Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2021 11 01, 23:00

Po 5 dolerius už kvadratinį kilometrą: kaip Rusija pardavė Aliaską amerikiečiams

1867 metų spalio 8-ąją Novoarchangelske (dabartinis pavadinimas Sitka), Rusijos Šiaurės Amerikos kolonijų sostinėje, nuaidėjo skystas artilerijos saliutas, buvo surengtas kuklus rusų ir amerikiečių karių paradas, nuleista Rusijos ir pakelta JAV vėliava. Nuo to laiko būtent šią dieną amerikiečiai mini „Aliaskos dieną“, nors patys valstijos gyventojai labiau švenčia kovo 30-ąją, kai tais pačiais metais, kiek anksčiau, buvo pasirašyta Aliaskos pirkimo-pardavimo sutartis.
7,2 mln. dolerių, kuriuos amerikiečiai sumokėjo už Aliaską, čekis
7,2 mln. dolerių, kuriuos amerikiečiai sumokėjo už Aliaską, čekis / Wikipedia.org nuotr.

Jeigu pačioje Rusijoje kam nors šautų į galvą švęsti Aliaskos pardavimo dieną, kaip rašo sibreal.org, tai tinkamesnė data būtų 1868 metų rugpjūčio 1-oji, kai Rusijos reikalų patikėtinis Vašingtone Eduardas de Stoecklis iš JAV iždo pagaliau gavo 7,2 mln. dolerių čekį. Kaip tvirtinama, tai nebuvo didelė suma už tokį pirkinį, bet ir ne per maža, turint galvoje tuometinę dolerio vertę. Dabartiniais pinigais tai būtų maždaug 133 mln. dolerių. Rusijos imperatorius Aleksandras II džiaugėsi pelningai atsikratęs nereikalingos naštos tolimame Amerikos žemyne, o dalis amerikiečių abejojo, ar apskritai verta pirkti niekam nereikalingą „šaldiklį“.

Kas buvo pirmasis?

Kai Aliaska buvo atrasta, Rusijos valdovai neparodė ypatingo entuziazmo, net ir ne iš karto patikėjo, kad ji egzistuoja. Laikoma, kad pirmasis ją 1648 metais atrado garsusis keliautojas kazokas Semionas Dežniovas, septyniais kočais (nedideli Rusijos šiaurėje ir Sibire naudoti mediniai dvistiebiai laivai, – red.) nuo Kolymos upės žiočių nuplaukęs „iš Šaltosios jūros į Šiltąją“. Būtent šios kelionės metu Dežniovas pamatė ir aprašė Aliaskos krantus.

Net praėjus aštuoniems dešimtmečiams po šio atradimo, Petras I skeptiškai vertino Dežniovo pranešimus. Caras reformatorius slapčia tikėjo, kad Azija turi jungtis su Amerika, tad norėdamas įsitikinti, jog sąsiauris iš tiesų egzistuoja, pasiuntė šio fakto patikrinti Vituso Beringo ir Aleksejaus Čirikovo ekspediciją. Šie išties 1728 rado sąsiaurį (kuris dabar vadinamas Beringo sąsiauriu, lyg Dežniovas juo niekada nebuvo praplaukęs), bet jokios Aliaskos dėl rūko nepastebėjo.

Pirmieji į Aliaskos krantą 1732 metais išlipo boto „Šventasis Gavrilas“ jūreiviai, vadovaujami geodezininko Michailo Gvozdevo. Jie aptiko vietos gyventojų. Kai po ilgų vargų pagaliau buvo įveiktas kalbinis barjeras, vietiniai atvykėliams paaiškino, kad jau yra matę panašių į juos šviesiaodžių ir barzdotų žmonių. Jie „gyveno čia senovėje ir meldėsi paveiksliukams“. Kas jie buvo, išsiaiškinti nepavyko, tačiau kai kurie istorikai daro prielaidą, kad tai galėjo būti Novgorodo uškujininkai, bėgę nuo Ivano Rūsčiojo...

Wikipedia.org nuotr./Aleutai tradiciniais rūbais. 1862 m. pieš.
Wikipedia.org nuotr./Aleutai tradiciniais rūbais. 1862 m. pieš.

Kaip paaiškėjo vėliau, aleutai net turi savotiškas apeigas „velnių apsireiškimas“, per kurias merginos mokomos atsargumo ir kuklumo. Šias apeigas XIX amžiaus pradžioje aprašė vienoje iš Aleutų salų gyvenęs vyskupas Inokentijus (Veniaminovas). Į jurtą įsibrauna žmogus, persirengęs barzdotu velniu, ir pagrobia ką nors iš vyrų ar šiaip kokių vertingų daiktų. Už išpirką jam neilgam laikui atiduodama viena iš moterų.

Ar galima tikėti legendomis aleutų, kurių genotipas pagal tėvo liniją, kaip liudija šiuolaikiniai tyrinėjimai, stipriai pamišrintas ir turi didelį europiečių indėlį? Tikriausiai, kad taip. Kažkas pas juos lankėsi. Šiaip ar taip, naujiesiems Aliaskos šeimininkams reikėjo ne moterų, o kai ko šiltesnio ir minkštesnio. Kailiukų.

Persekiojant jūrines ūdras

1741 metais Beringas ir Čirikovas surengė antrą ekspediciją prie Aliaskos krantų, kad galutinai nubraižytų jų žemėlapį, o jau 1745 metais pirmieji brangiakailių gyvūnų medžiotojai, medžiojantys jūrines ūdras, dar vadinamas kalanais, atplaukė laivu „Šventasis Jevdokimas“ ir išsilaipino Atu saloje, priklausančioje Aleutų salynui.

Aleutai atvykėlius sutiko ne itin svetingai, įvyko susidūrimas, kuriame nugalėjo šautuvais ginkluoti medžiotojai. Gerai apsiginklavę medžiotojai buvo įsitikinę, kad išsivers be vietinių gyventojų pagalbos ir prisišaudys tiek kalanų, kiek tik panorės.

Marshalo Hedino / Wikipedia.org nuotr./Jūrinė ūdra
Marshalo Hedino / Wikipedia.org nuotr./Jūrinė ūdra

Ir išties, jūrinės ūdros, kuriomis buvo nusėta visa pakrantė, visiškai nebijojo žmonių su šautuvais ir nesisaugojo šūvių. Jų kailiukai (kuriuos, tiesa, dar reikėjo nugabenti iki Europos) buvo aukso vertės, tad net viena ekspedicija prie Aliaskos krantų galėjo sukrauti milžinišką kapitalą. Nenuostabu, kad į čia patraukė dešimčių ar net šimtų smulkių artelių medžiotojai. Daugiausia tai buvo „prarastieji“ žmonės, kuriuos pirkliai samdydavo vienam sezonui, daugelis su kriminaline praeitimi, todėl suprantama, kad jų kontaktai su vietinėmis gentimis (indėnais, eskimais ir aleutais) ne visada būdavo mandagūs. Vieni prekiaudavo su aborigenais, mainydami karoliukus ir plieninius peilius į kalanų kailiukus, banginių taukus ir elnių odas, o kiti viską paprasčiausiai atimdavo, reikalaudami iš vietinių gyventojų mokėti kokį nors išgalvotą mokestį.

Toks elgesys 1763 metais Lapių salose išprovokavo aleutų sukilimą. Sukilimas kilo po to, kai rykštėmis buvo išplaktas vieno iš aleutų vadų sūnus. Sulaukę, kol medžiotojai išsiskirstys mažomis grupėmis ir iškeliaus medžioti žvėrelių į skirtingas vietas, 1763 metų gruodžio pradžioje aleutai netikėtai juos užpuolė ir beveik visus išžudė, o po to apsiautė įtvirtintą stovyklą, kurioje slėpėsi paskutiniai 13 medžiotojų. Jiems tik per stebuklą pavyko išsigelbėti, kai po mėnesio naktį prasmuko į vieną iš išlikusių sveikų laivų.

Medžiotojai kreipėsi pagalbos į savo draugus, surinko „armiją“ ir pavasarį dviem dideliais laivais grįžo įvykdyti baudžiamąjį reidą. Buvo sunaikinta kelios dešimtys aleutų gyvenviečių, nužudyta per 400 žmonių, bet didžiausių aukų vietos gyventojai, netekę pastogės ir maisto atsargų, patyrė dėl prasidėjusių ankstyvų šalčių. Kai kuriais paskaičiavimais, žuvo iki 5 tūkstančių žmonių, įskaitant moteris ir vaikus. Ir šis liūdnas Aliaskos kolonizavimo epizodas dažnai prisimenamas, lyginant rusų medžiotojus su ispanų konkistadorais. Tiesa, į „didelį karą“ su aleutais šis konfliktas, laimei, neperaugo. Dar daugiau: abi pusės išmoko pamoką ir suprato, kad jiems naudingiau ne kariauti, o bendradarbiauti.

Be to, jūrinės ūdros irgi nebuvo kvailės. Jos greitai susivokė, kad šaunamieji ginklai yra labai nemalonus dalykas, ir po pirmųjų šūvių kaimenės greitai šokdavo iš paplūdimio į jūrą ir išplaukdavo į kitas salas. Tapo vis sunkiau vaikytis grobį. Paaiškėjo, kad vis dėlto protingiausia kalanus medžioti tyliai, strėlėmis ir ietimis, kaip tai darydavo medžiotojai aleutai. XVIII amžiaus pabaigoje būtent jie, o ne samdomi vyrukai su šautuvais tapo pagrindiniais kailiukų tiekėjais pirkliams.

Juodasis piratas ir karas su indėnais

Naujienos iš Aliaskos iki Peterburgo keliaudavo kaip informacija iš kitos visatos, ir dažniausiai tai būdavo nemalonios naujienos. Tarp aleutų ir rusų pagaliau nusistovėjo taika, tačiau su kita gentimi, indėnais tlinkitais, buvo rimtų problemų. Pirmasis susidūrimas įvyko 1792 metais, kailinių žvėrelių medžiotojams pamėginus išsilaipinti Hinčinbruko saloje.

Tlinkitų kariai, su apsiaustais iš briedžių kailių ir žvėrių galvas vaizduojančiais šalmais užpuolė atvykėlius, ir šiems vos pavyko apsiginti. Per mūšį vos nežuvo medžiotojų grupės vadovas, pirklys, būsimasis Aliaskos valdytojas Aleksandras Baranovas.

Wikipedia.org nuotr./Tlinkitų toteminis stulpas (1901 m.)
Wikipedia.org nuotr./Tlinkitų toteminis stulpas (1901 m.)

Po šešerių metų gretimoje Sitkos saloje jam vis dėlto pavyko pastatyti fortą, o su indėnais pasirašyti taikos sutartį. Bet ta taika pasirodė esanti labai trumpalaikė. Ir, kaip nutinka prastuose nuotykių filmuose, ją pažeidė ne kas nors kitas, o anglų piratas.

Anglų brigo „Vienaragis“ kapitonas Henry Barberis Havajuose, Šiaurės Amerikos priekrantėse ir tos pakrantės tavernose buvo žinomas kaip labai nemalonus tipas. Bet pravardę „Juodasis piratas“, kurią vėliau jam davė Rusijos faktorijose, jis užsitarnavo būtent per įvykius Aliaskoje. Pagal vieną legendą (o dokumentų apie tų laikų įvykius išliko ne itin daug), Barberį labai sudomino kalanų kailiukai, kurių metinės atsargos buvo sukauptos rusų faktorijoje Sitkos saloje. Tad dėl jų, kaip tvirtino kai kurie jo amžininkai, jis pradėjo tikrą karą.

Jeigu tai tiesa, tai planas, kurį sugalvojo Barberis, iš tiesų buvo piratiškai klastingas. Tvirtinama, kad 1802 metų pavasarį jis išlaipino tolimajame Sitkos salos gale jūreivius, kurie pradėjo kurstyti indėnus maištui, davė jiems ginklų ir parako, o dar tris jūreivius neva „išvijo“ už bausmę iš laivo ir pasiuntė juos į rusų faktoriją ieškoti išsigelbėjimo. Ten jie buvo draugiškai ir šiltai priimti.

Wikipedia.org / Rusų geografinių atradimų Šiaurės Amerikoje žemėlapis 1802 metais
Wikipedia.org / Rusų geografinių atradimų Šiaurės Amerikoje žemėlapis 1802 metais

Indėnai apsidžiaugė galimybe išvyti rusus iš savo žemės, ir birželį, sulaukę, kol iš faktorijos iškeliaus medžiotojų grupės, dideliu būriu atakavo rusų tvirtovę, kurioje buvo likę vos 15 žmonių. Jie brovėsi į tvirtovę supusius namus ir žudė tiek rusus, tiek aleutus, nurėždami skalpus nuo dar gyvų aukų. Medžiotojų grupės buvo išžudytos po vieną, jose taip pat žuvo kelios dešimtys žmonių. Per patį žudynių įkarštį prie kranto priplaukė „Vienaragis“, neva skubantis į pagalbą, ir šūviu iš patrankos nuskandino vieną indėnų kanoją.

Įvykdęs savo planą, Barberis ne tik užgrobė Sitkoje saugotas kailiukų atsargas, bet ir iš Rusijos-Amerikos kompanijos gavo užmokestį už „išgelbėtus“ belaisvius rusus ir aleutus. Po to jis nuplaukė į Havajus, kur, kalbama, ėmė girtuokliauti ir girtis, kad „vėl plauks mušti rusų ir užims Kodjako tvirtovę“. Tiesa, viskas šioje istorijoje (išskyrus Barberio gautą užmokestį) labai miglota. Anglų kapitonas iki mirties tvirtino, kad jis išgelbėjo belaisvius nuo indėnų, o rusai buvo įsitikinę, kad „angliūkštis yra niekšas“. Apie kailių, dingusių iš rusų faktorijos, likimą niekas nieko taip ir nesužinojo.

Rusų-tlinkitų karas (o būtent taip šią priešpriešą vadina daugelis istorikų) truko dešimtmečius, iki XIX amžiaus šeštojo dešimtmečio. Žinoma, šio karo aukų skaičius, net ir pagal menkai apgyvendintos Aliaskos mastelius, atrodo kuklus: iš vienos pusės žuvo 45 rusai ir kiek daugiau nei 230 jiems draugiškų aleutų, o iš kitos pusės – keli šimtai indėnų.

Bet reikia pripažinti, kad ramaus gyvenimo šiose vietovėse daugiau nebuvo niekam ir niekada. Ir po to, kai Aliaska tapo amerikietiška, indėnai neužkasė karo kirvio. Netgi beveik po dviejų šimtmečių, kai 1989 metų spalio 25-ąją Sitkos centre buvo pastatytas paminklas Baranovui, prieš pat paminklo atidengimą nežinomi asmenys jam nukirto nosį.

Rusijos-Amerikos kompanija, valstybė valstybėje

Ir vis dėlto kailiukų verslas Aliaskoje sekėsi neblogai, o kur neblogai, ten ir konkurencija. XVIII amžiaus pabaigoje iš daugybės mažų ir didelių čia kailinius žvėrelius medžiojusių kompanijų, liko tik pačios stambiausios, o galiausiai iš viso tik viena, „Šiaurės rytų kompanija“, priklausiusi pirkliui Grigorijui Šelichovui (būtent jis ir įkūrė gyvenvietę Kodjako saloje). Kalbama, kad dėl sėkmingai valdomo verslo jam per dešimt metų savo kapitalą pavyko padidinti dešimtimis kartų.

Jau 1788 metais Šelichovas paprašė Jekaterinos II suteikti kompanijai prekybos ir gamybos monopoliją, atsiųsti į Aliaską karių ir šventikų, leisti tiesiogiai prekiauti su Azijos šalimis ir uždrausti čia užsieniečiams vykdyti komercinę veiklą.

Peterburgui tai buvo geriausia išeitis. Juk valdyti tokią nutolusią teritoriją iš sostinės nebuvo jokių galimybių. Ir klausimas buvo išspręstas teigiamai – bet jau po Šelichovo ir Jekaterinos mirties, valdant Pavlui I, kai 1799 metais buvo įkurta Rusijos-Amerikos kompanija, kuriai ėmė vadovauti Šelichovo žentas ir paveldėtojas Nikolajus Rezanovas.

Tai buvo pirmoji Rusijoje akcinė bendrovė, didžia dalimi sukurta pagal legendinio komercijos giganto – Britų Ost Indijos kompanijos – pavyzdį. Tarp jos akcininkų buvo pats imperatorius ir jo šeimos nariai. Iš esmės Rusijos-Amerikos kompanija buvo valstybė valstybėje su savo vėliava, savo valdymo sistema, savo biudžetu, savo atstovybėmis kai kuriose šalyse. Jos interesai driekėsi per visą regioną. Ir suprantama, kad dabar Rusų Amerikai (taip imtos vadinti šios žemės) reikėjo savo valdytojo. Dėl jo kandidatūros nekilo jokių abejonių: Aleksandras Baranovas iš tiesų jau seniai vykdė šį vaidmenį, ir patirtį jis jau buvo sukaupęs didžiulę.

Wikipedia.org nuotr./Rusijos-Amerikos kompanijos vėliava
Wikipedia.org nuotr./Rusijos-Amerikos kompanijos vėliava

Kompanija, kurios valdos driekėsi milžiniškoje pusantro milijono kvadratinių kilometrų teritorijoje, užsiėmė ne tik jūrinių gyvūnų medžiokle ir prekyba, bet ir Aliaskos kolonizavimu. Buvo statomos naujos gyvenvietės ir miestai (pirmuoju tapo Novoarchangelskas, įkurtas vietoje indėnų sunaikinto forto Sitkos saloje, ir tapęs Rusų Amerikos sostine). Buvo atidaromos mokyklos, statomos cerkvės ir koplyčios. Draugiškai rusų atžvilgiu nusiteikę aleutai noriai mokėsi rusų kalbos ir pereidinėjo į stačiatikybę. Vystėsi net pramonė: vienoje saloje buvo atidaryta laivų statykla, imta išgauti naudingąsias iškasenas, pastatyta vario liejykla.

1812 metais Rezanovas dar labiau išplėtė kompanijos įtakos lauką, pastatęs kelias nedideles tvirtoves Havajų salose ir nusigavęs iki Kalifornijos, kur buvo pastatyta tvirtovė ir įkurta Fort Roso faktorija, labiausiai į Pietus nutolęs Rusijos forpostas Amerikos žemyne. Šios teritorijos tuo metu buvo ispanų jurisdikcijoje, tačiau jų dar nekolonizuotos, tad Rezanovas šias žemes gavo pagal sutartį su vietos indėnais, kurie mielai jas atidavė už tris apklotus, trejas kelnes, du kirvius ir kelis karoliukų vėrinius. Rusijos-Amerikos kompanija išties mokėjo sudarinėti pelningus verslo susitarimus.

Franko Schulenburgo / Wikipedia.org nuotr./Fort Rosas
Franko Schulenburgo / Wikipedia.org nuotr./Fort Rosas

Per pirmuosius dešimt kompanijos veiklos metų jos grynasis pelnas sudarė per 15 milijonų aukso rublių – milžiniški tiems laikams pinigai! Tačiau valstybės iždui, kurio sąskaita į Aliaską vis dėlto kartais būdavo siunčiami kariai, laivai, įranga, iš to tekdavo nedaug. Kažkur jie nuplaukdavo – ir ne tik į akcininkų kišenes... Norėdami geriau kontroliuoti situaciją, Peterburge nusprendė, kad Rusų Amerikos valdytoju geriau būtų paskirti karo laivyno karininką, o ne prekeivį. Tačiau pasirodė, kad kariškis puikiai prižiūrėjo tvarką kolonijoje, gynė rusų persikėlėlių ir vietinių gyventojų teises, tačiau prasčiau susivokė komercijoje nei prekybininkai. Ekonominis vystymasis ėmė lėtėti. O dar tos prakeiktos jūrinės ūdros... Jų kažkodėl vis mažėjo ir mažėjo, o ir kailiukų kaina XIX amžiaus vidury Europoje ėmė kristi.

Ir tada daugelio valstybės vyrų galvoje kilo esminis klausimas: ką daryti su Aliaska? Kam jos reikia?

Parduokime, kol yra ką parduoti!

Ir išties, kam reikalingos taip nutolusios teritorijos, kurios beveik neatneša jokio pelno, kur gyvena mažiau nei 800 rusų ir keli tūkstančiai Rusijos pavaldiniais tapusių aleutų? Be to, jeigu jau kas, tai Aliaskos apginti nepavyktų, ją sau pasiimtų bet kuri stipri valstybė, pareiškusi į ją pretenzijas. O stipri valstybė JAV jau buvo visai greta. Ir jos galia tiesiog akyse augo. 1841 metais teko amerikiečiams parduoti Fort Rosą, kuris, beje, jau nebenešė jokio pelno kompanijai. Už jį buvo gauta 42 tūkstančiai sidabrinių rublių – ne taip jau ir blogai! Dar keleri metai ir už jį nebūtų pavykę atgauti nė trijų apklotų...

1853 metų pavasarį Rytų Sibiro generalgubernatorius Nikolajus Muravjovas-Amurskis rašė Nikolajui I: „Būtina įsisąmoninti, kad Šiaurės Amerikos Valstijos neišvengiamai išplis po visą Šiaurės Ameriką, ir mums negalima neturėti galvoje, kad anksčiau ar vėliau teks jiems užleisti Šiaurės Amerikos valdas mūsų.“ Jau geriau sutelkti jėgas įsisavinant Tolimuosius Rytus, tuo pat metu turint JAV kaip sąjungininkus prieš Britaniją! Tuo labiau, kad anglai, kaip parodė tolimesni įvykiai, iš tiesų nesnaudė: jau 1854 metais, Krymo karo metu, jie pamėgino užimti Kamčiatkos Petropavlovską. Ir nors ataka buvo sėkmingai atremta, Peterburge imta rimtai svarstyti Muravjovo Amurskio pasiūlymą.

Wikipedia.org nuotr./Nikolajus Muravjovas Amurskis
Wikipedia.org nuotr./Nikolajus Muravjovas Amurskis

Susimąstyta buvo ne tik apie Tolimųjų Rytų teritorijų gynybą, bet ir apie kitą, galbūt dar daugiau nerimo sukėlusį faktą, paaiškėjusį karo metu. Reikalas tas, kad Kamčiatką ir Tolimuosius Rytus mėgino atakuoti anglų laivai ir desantininkai, o Aliaskos, pasirodo, niekas nė neketino pulti. Dar daugiau: karo veiksmų įkarščio metu, kai ant Sevastopolio krito sviediniai, o Kamčiatkos Petropavlovsko gynėjai nustūmė į jūrą anglų ir prancūzų desantą, Rusijos-Amerikos kompanija su britiškąja Hudzono įlankos kompanija pasirašė sutartį dėl bendradarbiavimo pratęsimo, susiderėjusi dėl nevaržomo verslo sąlygų ir abiejų pusių interesų gynybos. Tai neginčytinai buvo labai gudrus ėjimas, bet po jo pasiliko kažkokių nemalonių nuosėdų, tuo labiau, kad ir virš Aliaskos jau seniai plazdėjo ne Rusijos, o tik iš tolo ją primenanti Rusijos-Amerikos kompanijos vėliava.

Labiausiai ši situacija neramino didįjį kunigaikštį Konstantiną Nikolajevičių, Aleksandro II valdymo laikotarpiu vadovavusį jūrų ministerijai. Jis, kaip ir Muravjovas Amurskis manė, kad savanoriškas Rusų Amerikos perleidimas amerikiečiams ne tik pašalins galimo karinio konflikto su JAV galimybę, bet ir ilgam laikui stabilizuos situaciją visame Tolimųjų Rytų regione. Galų gale jėgų ir išteklių tolimesnei Aliaskos kolonizacijai vis tiek nepakako, o indėnai tlinkitai, kurių šiose teritorijose buvo dešimt kartų daugiau nei aleutų, vos pamatę rusus išsitraukdavo ne taikos pypkę, o kirvį. Buvo logiška perduoti visas šitas problemas amerikiečiams ir pamiršti apie jas kaip apie baisų sapną.

Neilgai svarstęs imperatorius sutiko. 1866 metų gruodžio 28 dieną per ypatingąjį slaptą pasitarimą, kuriame dalyvavo pats Aleksandras II, didysis kunigaikštis, finansų ir jūrų ministrai, o taip pat Rusijos pasiuntinys Vašingtone Eduardas de Stoecklis, buvo nuspręsta, kad Aliaska bus parduota, bet būtų gerai už ją gauti bent penkis milijonus dolerių. Baronas de Stoecklis buvo įgaliotas prazonduoti situaciją ir parengti pirminius susitarimus.

Wikipedia.org nuotr./Eduardas de Stoecklis
Wikipedia.org nuotr./Eduardas de Stoecklis

Tai nebuvo sunku. Amerikiečiai gana lengvai sutiko ir net pasiūlė didesnę sumą, apie 7,2 milijono sidabrinių dolerių. Perskaičiavus pagal teritoriją, tai sudarė kiek mažiau nei po penkis dolerius už kvadratinį kilometrą. Gana brangiai, turint galvoje, kad kur kas derlingesnes Prancūzijos Luizianos žemes amerikiečiai iš Prancūzijos 1803 metais pirko po septynis dolerius už kvadratinį kilometrą. O ten juk buvo Misisipė ir Naujasis Orleanas! Tad toks sandoris Rusijai buvo labiau nei palankus.

Sutartis buvo pasirašyta 1867 metų kovo 30 dieną, tačiau pinigų sumokėjimo rusams teko laukti dar ilgiau nei metus. Tik 1868 metų liepos 27 dieną, kai virš Aliaskos jau seniai plevėsavo Amerikos vėliava, Kongresas pagaliau patvirtino sprendimą išmokėti Rusijai sutartą sumą. Iš tų pinigų dar 165 tūkstančiai dolerių, kaip galima spręsti iš Rusijos finansų ministro susirašinėjimo su baronu de Stoeckliu, buvo išleista paperkant senatorius, kad šie teigiamai balsuotų už Aliaskos įsigijimą, nes daugelis apskritai nesuprato, kam reikalingas šis pirkinys.

O štai Rusijos-Amerikos kompanijai, kuri be jokių perspėjimų iš karto neteko visko, Aliaskos pardavimas tapo tikra katastrofa. Tiesa, daugelis jos akcininkų buvo anaiptol ne varguoliai, be to, jiems buvo priteistos nedidelės kompensacijos iš Rusijos iždo.

Wikipedia.org nuotr./Novoarchangelskas XIX amžiaus viduryje
Wikipedia.org nuotr./Novoarchangelskas XIX amžiaus viduryje

Sunkiau buvo paprastiems kompanijos darbuotojams, rusams ir aleutams, bet ir juos (bent jau tuos, kurie to norės) buvo įsakyta evakuoti į Rusiją. Paskutinė rusų grupė – 30 žmonių – iš Aliaskos išvyko 1868 metų lapkričio 30 dieną tam tikslui nupirktu laivu „Sparnuota strėlė“, kurio galutinis kelionės tikslas buvo Kronštatas. Amerikos pilietybės pasiprašė tik 15 žmonių.

Mitas apie nuomą ir iškastas auksas

Visame pasaulyje žmonėms nepatinka, kai valstybė pradeda išparduoti savo žemes. Rusijoje tai jaučiama dar labiau. Tiesa, Aleksandras II buvo caras išvaduotojas, panaikinęs baudžiavą, todėl iš karto gimė legenda, jog neva Aliaską buvo būtina parduoti, kad būtų kuo finansuoti naujas reformas, kurias planavo Rusijos imperatorius. Kitaip tariant, norint kažką nupirkti, būtina parduoti kažką, kas nereikalinga.

Bet kai XIX amžiaus pabaigoje Aliaskoje buvo aptikta aukso ir prasidėjo garsioji „Aukso karštligė“, apie tuo metu jau mirusį monarchą imta kalbėti negailint negražių žodžių. Žinoma, brangiojo metalo iš Rusijos nusipirktose teritorijose amerikiečiai iškasė ne itin daug – vos kiek daugiau nei 400 tonų. Bet vis tiek apmaudu!

O jau XX amžiuje kilo gandas, kad neva Aleksandras II ir iš viso nepardavė Aliaskos amerikiečiams, o tik išnuomojo šimtui metų. Dėl to ir buvo sumokėta taip pigiai! Ir 1967 metais, kai nuomos sutarties terminas baigėsi, buvo galima viską atgauti, bet štai nelaimė, Leninas atsisakė visų carinės Rusijos skolų ir įsipareigojimų... „O jeigu jis nebūtų to padaręs, tai tada Aliaska būtų mūsų!“ – dūsauja šio gando šalininkai.

Bet, tiesą sakant, Aliaską nusipirkę amerikiečiai ilgai nežinojo, ką su ja daryti. Tik po šimto metų, kai joje atsirado bent kiek padoresni miestai, keliai, infrastruktūra, ji pagaliau buvo pripažinta 49-ąja valstija. Tai įvyko santykinai neseniai – 1959 metų sausio 3-iąją. Dabar Aliaskoje gyvena vos 700 tūkstančių žmonių, pusė iš jų – vieninteliame stambiame mieste, Ankoridže.

Auksą iš Aliaskos gelmių jau seniai iškasė. Na taip, yra joje dar šiek tiek dujų, šiek tiek naftos. O šiaip – tai milžiniška ir žmogui nedraugiška teritorija, kuri niekam ypatingai nereikalinga.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min