Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Pacientų skundai liudija: sovietinės psichiatrijos ligoninės buvo lyg konclageriai

Respublikinės Vilniaus psichoneurologinės ligoninės didysis pastatas, 1959 metai.
Nuotrauka iš J.Šurkaus disertacijos „Psichiatrijos vystymasis Lietuvoje“ / Respublikinės Vilniaus psichoneurologinės ligoninės didysis pastatas, 1959 metai.
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Šis tėvo skundas sovietinės valstybės tarnautojams apie psichikos liga sirgusios dukros mirtį ir po pusšimčio metų gali sukelti šleikštulį: „Radome lavoną dvokiantį, veido visai nematyti, visas aplipęs kirminais, akys, nosis buvo visai sunaikintos kirminų, visas kūnas sužalotas. Aš, jos tėvas, prišluosčiau daugiau nei litrą kirminų nuo jos. Buvo atėjusios dvi seselės, bet pamačiusios išbėgo laukan“. Tai nutiko 1963 metų rugpjūtį Naujosios Vilnios psichoneurologinėje ligoninėje. Šios ir kitų sovietinių gydymo įstaigų kasdienybę tyrinėja istorikas Tomas Vaiseta.

Ar sovietinėse psichiatrijos ligoninėse buvo smurto? Matyt, dauguma skaitytojų atsakytų, jog tikrai buvo. Juk pats režimas buvo pagrįstas prievarta. Be to, apie žiaurų sovietinės psichiatrijos aparatą žinome iš disidentų pasakojimų. Tačiau.

Su sovietiniu režimu kovoję žmonės buvo kalinami ne bendrojo tipo psichiatrijos ligoninėse, bet specialiosiose, kurios buvo vadinamos psichokalėjimais. Ten buvo siunčiami tik sunkius nusikaltimus padarę žmonės.

Iki šiol Lietuvoje nebuvo nė vieno mokslinio tyrimo, kuris nagrinėtų paprastų sovietinių Lietuvos psichiatrijos ligoninių kasdienybę.

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Tomas Vaiseta
Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Tomas Vaiseta

„Man atrodo, kad tai žinoti yra labai svarbu, nes tai formavo ir patį Lietuvos visuomenės požiūrį į psichiatriją“, – sako istorikas T.Vaiseta. Jis šiuo metu Vilniaus universitete vykdo Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą podoktorantūrinės stažuotės projektą „Sovietinė psichiatrija Lietuvoje: vienos ligoninės atvejo tyrimas (1944-1990)“.

Sovietinė psichiatrija nėra tas pats, kaip psichikos liga ir psichikos ligoniai, tačiau jos demonizavimas prisidėjo prie stigmatizuoto požiūrio į pačius psichikos ligonius palaikymo ar net stiprinimo.

Istoriko tikslas buvo paimti šitą painų kamuolį ir ištraukti bent kelius siūlus, vedančius sąžiningo tyrimo link.

Apie smurtą pasakojo skunduose

Istorikas pabrėžė neabejojantis, kad sovietinėse psichiatrijos ligoninėse tikrai pagal to meto supratimą vyko gydymas, dirbo daug sąžiningų medikų, seselių ir sanitarų.

„Tačiau kalbėti reikia ne tik apie psichiatriją, kaip mediciną. Man atrodo ne mažiau svarbu užčiuopti ir kalbėti apie smurto atvejus, kitokį piktnaudžiavimą psichiatrija ar menkinantį požiūrį į pacientus“, – sako T.Vaiseta.

Kalbėti reikia ne tik apie psichiatriją, kaip mediciną. Man atrodo ne mažiau svarbu užčiuopti ir kalbėti apie smurto atvejus, kitokį piktnaudžiavimą psichiatrija ar menkinantį požiūrį į pacientus, – sako T.Vaiseta.

Daugiausia šiurpių istorijų mokslininkas rado skunduose, kurie išlikę Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomame Lietuvos TSR sveikatos apsaugos ministerijos fonde. 

„Faktas, kad skundas parodo tik neigiamą psichiatrijos ligoninės gyvenimo pusę. Toks žanras – skunduose žmones praneša apie savo skriaudas ir kitas problemas, su kuriomis susiduria. Tačiau būtent apie tą blogąją pusę mes žinome per mažai“, – sakė istorikas.

Skundus rašė ir artimieji, ir patys ligoniai. Pranešimai buvo tikrinami sovietinių tarnautojų ir labai dažnai pasitvirtindavo.

„Net ir patikrinimo išvadas, kad skundas nepasitvirtino, galėtume vertinti skeptiškai. Susidaro įspūdis, kad kai kuriose sovietinėse ligoninėse visi skundai pasitvirtindavo bent iš dalies, o kitose – nepasitvirtindavo nė vienas. Bet tada reikia žiūrėti, kas sudarė tikrinimo komisiją, kas buvo ligoninės vadovas, koks buvo jo statusas ir santykis su sovietine valdžia“, – aiškino T.Vaiseta.

Nuotrauka iš J.Šurkaus disertacijos „Psichiatrijos vystymasis Lietuvoje“/Respublikinės Vilniaus psichoneurologinės ligoninės pastatas, skirtas darbo terapijos dirbtuvėms, 1959 metai.
Nuotrauka iš J.Šurkaus disertacijos „Psichiatrijos vystymasis Lietuvoje“/Respublikinės Vilniaus psichoneurologinės ligoninės pastatas, skirtas darbo terapijos dirbtuvėms, 1959 metai.

Laikė pusžmogiais

Iš skundų susidaro įspūdis, kad dažniausiai smurtaudavo žemiausios grandies personalas – sanitarai ir seselės. Pokario metais, šeštajame ir septintajame dešimtmetyje, tokį darbą atlikdavo ne profesionalai, bet žmonės, kurie neturėjo specialaus pasiruošimo.

„Skyriuje kyla dažni išgėrimai, kurių iniciatorė yra medicinos sesuo, kuri dažnai būdama girta įvairiais necenzūriniais žodžiais kolioja ligonius ir norint jai paaiškinti, tuoj jos įsakymu yra prifiksuojami (pririšami, – aut. past.) prie lovos. Be to, bijodama, kad sąmoningi ligoniai gali ją įskųsti, nesigaili „privaišinti“ jų“, – 1962 metais rašė Pažaislio psichoneurologinės ligoninės pacientas. 

Tame pačiame skunde pasakojama, kad seselės sugėrovai yra du sanitarai, kurie muša ligonius ir iki ryto priekabiauja prie pacienčių. Išdrįstantys pasipriešinti sulaukia smūgių arba melagingų kaltinimų.

„Iš archyvinės medžiagos matyti, kad tarp sanitarų buvo daug girtavimo, pareigų neatlikimo, kai kurie savo darbus permesdavo ligoniams. O jei kam tai užkliūdavo, galėdavo išsiginti, kad tai yra darbo terapijos dalis. Aišku, skirtingose ligoninėse buvo skirtinga situacija, tačiau pasitaikydavo, kad sanitarai ne tik liepdavo ligoniams nešioti maistą, bet ir valyti tualetus, šluoti, o kartais net atlikti įvairius darbus kokio darbuotojo namuose“, – pasakojo T.Vaiseta. 

Sanitarai ne tik liepdavo ligoniams nešioti maistą, bet ir valyti tualetus, šluoti, o kartais net atlikti įvairius darbus kokio darbuotojo namuose, – pasakojo T.Vaiseta. 

Tai buvo toks įprastas dalykas, tokia gili tradicija, kad dauguma besiskundžiančių tokių dalykų net neišskirdavo, o paminėdavo tik tarp kitko.

„Švėkšnos psichoneurologinės ligoninės psichiškai nesveiki ligoniai yra vedžiojami miestelio gatvėmis. Šiais metais tų ligonių „ekskursijos“ dar labiau pagyvėjo. Jie išvedami į kaimus net už keleto kilometrų, pavyzdžiui, pas kolūkiečius O.K., P.T. ir kitus, ir ten pristatomi prie sunkių fizinių darbų: mėšlo vežimo, bulvių sodinimo ir pan. Vakare, po 10 valandų sunkaus fizinio darbo, mėšlini ligoniai grąžinami į ligoninę. Darbo užmokestis – cigarečių pakelis“, – rašoma skunde, kuris 1959 metų gegužę buvo išspausdintas Priekulės rajono laikraštyje „Lenino keliu“.

Kartais psichikos ligoniai būdavo paverčiami kitų pacientų prižiūrėtojais. 

Pavyzdžiui, 1952 metais Vilniaus psichoneurologinėje ligoninėje sovietinės valstybės tarnautojai įvykdė patikrinimą, per kurį nustatė, kad „ligoniai A.K. ir M.G. vykdė budinčių sanitarų funkcijas, dėvėjo medicininius chalatus, turėjo raktus nuo skyriaus išorės ir vidaus durų. Be to, raktą turėjo ligonis N. Pasak ligonių, ligoniai M.G. ir A.K. vaikšto kur nori, piktnaudžiauja per maisto išdavimą“.

Net Sovietų Sąjungoje šita istorija sukėlė specialistų pasipiktinimą, nes prižiūrėtojais paskirti pacientai į gydymo įstaigą buvo paguldyti dėl padarytų nusikaltimų ir teismo pripažinti nepakaltinamais.

Smurtavo sanitarai ir seselės 

Girtaujantys sanitarai su pacientais elgėsi taip, kad skundus tyrinėjęs istorikas T.Vaiseta psichikos ligonių socialinį statusą palygino su Jaroslavo Melniko romano „Maša, arba postfašizmas“ personažais storais – jie atrodo kaip žmonės, tačiau nėra laikomi žmonėmis.

Skunduose pasikartoja teiginiai, kad su pacientai elgiamasi kaip su gyvuliais, o ligoninės vadinamos konclageriais.

1962 metais Pažaislio ligoninės pacientai parašė tokį skundą: „Mes esame labai skriaudžiami, be pasigailėjimo mus daužo, kankina, neduoda nė lašelio vandens, jei ligonis prašo, tada primuša nors mirk ir niekas nekreipia į tave dėmesio. Ypač baisiai elgiasi vyrų skyriaus prižiūrėtojai, sunkiai primuša. Jei ligoniai pradeda rėkti, tai uždeda ant burnos pagalvę ir dusina kol netenka sąmonės“.

Ypač baisiai elgiasi vyrų skyriaus prižiūrėtojai, sunkiai primuša. Jei ligoniai pradeda rėkti, tai uždeda ant burnos pagalvę ir dusina kol netenka sąmonės, – rašoma ligonio skunde.

Žmogus rašo, kad ligoniai verčiami plauti grindis, kasti bulves, tačiau patys kasdien yra maitinami virtais burokais. Šis skundas iš dalies pasitvirtino – suabejota tik dėl burokų.

„Išgirdau koridoriuje triukšmą ir riksmą: „Nemušk“. Išėjęs pamačiau slaugytoją J.S. su kokiu tai vyriškiu. Kaip tik tuo metu tas slaugytojas trenkė ligonį į sieną. Pamatęs mane, matyt, išsigando ir nuvedė ligonį į palatą. Po kiek laiko vėl prasidėjo riksmai ir dejavimai. Aš vėl išėjau pažiūrėti. Pamačiau slaugytoją mušant ligonius gumine žarna. Po to apsiramino ir aš užmigau. Apie trečią valandą slaugytojas atėjo į mano palatą N6 ir pradėjo mušti užmigusį ligonį ta pačia gumine žarna“, – 1964 metais laikraščio „Kauno Tiesa“ redaktoriui rašė ligonis.

Skundas pasitvirtino. Paaiškėjo, kad tąnakt sanitaras sumušė dešimt ligonių.

1955 metais Kauno respublikinės ligoninės pacientas aprašė nutikimą, kai vienas psichikos ligonis pabėgo iš gydymo įstaigos į savo butą bendrabutyje, tačiau buvo sugrąžintas ir sumuštas: „Komjaunuolis N.V. psichikos skyriaus prausykloje sanitaro buvo sumuštas į lūpas ir nosį, iš kur bėgo kraujas. Aš pastebėjau ir pasakiau, kad neturite teisės ligonio mušti. Po to įvykio aš nuėjau į išvietę parūkyti, kur atėjęs sanitaras paėmė mane už gerklės ir trenkė į sieną.“

Šio skundo autorius kreipėsi į gydymo įstaigos vadovus, tačiau reakcijos nesulaukė.

Ligoniai miegodavo ant žemės

Labai dažnai ligoniai skundėsi skurdžiomis gyvenimo sąlygomis. Po Antrojo pasaulinio karo Vakaruose prasidėjo psichiatrijos kritika, o kiek vėliau – ir didelių psichiatrijos ligoninių uždarymas, naujų gydymo alternatyvų ieškojimas. O sovietai vykdė priešingą procesą – kišo žmones į ligonines.

Todėl gydymo įstaigos buvo sausakimšos, keli pacientai buvo guldomi į vieną lovą, net ant grindų. Trūko chalatų, šlepečių, galvos apdangalų ir kitų būtiniausių higienos priemonių.

Gydymo įstaigos buvo sausakimšos, keli pacientai buvo guldomi į vieną lovą, net ant grindų. Trūko chalatų, šlepečių, galvos apdangalų ir kitų būtiniausių higienos priemonių.

„Jie visus grūdo į ligonines, todėl iškilo natūrali problema – pradėjo trūkti lovų. Todėl jie guldydavo žmones ant žemės, ant grindų, po kelis ligonius į vieną lovą. Reikia suprasti, kad psichikos ligoniai dažnai yra neramūs, miega neramiai, todėl galime tik įsivaizduoti, kokia buvo padėtis“, – kalbėjo istorikas.

Pavyzdžiui, 1960 metais Pažaislio psichoneurologinės ligoninės vyriausiasis gydytojas gavo skundą, kuriame rašoma: „Ligoninėje yra antisanitarinė būklė, ligoniai vaikšto basi prausykloje ir išvietėje, vėliau neplautomis kojomis eina į lovą po du miegoti, maudomi po 4-5 viename vandenyje, dėl ko ligoninėje atsirado užkrečiami susirgimai“.

Pranešime taip pat teigiama, kad gydytojai nebendrauja su pacientais, nevykdo vizitacijų ir alkoholikų gydymo kursų. Dauguma faktų pasitvirtino.

Jautėsi atskirti nuo visuomenės

Mokslininkas T.Vaiseta pabrėžė, kad ligonių parašytuose skunduose jaučiami keli svarbūs dalykai, kurie parodo sovietinės visuomenės požiūrį į psichiatriją ir ligonius.

Visų pirma, tai – stigmatizacijos baimė. Ligoniai stengėsi įrodyti sovietinės valstybės tarnautojams, kad neserga. Net aiškindavo, kad turi nervų sutrikimų, o ne psichikos problemų. Taip elgėsi, nes paguldytųjų į psichiatrines ligonines laukė sudėtingos socialinės pasekmės. 

To pavyzdžiu gali būti antrasis skunduose jaučiamas dalykas – diskvalifikacijos baimė. „Psichikos ligoniu laikomas žmogus buvo diskvalifikuotas iš normalaus gyvenimo, tarsi nebebuvo laikomas visaverčiu piliečiu. Pavyzdžiui, pripažintas psichikos ligonis netekdavo teisės vairuoti automobilį arba išvykti į užsienį“, – pasakojo T.Vaiseta. 

Sudėtinga nustatyti, kiek buvo sovietinės kultūros normų, nerašytų taisyklių, kurios socialiai atskirdavo, net izoliuodavo ligonius. Tarkime, kiek žmonių buvo nepriimti į darbą tik todėl, kad turėjo tokią etiketę.

Vėlyvuoju sovietmečiu pasitaikė skundų, kurie įrodo, kad visuomenė stigmatizuotai žiūrėjo į ligonius ir tuo net buvo naudojamasi. Žmonės pasakojo, kad įtakingi giminaičiai arba šeimos nariai, naudodamiesi socialine padėtimi, pažintimis ar mokėdami kyšius, uždarė juos į psichiatrines ligonines, kad sugriautų gyvenimus ir gautų naudos. Tarkime, skyrybų metu dėl turto dalybų nesutarianti viena iš pusių mėgina diskredituoti ar net paversti neveiksniu buvusį sutuoktinį, pasitelkdama į pagalbą psichiatrų išvadas arba uždarydama asmenį į psichiatrijos ligoninę.

Trečias dalykas, jaučiamas ligonių pranešimuose, – izoliacija. Į psichiatrijos ligonines paguldyti žmonės jautėsi atskirti nuo pasaulio, kai kuriose gydymo įstaigose net neišleisdavo į kiemą. Savo skunduose išsakydavo nevilties kupiną būseną, kad jais niekas nepatikės, o jų žodžius laikys haliucinacijos pasekme.

Nuotrauka iš J.Šurkaus disertacijos „Psichiatrijos vystymasis Lietuvoje“/Respublikinei Vilniaus psichoneurologinei ligoninei priklaususio Kairėnų filialo didysis pastatas, 1959 metai.
Nuotrauka iš J.Šurkaus disertacijos „Psichiatrijos vystymasis Lietuvoje“/Respublikinei Vilniaus psichoneurologinei ligoninei priklaususio Kairėnų filialo didysis pastatas, 1959 metai.

Ne sistema, bet taisyklė

Tyrimo autorius pabrėžė – vis dėlto smurtas sovietinėse psichiatrijos ligoninėse buvo ne sisteminis dalykas, bet labiau nerašyta elgesio taisyklė, kuria vieni medicinos personalo darbuotojai vadovavosi, o kiti – dažnai bent toleruodavo.

„Oficiali politika buvo priešinga. Buvo teigiama, kad psichiatrijos ligoninės yra gydymo įstaigos, kuriose bandoma padėti ligoniams. Aš esu įsitikinęs, kad dauguma gydytojų tikrai dirbo savo darbą“, – aiškino mokslininkas.

Pranešimų apie smurtą, piktnaudžiavimą, blogą elgesį buvo per visą sovietinį laikotarpį. Tai lyg ir rodo, kad ligoninės buvo susiformavusi smurtinė kultūra, kuriai dirigavo žemiausios grandies ligoninės personalas.

Kita vertus, ne visi ligoniai turėjo galimybę parašyti skundą, ne visi suprato, kad su jais elgiamasi neteisingai, tačiau pranešimų apie smurtą, piktnaudžiavimą, blogą elgesį buvo per visą sovietinį laikotarpį. Tai lyg ir rodo, kad ligoninės buvo susiformavusi smurtinė kultūra, kuriai dirigavo žemiausios grandies ligoninės personalas.

„Man susidarė įspūdis, kad patys gydytojai nesmurtavo arba tai pasitaikydavo labai retai. Tačiau jie žinojo apie tai, kas vyksta, ir kartais į tai žiūrėjo pro pirštus. Žinoma, išskyrus tuos atvejus, kai aukštesnes instancijas pasiekdavo skundas ir prasidėdavo patikrinimai“, – kalbėjo istorikas T.Vaiseta.

* Cituojamų skundų kalba yra taisyta.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min