Dabar populiaru
Publikuota: 2018 gruodžio 17d. 13:42

Povilas Girdenis: Partizanų dokumentai ir laiko kapsulės

Prisikėlimo apygardos Maironio rinktinės partizanai. Pirmas iš dešinės – Pranciškus Prūsaitis-Lapė. Fotografuota ne vėliau kaip 1950 m.
„Literatūra ir menas“ nuotr. / Prisikėlimo apygardos Maironio rinktinės partizanai. Pirmas iš dešinės – Pranciškus Prūsaitis-Lapė. Fotografuota ne vėliau kaip 1950 m.

Lietuvos ypatingojo archyvo (LYA) saugomus autentiškus laisvės kovotojų dokumentus galima skirstyti į dvi grupes: konfiskuotus per kratas, paimtus vykdant karines-čekistines operacijas ir tuos, kuriuos patys partizanai paslėpė ar perdavė saugoti patikimiems žmonėms.

Pastaruosius, rastus per paieškos ekspedicijas ar atsitiktinai, norisi vadinti pačiomis tikriausiomis „laiko kapsulėmis“: surūdijusiuose bidonuose, metaliniuose konteineriuose, stikliniuose induose ar paprastuose popieriaus ryšuliuose; „laiko kapsulėmis“, kurias pokaris atsiuntė ateities kartoms byloti apie pasipriešinimą, pasiaukojimą, neišgalvotą herojiškumą ir apie išdavystes.

Paskutinio Prisikėlimo apygardos partizano išsaugoti dokumentai

Pirmieji LYA perduoti dokumentai buvo rasti 1994 m. vykusiose kultūros paveldo bendrijos „Atmintis“ organizuotose ekspedicijose, kurioms vadovavo Česlovas Kišonas ir Gintautas Miškinis.

1994 m. liepą Kėdainių r. ekspedicijos dalyviai Krakių, Gudžiūnų apylinkėse aptiko du bidonus su Prisikėlimo apygardos Maironio rinktinės vadų įsakymais, instrukcijomis, priesaikų tekstais, raportais, kautynių aprašymais, karo lauko teismo posėdžių protokolais, rėmėjų ir ryšininkų, sovietinio saugumo agentų, represuotų gyventojų sąrašais, pogrindinės spaudos leidiniais, partizanų eilėraščiais. Dokumentai buvo išsaugoti paskutinio Prisikėlimo apygardos partizano Pranciškaus Prūsaičio-Lapės (1928–1963) dėka. Ilgus metus slapstydamasis nuo saugumo P.Prūsaitis-Lapė nepamiršo pasirūpinti archyvo išsaugojimu. Jis bidonus su štabo dokumentais naktimis iškasdavo ir užkasdavo vis kitoje vietoje.

Prisikėlimo apygardos Maironio rinktinės partizanai. Pirmas iš dešinės – Pranciškus Prūsaitis-Lapė. Fotografuota ne vėliau kaip 1950 m.

1962 m. rugsėjį P.Prūsaitis-Lapė buvo išduotas Petro Želnio iš Pilionių kaimo ir suimtas. Sovietų valdžios 1963 m. gegužę per surengtą parodomąjį teismą P. Prūsaitis nuteistas mirties bausme, o liepos 13 d. sušaudytas. Tai paskutinis Lietuvos partizanas, kuriam sovietai skyrė ir įvykdė mirties bausmę.

Vlado Montvydo-Žemaičio archyvas

Kita „Atminties“ ekspedicija 1994 m. rugsėjį Kaltinėnų apylinkėse (Šilalės r.) rado Žemaičių apygardos vado Vlado Montvydo-Žemaičio (1911–1953) archyvą. Surūdijusiame bidone išlikusių dokumentų būklė buvo patenkinama, kai kurie stipriai pažeisti drėg­mės, dalis rašalu ir mašinraščiu darytų įrašų neįskaitomai išbluko.

1948 m. pradžioje vadu paskirtas V.Montvydas, suvokdamas, kad okupantams būtina priešintis ne tik ginklu, daug dėmesio skyrė pogrindžio spaudai, ieškojo galinčių rašyti jaunų žmonių, pats redaguodavo leidinius.

V.Montvydas gerai suprato ir didelę švietimo svarbą. „Šiandien mokytojas labiau negu kitų profesijų žmogus apstatytas šimtais šnipų, – rašoma Žemaičių apygardos partizanų kreipimesi į Lietuvos mokytojus. – Kad išluptų iš mokytojo širdies ir lūpų Vargo Mokyklos idealus ir užpildytų tą tuštumą, raudonasis budelis prievarta brukte bruka visokių partijos „istorijų“ bei „marksizmų“ ar kitokių kvailybių. (...) Sunkią mokytojo padėtį mes labai suprantame. Komunizmas kiekvieną žmogų nužmogina, paverčia cirko šuniuku: jei peršoksi per virvę – gausi plutą, neperšoksi – negausi. Tačiau šuniškai šokinėjančių mokytojų nedaug tėra. Kiekvienas doras mokytojas, doras lietuvis rado ir ras priemonių su komunizmo atneštomis negerovėmis kovoti.“1

V.Montvydas-Žemaitis žuvo 1953 m. rugpjūčio 23 d. drauge su 19-mečiu adjutantu Broniumi Alūza-Bedaliu išduotas Reistrų kaimo (Šilalės r.) gyventojo Juozo Naujoko. Pagal įprastą praktiką išniekinti kūnai keletą dienų gulėjo greta Varnių „stribyno“ su vienintelėmis šautinėmis žaizdomis smilkiniuose. Apie dvi valandas su VRM pareigūnais ir stribais kovęsi partizanai, baigę šaudmenis, nusišovė. Po kelių dienų buvo sunaikintas ir Žemaičių apygardos štabas. Iš 9 partizanų apygardų Žemaičių apygarda krito paskutinė.

Buldozerio išverstas bidonas

Vienų rezistencijos dalyvių dokumentų ieškota nuosekliai renkant informaciją, atliekant tyrimus, rengiant ekspedicijas, kiti rasti visiškai atsitiktinai. Išskirtiniu atveju laikytinas 1999 m. liepos 15 d. įvykis Švenčionių r., kuomet tiesiant kelią Adutiškio girioje, netoli Lietuvos ir Baltarusijos sienos, buldozeris užkabino ir išvertė bidoną, prikimštą Vytauto apygardos, Tigro rinktinės dokumentų.

„Bolševikai, kovodami su lietuviais partizanais, tikrai parodė didelį barbariškumą, pasirodė su visu viduramžių žiaurumu, – byloja ilgus dešimtmečius po žeme išbuvusi Tigro rinktinės vado Vincento Žaliaduonio-Roko (1910–1952) rašyta kronika. – Visa, ką galima išgalvoti kankinimui žmogaus, visa jie panaudojo ir pritaikė. Tačiau lietuvis partizanas neišsigando barbariško ruso ir tęsė kovą su tuo pasiryžimu, su kuriuo pradėjo.

1945 m. žiemą buvo sugautas Tigro rinktinės vadas Bitinėlis. Jam buvo surištos spygliuota viela rankos ir kojos ir, nežiūrint, kad buvo didelis žiemos šaltis, visą naktį pragulėjo lauke ant sniego prie NKVD būstinės. Yra atsitikimų, kad sugavę partizaną rišdavo prie arklio arba prie vežimo ienos ir tokiu būdu gabendavo į kalėjimą. Dažnai radę slėptuvėje besislapstantį partizaną ne šaudavo ar ne imdavo gyvo, bet pamažu subadydavo durtuvais. (...) 1947 m. žiemą žuvo partizanas Poškus, gerokai sunaikinęs enkavedistų, strebokų ir šiaip komunistų. Kai jis žuvo, tai kirviu buvo sukapotas į gabalus. Taip pat sukapotas kirviu į gabalus buvo ir žuvęs Karijotas.“2

Rytų Lietuvoje veikusi Lietuvos partizanų Vytauto apygardos Tigro rinktinė nustojo egzistuoti, kuomet MGB agentu smogiku užverbuotas buvęs Vytauto apygardos vadas Bronius Kalytis-Siaubas pakvietė rinktinės vadą Vincentą Žaliaduonį-Roką susitikti. 1952 m. kovo 27 d. į Bujutiškės vienkiemį atvykusius V.Žaliaduonį-Roką ir jo adjutantą Mykolą Cicėną apsupo MGB darbuotojai ir stribai.3

Tigro rinktinės narys Stasys Guiga-Tarzanas – paskutinis nepasidavęs Lietuvos partizanas – net 35 metus slapstėsi Onos Činčikaitės sodyboje Švenčionių r. Činčikų k. ir 1986 m. žiemą peršalęs mirė nuo plaučių uždegimo.

Radinys teatrologo Vytauto Maknio namuose

Ryškiausio pokario išdaviko, agento ir provokatoriaus Juozo Albino Markulio (1913–1987) veiklą liudijantys sovietinio saugumo įsteigto fiktyvaus „pogrindžio centro“ – Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio, Vyriausiojo Lietuvos atstatymo komiteto ir kt. – organizacijų dokumentai, nežinomų asmenų užrašai buvo rasti teatrologo, pedagogo, vertėjo Vytauto Maknio (1907–2003) namuose ir archyvui perduoti 2003 m. birželį.

Užverbuotas J.A.Markulis partizanams prisistatydavo kaip „pogrindinio Vilnijos „Vienybės“ komiteto“ atstovas Erelis. Dėl „Erelio“ agentūrinės veiklos sunaikinta ne vieno partizanų junginio vadovybė, žuvo ar buvo suimta šimtai partizanų, jų ryšininkų, rėmėjų. 1946–1948 m. šis provokatorius dalyvavo beveik visose svarbiausiose prieš partizanų vadovybę nukreiptose operacijose, rašė saugumui ilgas ir išsamias, kai kada – išpūstas ir pagražintas ataskaitas.

1946 m. birželį vykdydamas saugumo nurodymus J.A.Markulis drauge su Tauro apygardos partizanais ir iš Vakarų atvykusiais Jonu Deksniu ir Vytautu Staneika įsteigė organizaciją „Bendras demokratinis pasipriešinimo sąjūdis“ (BDPS), turėjusią suvienyti pogrindžio struktūras ir sudaryti palankias sąlygas likviduoti Lietuvos gyventojų pasipriešinimą „vienu smūgiu“.

LYA / „Literatūras ir menas“ nuotr./2014 m. lapkričio 5 d. Daugėliškių miške (Raseinių r., Ariogalos sen.) Ariogalos gimnazijos jaunųjų šaulių rastas konteineris su Prisikėlimo apygardos dokumentais
LYA / „Literatūras ir menas“ nuotr./2014 m. lapkričio 5 d. Daugėliškių miške (Raseinių r., Ariogalos sen.) Ariogalos gimnazijos jaunųjų šaulių rastas konteineris su Prisikėlimo apygardos dokumentais
LYA / „Literatūras ir menas“ nuotr./2016 m. rugsėjo mėn. Marijampolės r. Balsupių k. rasti Tauro apygardos dokumentai ir bidono, į kurį jie buvo sudėti, liekanos
LYA / „Literatūras ir menas“ nuotr./2016 m. rugsėjo mėn. Marijampolės r. Balsupių k. rasti Tauro apygardos dokumentai ir bidono, į kurį jie buvo sudėti, liekanos

2014 m. lapkričio 5 d. Daugėliškių miške (Raseinių r., Ariogalos sen.) Ariogalos gimnazijos jaunųjų šaulių rastas konteineris su Prisikėlimo apygardos dokumentais

2016 m. rugsėjo mėn. Marijampolės r. Balsupių k. rasti Tauro apygardos dokumentai ir bidono, į kurį jie buvo sudėti, liekanos

Kilus įtarimams dėl nežinia iš kur gaunamų pinigų, lengvai keičiamų butų, pernelyg aktyvaus domėjimosi partizanų štabų dislokacija, 1946 m. pabaigoje J.A.Markulį demaskavo J.Lukša, A.Zaskevičius ir B.Barzdžiukas. 1947 m. sausio 15 d. įvykusiame Lietuvos kovotojų už laisvę suvažiavime buvo nutarta išdaviką izoliuoti nuo bet kokios konspiracinės veiklos. Išaiškinus išdaviko „Erelio“ veiklą, BDPS toliau veikė kaip laisvės kovotojų organizacija, o jos pagrindu 1949 m. vasarį buvo įkurtas Lietuvos laisvės kovos sąjūdis.

Tauro apygardos vadovybei demaskavus J.A.Markulį ir įsakius jį likviduoti, sovietų valdžia provokatorių išsiuntė stažuotis į Leningrado I.Pavlovo fiziologijos institutą. 1954 m. jis grįžo į Lietuvą ir sėkmingai kopė mokslinės karjeros laiptais: tapo medicinos mokslų daktaru, gavo profesoriaus laipsnį. Paskutinįjį gyvenimo dešimtmetį J.A.Markulis dirbo VU Patologijos ir teismo medicinos katedros vedėju, paskelbė mokslinių straipsnių anatomijos, teismo medicinos, medicinos istorijos klausimais. Išdavęs ne tik dėl išlikimo instinkto, bet ir dėl puikybės bei akademinės šlovės, gerai retorikos meną įvaldžiusio oratoriaus stiliumi tvirtindavęs, kad bendradarbiavo su sovietiniu saugumu vedamas kilnių tikslų, norėdamas sustabdyti „beprasmes brolžudiškas žudynes“, savo pasirinkimą teisindavęs „Nemuno krašto gelbėjimu nuo realios mirties“, gali būti, net iš tiesų tikėjęs savo niekšybės prasmingumu, J.A.Markulis mirė 1987 m. gruodį Vilniuje.

Miške, skruzdėlyne, tvarte, malkinėje

2003-iųjų rugsėjį LYA ištisus dešimtmečius saugotus dokumentus perdavė eigulio, Šatrijos rinktinės Janapolės partizanų būrio ryšininko ir rėmėjo Felikso Micevičiaus sūnus, Sakalų kaimo (Telšių r.) gyventojas Zigmas Micevičius, pats buvęs partizanų ryšininkas.

Luokės kuopos Janapolės partizanų būrio vado Blažiejaus Vasiliausko-Žvaginio perduotus dokumentus Z.Micevičius daug metų slėpė įvairiausiose vietose: miške, įkišęs į skruzdėlyną, tvarte, palėpėje, malkinėje. Į vieną ryšulį surišti popieriai išsilaikė blogai, kai kurie peraugo žole, buvo apgraužti pelių, daug kur išbluko tekstas.

„Man perdavė Vasiliauskas Blažiejus ir pasakė „saugok“, – pasakojo Z.Micevičius. – Taip aš juos ir laikiau. Pirma dar skruzdėlyne buvau nunešęs į mišką. O paskui, išeidamas gyventi į Telšius, parsinešiau ir pasislėpiau į pastogę. (...) Parnešiau į tvartą padėjau, su tokiais viržiais, šiaudais buvo apmesta ir vis tiek tos pelės rado...“

Nors dokumentai buvo labai blogos būklės, didžiąją jų dalį pavyko restauruoti. Eigulio F.Micevičiaus sodyboje, dokumentus išsaugojusio Zig­mo žodžiais, partizanai „dienavodavo“ nuo pirmųjų pasipriešinimo dienų. Pelkėtose vietovėse nebuvo įmanoma iškasti bunkerių, nes jau metro gylyje pasirodydavo vanduo. Pas F.Micevičių-Avikailį slapstydavosi Luokės, Nevarėnų, Žarėnų partizanai, keletą kartų lankėsi Žemaičių apygardos vadas V.Montvydas-Žemaitis. Slapyvardį F.Micevičius gavo kurioziškomis aplinkybėmis. Eigulio sūnus papasakojo, kad „būryje buvo išgėrę, kitą rytą po išgertuvių tėvas pasakė: „Ale, kad buvau pritraukęs kaip avikailis“, visi nusikvatojo ir davė slapyvardį Avikailis, o aš likau Avikailiukas“.

Dokumentus Z.Micevičiui patikėjęs Luokės kuopos partizanų būrio vadas Blažiejus Vasiliauskas-Žvaginis žuvo 1949 m. rugsėjo 29 d. Biržuvėnų miške per mūšį kartu su savo trimis broliais Antanu, Justinu ir Vytautu.4

Prisikėlimo apygardos dokumentai

Vidurio Lietuvoje – Šiaulių, Joniškio, Radviliškio, iš dalies Panevėžio, Kėdainių, Raseinių apylinkėse – veikusi Prisikėlimo apygarda paskutiniaisiais ginkluoto pogrindžio egzistavimo metais buvo visos Lietuvos partizanų koordinaciniu centru. Radviliškio apylinkėse, Minaičių kaime (netoli Baisogalos) įrengtame apygardos štabo bunkeryje 1949 m. vasario 2–20 d. įvyko visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas, kuriame dalyvavo aštuoni vadai. Baigiantis suvažiavimui, jame dalyvavusių Prisikėlimo apygardos štabo pareigūnų sprendimu, Stanislovo Mikniaus sodyboje Minaičių kaime buvo užkastas bidonas su apygardos štabo dokumentais. Kasdami pamatus gyvenamojo namo priestatui dokumentus 2004 m. rado Miknių šeimos nariai.

Tvarkydami Prisikėlimo apygardos štabo bunkerio Daugėliškių miške (Raseinių r.) aplinką ir ruošdami vietovę pažintiniam takui Ariogalos gimnazijos šauliai 2014 m. lapkričio 5 d. pastebėjo aprūdijusį metalinį konteinerį, o jame buvo paslėptas Prisikėlimo apygardos štabo archyvas.

Prisikėlimo apygardos štabas, kuriam vadovavo Leonardas Grigonis-Užpalis, buvo sunaikintas 1950 m. liepos 22 d. – jo vietą saugumiečiams parodė suimta ir po ilgiau nei mėnesį trukusių kankinimų palūžusi partizanų ryšininkė Marija Pranevičiūtė. Po įnirtingo mūšio štabo bunkeris buvo susprogdintas. M.Pranevičiūtė toliau bendradarbiavo su MGB kaip agentė „Paulina“. 1950 m. rudenį ją demaskavo Adolfas Ramanauskas-Vanagas. „Miške „Vėtra“ (vienas ryšininkės M.Pranevičiūtės slapyvardžių, – aut. past.) papasakojo man, kaip ji ir pasiųstas pas ją ryšininkas buvo suimti, kaip ji buvo užverbuota ir gavo uždavinį susirišti su manim, – davė parodymus KGB tardytojams A.Ramanauskas. – Pagal mano nurodymą ji papasakojo apie tai „Lakštingalai“ ir „Taurui“, o paskui papasakojo kaip išdavė „Užpalį“. (...) Kada mes ją paklausėm, ką gi mums su ja daryti, ji atsakė, kad ji supranta, kad ji turi numirti ir paprašė mus, kad mes leistumėm jai pasikarti. Aš, „Lakštingala“ ir „Tauras“ sutikom su tuo ir po to ji, „Lakštingala“ ir „Tauras“ nuėjo su ja į mišką, o aš pasilikau pamiškėje. Ar ji pati pasikorė, ar ją pakorė „Lakštingala“ ir „Tauras“, o taip pat kur užkasė jos lavoną aš nežinau. Paskui mes parašėme „Vėtrai“ nuosprendį.“5

Vokas po durų stakta

2006 m. liepą, rekonstruojant gyvenamąjį namą Medinių kaime (Linkmenų sen., Ignalinos r.), po durų stakta rastas vokas su Lietuvos partizanų Vytauto apygardos Lokio rinktinės Kiaunės rajono vado Juozo Bulkos-Skrajūno nurodymais, laiškais partizanui slapyvardžiu Faustas ir pogrindinio laikraščio „Laisvės spinduliai“ rankraštiniu nuorašu.

1948 m. spalio 14 d. Juozas Bulka-Skrajūnas buvo suimtas, per pačius pirmuosius tardymus išdavė apie 20 bendražygių, buvo užverbuotas MGB ir keletą metų teikė saugumiečiams informaciją. 1951 m. kovą J.Bulka tapo agentu smogiku Bimba. J.Bulkos-Bimbos išduoti arba nuo jo paties rankų žuvo arba buvo suimti apie 50–60 partizanų, tarp jų – paskutinis Vytauto apygardos vadas, laikraščio „Sutemų keleivis“ redaktorius Balys Vaičėnas-Liubartas.

„Kritusieji už laisvę gyvuosius įpareigoja tęsti jų vestą kovą, – rašė B. Vaičėnas-Liubartas savo testamente, – kad jų pralietas kraujas nenueitų veltui. Didžiausias kritusiųjų noras yra, kad jų idealai išsipildytų. Ant jų krauju atpirktos žemės augančių lietuvių vaikų džiaugsmas jiems bus didžiausias atlyginimas, – ir lyg jausdamas artėjančios žūties priežastį pridūrė: – Atgavus laisvę, Tau Tėvyne, linkiu stiprėti dvasioje, kad ateity, jeigu panašus likimas pasikartotų, neatsirastų nei vieno išgamos lietuvio, kurių šiandien yra daug.“6

Išdavikas J.Bulka-Bimba su sovietinio saugumo organais bendradarbiavo iki 1961-ųjų. Gana keistomis aplinkybėmis 1988 m. Lenkijoje jis buvo įšventintas kunigu ir paskirtas kunigauti į Baltarusiją, Vitebsko srities Mosaro kaimą. „Už didvyrišką ilgametę veiklą, stiprinant dvasines vertybes ir sveiko gyvenimo būdo propagavimą“ Baltarusijos prezidentas A.Lukašenka 2006 m. apdovanojo kunigą Juozą Bulką – kovotoją už blaivybę – Pranciškaus Skorinos medaliu.

Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės Lakūno būrio archyvas

2016 m. gegužės 28 d. Krėpštų kaime esančiame Dievo krėslo miške (Telšių r.) rasti Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės Lakūno būrio partizanų dokumentai, kurių beveik 10 metų ieškojo broliai Alfredas ir Romualdas Jonušai ir buvęs Žarėnų būrio partizanų ryšininkas Adomas Gedvilas-Adis.

1949 m. gegužės 21 d. 10 Edmundo Rekašiaus-Lakūno būrio vyrų ir trys moterys susikovė su Dievo krėslo mišką apsupusiomis milžiniškomis MGB vidaus kariuomenės šaulių pulko pajėgomis. Septyni partizanai žuvo, keturi pateko į nelaisvę.7

LYA / „Literatūras ir menas“ nuotr./2016 m. gegužės 28 d. Telšių r. rastos dėžės dugne buvo sudėti dokumentai, o ant viršau padėtas užkimštas butelis su susuktais ir virvelėmis perrištais popieriais
LYA / „Literatūras ir menas“ nuotr./2016 m. gegužės 28 d. Telšių r. rastos dėžės dugne buvo sudėti dokumentai, o ant viršau padėtas užkimštas butelis su susuktais ir virvelėmis perrištais popieriais

2016 m. gegužės 28 d. Telšių r. rastos dėžės dugne buvo sudėti dokumentai, o ant viršau padėtas užkimštas butelis su susuktais ir virvelėmis perrištais popieriais. LYA nuotraukos

„Tik staiga iš visų pusių šaukdami, rėkdami mūsų tankų eglynėlį ėmė šturmuoti nesuskaičiuojama daugybė rusų kareivių, – prisiminė vienintelis Lietuvos nepriklausomybės sulaukęs kautynių dalyvis Stasys Mockus-Kiaunė. – Nesupratome, ar jie girti, ar dar kokie, bet rėkė baisiausiais balsais ir užsirito ant mūsų didžiausia banga. Mes buvome priversti pakilti ir atsišaudydami trauktis į ramesnę pusę. Traukėmės per tokią nedidelėmis eglaitėmis apaugusią pelkę. Traukėmės vilnimis – vieni atsišaudo, kiti tuo metu traukiasi, tada šaudo pasitraukusieji, o atsitraukinėja juos prieš tai dengę partizanai. Nepastebėjau, kur žuvo mūsų būrio vyrai. Bet, panašu, kad jie mus neatsitiktinai spaudė į tą lyg ir ramią pelkaitę, nes kai ją jau, atrodo, sėkmingai praėjome, pataikėme į vietą, kur prie keliuko rusai jau buvo spėję išsikasti net apkasus.“8

Prieš tai E.Rekašius-Lakūnas buvo liepęs S.Mockui-Kiaunei užkasti būrio archyvą toliau nuo bunkerio, ant kalno, tačiau S.Mockus archyvą užkasė ne ten, kur buvo liepta, o apie 10 m nuo bunkerio. Dėl šios priežasties keletą kartų archyvo bandę ieškoti saugumiečiai jo nerado.

Pastarųjų metų radiniai – Lietuvos partizanų Tauro apygardos dokumentai

2016 m. rugsėjo pradžioje Balsupių kaimo (Marijampolės r.) ūkininkas Rimtautas Šaukščius, ardamas lauką, rado bidoną, kuriame buvo paslėpta apie 2 tūkst. lapų Tauro apygardos dokumentų. Tai didžiausias vienoje vietoje rastas Lietuvos partizanų dokumentų archyvas per pastaruosius 2 dešimtmečius, jo restauravimas ir tvarkymas užtruko dvejus metus.

Su Tauro apygarda susijęs ir paskutinis partizanų dokumentų radinys. 2018 m. balandžio 10 d. Šališkių girininko pavaduotojas Juozas Genevičius miške ties Alšėnų seniūnijos Girininkų I kaimu (Kauno r.) žemės paviršiuje pastebėjo kyšančio metalinio bidono viršų. Atidarius bidoną, rasti permirkę popieriai ir rankinė granata, kurią vėliau sunaikino išminuotojai. Bidono turinys – Tauro apygardos Žalgirio rinktinės Dariaus ir Girėno tėvūnijos dokumentai, kurių daugelis pasirašyti tėvūnijos vado Povilo Pečiulaičio-Lakštingalos (1923–2007).

Nuo 1944 m. pabaigos dalyvavęs ne viename mūšyje, suimtas, nesulaužęs priesaikos, neišdavęs bendražygių, iškentęs kankinimus, nepasidavęs jų pastangoms užverbuoti ir paversti agentu smogiku, išklausęs mirties nuosprendį, išgyvenęs GULAG’o pragarą, P. Pečiulaitis mirė 2007 m. vasario 24 d. Kaune.

Tauro apygarda neatsiejama nuo vieno ryškiausių laisvės kovų dalyvių – Juozo Lukšos, kuris buvo Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės Spaudos skyriaus viršininku, redagavo pogrindžio spaudą, vadovavo Tauro apygardos Birutės rinktinei, atstovavo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžiui užsienyje.

Netikėtose vietose, įvairiausiomis aplinkybėmis

Pastaruoju metu dokumentai atrandami kartais gana netikėtose vietose, pačiomis įvairiausiomis aplinkybėmis, labai dažnai – visiškai atsitiktinai. Seno popieriaus ritinių pripildytus metalinius bidonus, konteinerius, kitokias metalines, stiklines, medines talpas ar tiesiog seno popieriaus ryšulius aptikę žmonės turėtų žinoti, kad drėgnų, sulipusių lapų negalima atskirti, bandyti išvynioti susuktų ritinių. Jokiu būdu negalima savarankiškai džiovinti šlapių ar drėgnų lapų, nes ilgus metus drėgmėje išbuvęs popierius, staiga išdžiūvęs, sutrupa į smulkiausiais daleles ir tokių dokumentų atkurti jau nebeįmanoma. Radus Lietuvos partizanų ar panašius dokumentus, reikėtų iš karto pranešti apie tai Lietuvos ypatingajam archyvui, o iki archyvo atstovų atvykimo, radinį sudėjus į plastikinį maišą, laikyti vėsioje, nuo saulės spindulių apsaugotoje vietoje arba šaldytuve.

Lietuvos ypatingojo archyvo saugomi partizanų dokumentai yra skaitmeninami ir skelbiami archyvo sukurtoje interneto svetainėje „Lietuvos partizanų dokumentų elektroninis archyvas“, kurioje planuojama skelbti ir kitose atminties įstaigose saugomus partizanų dokumentus.

1 LYA, f. K-5, ap. 2, b. 50, l. 2.

2 LYA, f. K-5, ap. 5, b. 105, l. 1–9.

3 LYA, f. K-19, ap. 1, b. 278, l. 277.

4 S.Abromavičius. „Partizanų motinos“, XXI amžiaus neperiodinis priedas apie lietuvių kovą už Nepriklausomybę, 2010 m. birželio 11 d., www.xxiamzius.lt/archyvas/priedai/uzlaisve/20100611/uzlaisve_05.html

5 LYA, f. K-1, ap. 58, b. 44618/3, t. 1, l. 114.

6 Benjaminas Žulys. „Kovose nepalūžo“, XXI amžius, 2011 m. gruodžio 30 d. Nr. 95 (1975), www.xxiamzius.lt/numeriai/2011/12/30/kultur_08.html

7 LYA, F. K-1, ap. 58, b. 17270/3, t. 2, l. 105, 108.

8 „Dievo Krėslo miško kautynės 1949 m. gegužės 21 d.“, www.istorikas.lt/partizaninis-karas-lietuvoje-1944%E2%88%921953-m/dievo-kreslo-misko-kautynes.

Literatūra ir menas

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Ekspertai pataria
Parašykite atsiliepimą apie 15min