuteistas, kiek laiko sėdėjo, mums, anūkams, nepasakojo. Vaikystėje aš jo mėgindavau klausinėti, bet jis tylėdavo arba iš karto nukreipdavo pokalbį į kitą temą. Dabar, jau suaugęs, aš suprantu: greičiausiai senelis buvo nuteistas ne pagal politinį straipsnį, nes prašymo reabilituoti nepateikė, nors ir sulaukė Chruščiovo atšilimo laikotarpio. Štai taip: jis pasakojo, kad sąlygos „Indigirkoje“ buvo įprastos tiems laikams. Taip, jokių tau gultų, radai dėžę, kad prigultum – laikyk, kad tau pasisekė. Bet po lagerio į tai niekas nekreipė dėmesio, juk svarbiausia, kad ateityje laukė laisvė.“

„Kepurnėjosi vandenyje, mėgindamas ištrūkti“

Pirmąją parą oras buvo pakenčiamas, antrąją jis pradėjo gesti. Gruodžio 12-osios vakarą kilo 9 balų audra, prasidėjo šlapdriba, denis pasidengė ledu.

Gruodžio 12-osios vidurnaktį vachtą perėmė V.Peskovskis, bet kapitonas liko ant tiltelio kartu su juo. N.Lapšinui tai buvo trylikta darbo valanda per parą, bet, kaip jis vėliau aiškino tyrimo metu, kapitonas negalėjo padėjėjo palikti vieno, nes šis buvo dar nepatyręs šturmanas. Pats 54 metų N.Lapšinas buvo patyręs kapitonas, per 25 tarnybos laivyne metus nepatyrė nė vienos avarijos, bet Tolimuosiuose Rytuose, perverstas iš Baltijos jūros, dirbo neseniai.

Kai „Indigirka“ plaukė per Laperūzo sąsiaurį, kapitonas padarė lemtingą klaidą: Japonijos švyturio Sojos iškyšulyje šviesas palaikė sovietų švyturiu, stovinčiu salelėje, pavadinimu Pavojaus akmuo, ir pasirinko neteisingą kursą. Laivas užplaukė ant povandeninių akmenų prie Hokaido salos, borte buvo pramušta pirmoji skylė. Dėl vairo rėme užstrigusio sraigto sugedo garo mašina, „Indigirka“ tapo nevaldoma. N.Lapšinas pamėgino priplukdyti laivą kiek įmanoma arčiau kranto, kad žmonės turėtų galimybę išsigelbėti, bet vėl užplaukė ant akmenų.

Iš baudžiamosios bylos Nr. 156 kaltinamosios išvados:

Po to, kai buvo pramušta skylė, laivas ant vandens išbuvo iki 2 valandos 40 minučių, po to nudreifavo apie vieną mylią į pietvakarius, trenkėsi kelis kartus dešiniuoju bortu į povandeninius akmenis ir ėmė virsti ant dešiniojo borto. 2 valandą 50 minučių laivas galutinai atsigulė ant grunto dešiniuoju šonu, panirdamas į 9 metrų gylį, ir iškilęs virš jūros lygio 4 metrus.“

Pati didžiausia skylė susiformavo priekinėje laivo dalyje – kaip tik ten, kur buvo pirmasis triumas su nuteistaisiais, vykusiais į bylų peržiūrėjimą. Kai į triumą ėmė plūsti vanduo, jie pamėgino ištrūkti laukan.

Iš 1939 metų gruodžio 27 dieną vykusios „Indigirkos“ kapitono N.Lapšino apklausos protokolo:

Aš įsakiau komandai išvesti visus žmones iš triumų, be to šūktelėjau šauliui prie triumo Nr. 1, kad jis vestų žmones iš triumo, bet jis ėmė šaudyti į išlipančius, aš girdėjau penkis šūvius. Kalba, kad jis nusišovė.“

„Panikos metu vienas iš konvojuotojų apšaudė iš triumo išeinančius keleivius“, – teigiama baudžiamosios bylos kaltinamojoje išvadoje.

sibreal.org nuotr./Apvirtęs garlaivis „Indigirka“
sibreal.org nuotr./Apvirtęs garlaivis „Indigirka“

Sustabdyti savivalę nebuvo kam: seržantas I.Kopičinskis net nemėgino įvesti tvarkos tarp savo pavaldinių, jis buvo užsiėmęs savo paties gyvybės gelbėjimu.

Iš N.Lapšino apklausos protokolo:

Avarijos metu įsakiau paruošti dešiniąją valtį, bet neleidau jos nuleisti dėl didelio bangavimo, tačiau ne mažiau aštuoni komandos žmonės be mano leidimo išplaukė į jūrą, priėmę keturis keleivius.

N.Tarabanka prisiminė: „Jūreiviai atrišo valtį ir nuleido ją ant vandens. Aš nusileidau nuo tiltelio. Krito toks tirštas sniegas, kad aplink nebuvo galima nieko įžiūrėti. Staiga pro mane, lyg jį kas nors būtų vijęsis, praskuodė ir į valtį įšoko sargybos viršininkas. Tada buvo atlaisvintos virvės, ir valtis pradingo...“

Žmonės valtyje nepamėgino išgelbėti nė vieno žmogaus iš tų, kuriuos nuo denio nuplovė bangos. Nupjovę valtį laikiusią virvę, jie ėmė plaukti tiesiai kranto link. Nuo „Indigirkos“ iki kranto iš viso buvo 800 metrų, bet bangos valtį apvertė, ir sausumą pasiekti pavyko tik keturiems ekipažo nariams ir vienam keleiviui – I.Kopičinskiui. Kiti žuvo.

Iš baudžiamosios bylos Nr. 156 kaltinamosios išvados:

Iškilus pavojui Kopičinskis paliko konvojų ir jam lydėti patikėtus asmenis. … Dėl to tarp konvojaus prasidėjo panika, vienas iš konvojuotojų atidengė ugnį į žmones, išeinančius iš triumo, dalis konvojuotojų ėmė gelbėtis patys, o panika pasinaudoję nuteistieji užsiėmė plėšimu.“

„Užsiėmė plėšimu“, žinoma, ne nuteistieji iš triumo Nr. 1 – jie žuvo pirmieji. „Pasinaudoti panika“ nusprendė kriminaliniai nusikaltėliai. Jie užtvėrė išėjimą iš ketvirtojo triumo ir ėmė plėšti „Dalrybprodukt“ darbininkus.

Antrame ir trečiame triumuose žmonės aplipo medinius trapus ir tie nulūžo, neišlaikę daugybės kūnų svorio.

„Senelis pasakojo, kad sugriuvus trapams, jis kepurnėjosi vandenyje, mėgindamas ištrūkti. Kažkas iš komandos numetė žemyn prie virvės pririštą gelbėjimosi ratą. Senelis įsikabino – ir jį ištraukė į viršų, – pasakoja S.Lavrentjevas. – Jis taip įsikabino į tą ratą, kad po to nebegalėjo jo paleisti. Jūreiviai jam šaukia: „Atiduok, jo kitiems reikia!“, o senelis nori paleisti – bet negali. Rankos neklauso.“

Ištrūkti iš triumo buvo tik dalis užduoties. Po to reikėjo išsilaikyti ant laivo, kuris jau gulėjo ant šono.

„Ėmė švisti, ir aš pamačiau siaubingą vaizdą. Vanduo nuplėšė nuo laivagalio triumo lentas ir brezentą, kuriais jis buvo pridengtas. Ir kiekviena banga išplaudavo dešimtis ir dešimtis iš siaubo klykiančių žmonių. Daugelis iš baimės neteko proto, kabindavosi vienas į kitą ir žūdavo gelmėje, – prisiminė N.Tarabanka. – Mano ceche vienas vyriškis dirbo ikrininku, o jo žmona – virėja. Kai įvyko tragedija, jis pirmasis iš triumo ištrūko, o po to banga išnešė žmoną ir priplakė visai prie pat borto, ranka galima pasiekti. Bet denis padengtas ledu, pasviręs. Aš vyriškiui šaukiu: „Gulkis, laikysime tave už kojų, o tu ją sugriebsi.“ Bet jis sutriko, ėmė bėgioti ir šaukti: „Duokite virvę, virvę duokite.“ Atėjo banga, ir moteris nugrimzdo į dugną. Viskas įvyko per kelias sekundes.“

Iš N.Lapšino apklausos protokolo:

Kai laivas pasviro maždaug 70 laipsnių, stiprios bangos nuplovė ant viršutinio denio buvusių žmonių grupę.“

„Kai kuriuos pavyko išgelbėti. Pamenu, kaip iš vandens ištraukė žuvies priėmėją Valentiną, – prisiminė N.Tarabanka. – Aš jai atidaviau savo kostiumą, perrengėme ją ir nuvedėme į anglių bunkerį – ten visus rinkome, kuriuos išžvejojome iš jūros. Po dešimties metų aš sutikau Valentiną geležinkelio stotyje – ji prekiavo pyragėliais. Išsikalbėjome, ji pravirko ir sako: „Nereikėjo manęs gelbėti, aš nuo tada visą laiką sergu, nėra jokio gyvenimo.“

„Triumo Nr. 4 net neatidarinėjo“

Kapitonas N.Lapšinas įsakė pasiųsti nelaimės signalą iškart po pirmojo smūgio į akmenis.

„Radistas eteryje dirbo tol, kol pusiau apsemtoje vairinėje nenustojo veikti racija. Nelaimės signalą jis perdavinėjo atviru tekstu, o ne šifruote, kaip apie tai rašė kai kurie autoriai, su tiksliomis nelaimės vietos koordinatėmis, – paaiškino A.Biriukovas. – Signalą priėmė daugelis radijo stočių, tarp jų ir sovietiniai laivai, buvę vos už kelių valandų kelio nuo „Indigirkos“. Tačiau įplaukti į Japonijos teritorinius vandenis niekas iš jų nesiryžo.“

sibreal.org nuotr./Apvirtęs garlaivis „Indigirka“
sibreal.org nuotr./Apvirtęs garlaivis „Indigirka“

Pagalba atėjo tik po daugiau nei 30 valandų. Pralaukęs audrą, gruodžio 13-osios dieną prie „Indigirkos“ priplaukė Japonijos garlaivis „Karafuto Maru“.

1995 metais Japonijos ambasados Maskvoje informacijos skyrius Rusijai perdavė dokumentą, kuriame surinkti Sarafucu kaimo gyventojų prisiminimai apie tai, kaip buvo gelbėjami žmonės iš „Indigirkos“. Jame rašoma, kad gelbėjimo darbus ketinta pradėti dar gruodžio 12-ąją, vos tik buvo gauta žinia apie katastrofą patyrusį sovietų laivą. Laivas „Sosui Maru“ išplaukė į avarijos vietą, bet dėl stiprios audros nesugebėjo aplenkti iškyšulio ir buvo priverstas grįžti į uostą. „Kitą dieną, gruodžio 13-ąją, bangavimas šiek tiek aprimo, ir trys laivai išplaukė iš Vakanajos. Jie vargais negalais pasiekė avarijos vietą ir šešias valandas darė viską, kad išgelbėtų keleivius. Buvo išgelbėta 311 žmonių. Beje, laivą „Sosui Maru“ buvo išsinuomoję kariškiai, tad majoras Tanabe Riichi, gynybinių įrenginių Sojos apylinkėje statybos padalinio viršininkas, kuris įsakė kapitonui Domonui Mitsuo išvesti laivą į jūrą, buvo pasirengęs pasidaryti harakiri, jeigu laivas būtų patyręs avariją.“

„Senelis pasakojo, kad pas juos pagalba atplaukė tik kitą dieną, apie 10 valandą ryto. Visi laukė sovietų garlaivio, o atplaukė japonų, – pasakoja S.Lavrentjevas. – Tęsėsi stipri audra, priplaukti prie pat „Indigirkos“ nebuvo įmanoma, ir garlaivis sustojo toli nuo mūsų laivo. Japonai pasiuntė dvi dideles valtis, kad jomis būtų pergabenti žmonės. Teko atlikti kelis reisus. Iš pradžių išgelbėjo moteris ir vaikus, o po to jau visus likusius. Senelis ilgai laukė savo eilės, jis buvo vienas iš paskutiniųjų, kuriuos nukėlė nuo „Indigirkos“.

Iš N.Lapšino apklausos protokolo:

Paskutinis laivą palikau aš. Liko žmonių triumuose, bet jiems padėti būtų buvę galima tik prapjovus bortą autogenu.“

Iš baudžiamosios bylos Nr. 156 kaltinamosios išvados:

Kapitonas Lapšinas paliko laivą ir perėjo ant garlaivio „Karafuto Maru“ denio, nepaisydamas to, kad katastrofą patyrusio laivo, kuriam jis vadovavo, triumuose dar buvo likę gyvų žmonių (iki 200). … Vadovybė, palikdama katastrofą patyrusį laivą, net neperspėjo triumuose likusių žmonių, kad paviršiuje žinoma apie jų egzistavimą ir kad jiems bus suteikta kokia nors pagalba. Dėl to keleiviai, prabuvę bejėgiškoje padėtyje keturias paras, padarė išvadą, kad apie jų egzistavimą viršuje niekam nėra žinoma, ir ėmė žudytis persipjaudami venas arba nusiskandindami vandenyje.“

Savo parodymuose N.Lapšinas tikino, kad atvykus į Vakanajaus miestą gruodžio 13-osios vakare, jis iš karto pareiškė „garlaivio „Karafuto Maru“ agentui ir uosto policijos viršininkui, kad laive liko žmonių, kad būtina nedelsiant pasiųsti motorinį botą su autogeno aparatu“. Tačiau japonai tikina, kad jie informaciją apie žmones, likusius „Indigirkoje“, gavo tik praėjus trims paroms po to, kai buvo išgelbėti pirmieji keleiviai.

Galbūt keistą nurodomo laiko nesutapimo priežastį atskleidžia N.Tarabankos prisiminimai: „Tik sustojome prie prieplaukos, kaip tarp mūsų atsirado sovietų konsulas Tichonovas. Kaip mes vėliau sužinojome, jis papirko valtininką, tas jį atplukdė naktį ir slapčia išlaipino. Tai Tichonovas nuo vieno kitam ir perdavė komandą sunaikinti visus dokumentus, partinius ir komjaunimo bilietus, kad jie per kratas nepatektų japonams į rankas. Nuteistiesiems pasakė, kad jie prisistatytų „Dalrybprodukt“ darbuotojais, tada teismas į tai atsižvelgs nagrinėdamas bylas.“

Nuteistųjų, likusių pusiau apsemtuose „Indigirkos“ triumuose, įspėti taip elgtis nebuvo įmanoma. Neatmetama, kad visą tą laiką, kol žmonės triumuose laukė pagalbos, o netekusieji vilties skandinosi ir pjaustėsi venas, konsulas Tichonovas derino su Maskva, gelbėti juos ar ne, juk jie galėjo daug ką papasakoti apie Stalino lagerius. Po to, kai 1938 metais, gelbėdamasis nuo arešto ir represijų, pas japonus perbėgo 3-iojo rango valstybės saugumo komisaras Genrichas Liuškovas, japonams buvo gerai žinoma apie Gulago egzistavimą ir apie kraupias sąlygas, kokiomis buvo laikomi nuteistieji.

Kaip ten bebuvo, kai japonai su suvirinimo aparatais sugrįžo prie laivo, ėjo jau penkta tragedijos diena. Sarafucu gyventojų prisiminimuose rašoma: „Gruodžio 16-ąją paaiškėjo, kad „Indigirkoje“ liko dar keleivių. „Sosui Maru“ ir „Sanyo Maru“ trečią kartą išplaukė į tą rajoną. „Indigirkos“ korpuse buvo pralaužta skylė ir išgelbėti dar 28 žmonės. Tris iš jų išgelbėjo Jin Genzo, Sato Koichiro ir kiti. Apsirišę galvas raiščiais iš rankšluosčių (hačimaki) ir tik su strėnjuostėmis (fundoši), jie iki „Indigirkos“ plaukė valtimis per ledinę ir audringą jūrą. Jie išdaužė garlaivio iliuminatorių ir, patekę pro jį vidun, išgelbėjo tris žmones.“

Vienas iš 28 išgelbėtųjų buvo tokios būklės, kad netrukus mirė.

Iš baudžiamosios bylos Nr. 156 kaltinamosios išvados:

Triumuose buvusius žmones japonai ištraukė tik 1939 metų gruodžio 16 dieną, padarę išpjovas laivo bortuose, o ketvirtajame triume nebuvo padaryta ir to. Tokiu būdu buvo išgelbėti tik 27 žmonės, kurie dar pajėgė įsikibti į japonų nuleistas virves, o nusilpusieji ir ligoniai, kurie dėl savo silpnumo išsilaikyti nebepajėgė, buvo pasmerkti žūčiai.“

„Triumo Nr. 4 net neatidarinėjo, nors ten, greičiausiai, buvo žmonių – tik visiškai nusilpusių, jie jau nerodė jokių gyvybės ženklų“, – patikslina A.Biriukovas.

„Sargybiniai ėmė šaudyti, štai kulka jį ir kliudė“

Išgelbėtieji buvo pervežti į Japonijos uostamiestį Otaru. Hokaido salos gyventojai iš karto pradėjo rinkti pagalbą nukentėjusiesiems. Tačiau konsulas Tichonovas griežtai perspėjo SSRS piliečius: ką nors priimti iš japonų kategoriškai draudžiama. Jis taip pat primygtinai reikalavo, kad visi jie būtų apgyvendinti viename pastate – buvusioje mokykloje. Nuo pasiūlymo perduoti juos į vietinių gyventojų šeimas, kurios buvo pasirengusios pasirūpinti nukentėjusiaisiais, Tichonovas taip pat kategoriškai atsisakė.

„Apgyvendino mus gražiame pastate. Japonai iš karto ėmė rodyti didelį dėmesį. Atėjo gydytojai, Raudonojo Kryžiaus atstovai. O kai gyventojai sužinojo, kad tarp išgelbėtųjų yra vaikų, ėmė nešti jiems drabužius, avalynę, žaislus. Daug delegacijų lankėsi. Japonės moterys siekė apkabinti mažylius. Iš šono žiūri – lyg jos pačios vaikas, gimtas. Ištisomis paromis buvo pasirengusios vaikus ant rankų nešioti. Daugelis fotografavosi su mūsų vaikiukais, – prisiminė N.Tarabanka. – Tarp išgelbėtųjų buvo 14 vaikų. Pačiam mažiausiam – vienas mėnuo, o vyriausiai – mergaitei – 8 metai.“

sibreal.org nuotr./Iš garlaivio „Indigirka“ išgelbėti vaikai Japonijoje
sibreal.org nuotr./Iš garlaivio „Indigirka“ išgelbėti vaikai Japonijoje

Japonai pagrįstai manė, kad tarp išgelbėtųjų yra ir Stalino lagerių kalinių. Jie siūlė prieglobstį, jeigu kas nors prisipažins esąs politinis kalinys. Tačiau nė vienas „Indigirkos“ keleivis nesusiviliojo pasiūlymu. Patriotizmą pademonstravo net buvę kriminaliniai nusikaltėliai, nors, sprendžiant iš jų elgesio, SSRS prestižo palaikymas jiem nerūpėjo.

„Senelis pasakojo, kad japonai su jais elgėsi labai šiltai, žmogiškai. Maitino taip sočiai ir skaniai, kad jie pasijuto lyg į pasaką patekę. Atnešdavo drabužių ir užtiesalų, dovanodavo visokiausių įdomių daikčiukų – mūsiškiai vėliau po kelias valandas spėliodavo, kam skirta dovana, kaip ją naudoti. Senelis nors ir nieko nesuprato iš to, ką jam sakydavo, tačiau vis tiek jautė draugišką nusiteikimą, – pasakoja S.Lavrentjevas. – Dėl to seneliui buvo ypač gėda už savo nelaimės draugų elgesį. Daugelis nuolat sargybinių prašinėdavo cigarečių ir japoniškos degtinės. Vos tik ateidavo nauji atjaučiantys svečiai, kaulydavo iš jų dovanų. Iš kažkur gavo kortas ir pliekė jomis vos ne kiaurą parą, su muštynėmis ir skandalais. O į ką mūsiškiai pavertė bendrą tualetą – įsivaizduoti sunku. Senelis visą laiką pergyveno, ką apie juos pagalvos japonai, kaip negerai jiems užmokėjome už gerumą.“

Gruodžio pabaigoje išgelbėtųjų iš „Indigirkos“ pasiimti atplaukė sovietų garlaivis „Iljičius“.

„Mes matėme jį stovintį uoste, bet mūsų į jį kol kas nelaipino. Japonai paaiškino, kad dar ne visus žuvusiuosius kremavo, tad dar negali įteikti urnų su palaikais giminaičiams, – prisiminė N.Tarabanka. – Įsiminė man paskutinė naktis Otaru. Greta manęs ant kilimėlio miegojo kokių trisdešimties vaikinas. Aš nuo pat pradžių atkreipiau dėmesį į jo keistą elgesį. Su niekuo nesikalbėdavo, iš savo vietos nesitraukdavo ir tik kraipydavo galvą į kairę ir dešinę kaip apuokas. Ir štai naktį vaikinas prabunda, ima purtyti mane ir klausia pavardės, mano adreso Vladivostoke. Po to klausia mano kaimyno ir užsirašinėja ant lapelio. Aš klausiu: „Kam tau tai?“ Jis pasižiūrėjo man į akis, ir man pasirodė, kad žmogus yra visiškai nukankintas vargo. Jis tyliai šnibžda: „Aš kalinys.“ Pakėlė marškinėlius, ir po dešine ranka aš pamačiau juodą žaizdą. Vaikinas papasakojo, kad kai į triumą pasipylė vanduo, kaliniai ėmė laužti liuko dangtį. Sargybiniai ėmė šaudyti, štai kulka jį ir kliudė. O mūsų pavardes užsirašinėja, kad bylos peržiūrėjimo metu, jeigu reikėtų, mes paliudytumėme, kaip jis elgėsi.“

sibreal.org nuotr./Išgelbėtieji iš garlaivio „Indigirka“
sibreal.org nuotr./Išgelbėtieji iš garlaivio „Indigirka“

Pakeliui į uostą išgelbėtieji iš „Indigirkos“ galėjo pirmą kartą įvertinti rytų kaimynų gyvenimo lygį.

„Ryte mus susodino į kelis autobusus, ir mes didele kolona lėtai pervažiavome miesto gatvėmis. Autobusai važiavo pro parduotuves, o jų vitrinose buvo mėsos skerdenos, kumpiai, dešros, bananai, kriaušės, – prisiminė N.Tarabanka. – Jau vėliau „Iljičiuje“ vienas iš prekybos atstovybės darbuotojų kalbėjo: „Japonai, niekšai, specialiai tokią parodą surengė. Patys alkani, ryžius po kruopelę dalijasi. O šituos produktus iš Tokijo atvežė.“ Bet mus jaudino kitkas: greitai būsime namuose.“

„Kol egzistuoja žmonija, niekas neturi teisės užmiršti...“

Vos tik „Iljičius“ praplaukė Askoldo salą, jį pasitiko ledlaužis „Kazokas Poriakovas“. Ant „Iljičiaus“ denio užlipo NKVD darbuotojai ir pusšimtis konvojaus kareivių.

„Pasak senelio, tuo pasaka ir pasibaigė. Juos visus vėl suvarė į triumą, pastatė sargybą. Reikalavo prisipažinti, kas dalyvavo plėšimuose „Indigirkoje“. Senelis niekuo neprasikalto, bet vis tiek labai pergyveno, nes užkietėję nusikaltėliai įdavė ir kelis nekaltus, kad nukeiptų įtarimus nuo savęs, – kalba S.Lavrentjevas. – Kas nutiko su tais, kurie buvo išduoti konvojui, jis nežinojo, bet numanė – į triumą pas kitus jie jau nebegrįžo. Senelis pasakojo, kad „Iljičiuje“ kaliniams buvo labai nesaldu, kai iš jų išmušinėjo parodymus apie kitus. Aš tada buvau mažas, ir jis man nepasakojo žiaurių smulkmenų. Bet prisipažino, jog labai pasigailėjo, kad neliko Japonijoje. O vėliau senelis dar ilgai buvo laikomas įtartinu, nes pabuvojo priešiškoje šalyje ir galėjo „parsiduoti“ priešui. Jam buvo labai sunku rasti darbą. Tik po karo – o senelis nuėjo iki Berlyno ir grįžo, visas nukabinėtas medaliais, – su juo ėmė elgtis kaip su kitais frontininkais, pagarbiai.

Su sunkumais susidūrė ne tik buvę nuteistieji, bet ir „Dalryboprodukt“ darbininkai.

„Daugiau nei aš, nei mano draugai į žuvų fabriką nebeišvykome, – prisiminė N.Tarabanka. – Mums nebedavė leidimo. NKVD viršininkas kalbėjo: „Jūs nebeturite pasitikėjimo. Gal jūs šnipai, gal jus japonai užverbavo.“ Aš vėliau susitikdavau su kitais darbuotojais, ir jie papasakodavo, kiek netekčių patyrė. Pasus Japonijoje sunaikino, o Vladivostoke neišduoda. Jie įsidarbinti nebegali, į gimtas vietas išvažiuoti negali. Pusantrų metų vargo. Pinigais taip pat mažai nuostolius atlygino. Taip pat girdėjau, kad vaikai, kurie išsigelbėjo, netrukus visi mirė. Juk tokius dalykus teko pergyventi.“

Pagrindiniais tragedijos, per kurią žuvo 741 žmogus, kaltininkais buvo pripažintas „Indigirkos“ kapitonas, vyresnysis padėjėjas ir šturmanas. N.Lapšinui buvo skirta aukščiausia bausmė, T.Kriščenkai ir V.Peskovskiui – 5 ir 10 metų laisvės atėmimo atitinkamai. Dešimt metų lagerio buvo skirta ir konvojaus viršininkui I.Kopičinskiui, bet jis atsėdėjo tik ketverius: 1944 metais trūkstant NKVD darbuotojų, jis buvo amnestuotas ir sugrąžintas į tarnybą.

Tyrėjų paskaičiavimais, per „Indigirkos“ katastrofą žuvo 741 žmogus. Visiškai savo kaltę pripažinęs N.Lapšinas buvo sušaudytas 1940 metų birželio 25 dieną.

Tragiškas reisas tapo paskutiniu ir pačiai „Indigirkai“.

„Laivas buvo paliktas japonams kaip kompensacija už gelbėjimo darbų metu patirtas išlaidas. Taip „Indigirka“ baigė savo egzistavimą, nes japonai supjaustė ją į metalo laužą, – paaiškino A.Biriukovas. – Galima daryti prielaidą, kad tų darbų metu garlaivio triumuose, bent jau viename iš jų – Nr. 4, taip ir neatvertame per gelbėjimo operaciją, buvo rasti žuvusiųjų kolymiečių kūnai. Netrukus po tragedijos arčiausiai nuo jos vietos esančioje Japonijos gyvenvietėje Sarafucu įvyko žuvusiųjų pagerbimo ceremonija.“

Sovietų Sąjungoje informacija apie vieną didžiausių XX amžiaus jūrinių katastrofų buvo slepiama. Apie ją imta kalbėt tik po to, kai 1989 metų gruodį laikraštis „Rybak Primorja“ išspausdino straipsnį „Sugrįžimas iš nebūties“.

Rusijoje žmonėms, žuvusiems „Indigirkoje“, iki šiol nėra pastatyta nė vieno paminklo. Nežinoma net jų poilsio vieta.

„Japonai sovietų valdžiai perdavė visų žuvusiųjų pelenus, – patikslina A.Chisamutdinovas. – Lieka tik spėlioti, kas vyko po to. Greičiausiai pelenai buvo palaidoti broliškame kape Vladivostoko jūreivių kapinėse, bet jokių tokią versiją patvirtinančių duomenų neaptikta.“

Wikipedia.org nuotr./„Indigirkos“ aukų memorialas Hokaido saloje, netoli katastrofos vietos
Wikipedia.org nuotr./„Indigirkos“ aukų memorialas Hokaido saloje, netoli katastrofos vietos

O Japonijoje tragedija atsimenama iki šiol. 1971 metų spalio 12 dieną ant kalvos prie gyvenvietės Sarufucu buvo pastatytas paminklas, o tragedijos minėjimo dieną vietos gyventojai į jūrą kasmet beria gėles. Ant pilko granito dvi memorialinės lentos su tekstais rusų ir japonų kalbomis. Japonijoje kalbama, kad faktų neatitinkantis teksto turinys „buvo suderintas su sovietų puse“.

1939 metų gruodžio 12 dieną sovietų laivui „Indigirka“ ir jame buvusiems žmonėms išmušė paskutinė valanda.

Indigirka“ plaukė iš Kamčiatkos į Vladivostoką ir gabeno 1064 keleivius – po rudeninio žvejybos sezono grįžtančius žvejus ir jų šeimų narius. Pakeliui laivą užklupo smarki audra su sniegu. Jis tapo nevaldomas ir, nepaisant didvyriškų įgulos pastangų, gruodžio 12-osios rytą buvo išmestas ant Sivučo salos uolų, už 1500 metrų nuo Hamaonišibecu pakrantės, ir apsivertė. Įvyko viena didžiausių tragedijų jūreivystės istorijoje, per kurią žuvo per 700 žmonių.

Kol egzistuoja žmonija, niekas neturi teisės užmiršti apie likimą žuvusiųjų, kurie su artimųjų vardais lūpose per žiauriausią šaltį iš paskutinių jėgų kovojo su klastingomis bangomis. Taip pat negalima užmiršti ir kilnaus mūsų protėvių pasiryžimo atiduoti visas savo jėgas gelbstint nukentėjusiuosius.

Šis paminklas pastatytas už daugybės geros valios žmonių aukas, ir lėšas, kurias jūreivių ir žvejų vardu perdavė sovietų pusė, linkėdama amžinos ramybės žuvusių kartu su laivu „Indigirka“ palaikams, o taip pat siekdama stiprinti tarptautinę draugystę ir norėdama prisidėti prie kelio nelaimėms jūroje užkirtimo. Iš Sibiro granito pagamintą paminklo pjedestalą pateikė Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjunga.“

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

SEB verslo augimo programa

01:37:23

Video

01:09:17
00:37
17:27

15min metų knygų rinkimai

Tema

Esports namai

URBAN˙/

Grožio programa 360°

Sveikata

Parašykite atsiliepimą apie 15min