Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 gegužės 9d. 15:02

„Pylimą tvirtino lavonais“. Kaip buvo tiesiamas geležinkelis į Vorkutą

Sevželdorlago kaliniai tiesia geležinkelį.
gulagmuseum.org nuotr. / Sevželdorlago kaliniai tiesia geležinkelį.
Keturiasdešimt tūkstančių žmonių žuvo tiesiant Šiaurės Pečioros geležinkelį Rusijos šiaurėje, Komijoje. 1941 metų gruodžio 28-oji laikoma oficialia darbų baigimo data. Didžioji dalis žuvusių statytojų buvo politiniai kaliniai, tremtiniai ir išbuožinti asmenys. Jie buvo laidojami broliškuose kapuose išilgai magistralės.

Jemvos miesto muziejus yra įsikūręs pastate, kuriame kažkada buvo vyriausioji Sevželdorlago valdyba. Muziejaus darbuotojai kiekvienais metais sulaukia dešimčių laiškų iš represuotų asmenų artimųjų su prašymais padėti rasti bent jau apytikrę vietą, kur palaidoti jų protėviai. Portalo severreal.org korespondentas pabendravo su žuvusiųjų, kurių kapus pavyko surasti, artimaisiais.

Aleksejaus Zudermano šeimoje represuotų asmenų yra trijose kartose. Jo prosenelis 1938 metais buvo areštuotas ir apkaltintas šnipinėjimu. Jo senelis ir tėvas pusantro dešimtmečio praleido darbo lageriuose Sibire, kai pradėta Rusijos vokiečių deportacija iš Krymo ir Pavolgio. Apie dingusio prosenelio Arveto Zudermano likimą šeimai pavyko sužinoti tik 2018 metais. Kaip aiškina Aleksejus, laišką į Lubianką jis parašė, nepaisant šeimoje įsišaknijusios „genetinės baimės“, kad bet kurią akimirką gali ateiti ir pasiimti tave.

Suprasti akimirksniu

  • Sevželdorlagas (rus. – Севжелдорлаг arba Северный железнодорожный исправительно-трудовой лагерь НКВД) – NKVD pavaldus darbo lageris, kurio kaliniai buvo naudojami tiesti geležinkelius Komijoje ir Archangelsko srityje Rusijos šiaurėje. Lageris buvo įkurtas 1938 metais. Didesnę dalį jo kalinių sudarė nuteistieji pagal politinius straipsnius, o taip pat vadinamieji socialiai pavojingi elementai ir socialiai kenksmingi elementai.

„Kai jį 38-aisiais pasiėmė – mums jis dingo visiems laikams. Mūsų šeimoje buvo draudžiama tai aptarinėti, mes bijojome prisipažinti, kad esame vokiečiai, buvo uždrausta kalbėti vokiškai. Kai aš pradėjau naršyti po praeitį, man visa tai buvo atradimas, kaip skambutis iš kito pasaulio. Aš nieko nežinojau, kol feisbuke nepamačiau „Memorialo“ žinutės. Iš pradžių parašiau į Lubianką, ten mane nukreipė į Stavropolį, pagal prosenelio arešto vietą. Aš nuvažiavau į Stavropolį, skaičiau jo baudžiamąją bylą. Išsiaiškinau, kad jį etapu išsiuntė į Sevželdorlagą, nuteistuosius į ten plukdė baržomis, nes geležinkelio dar nebuvo. Aš su tėčiu nuvažiavau į Syktyvkarą. Ten sužinojome, kad 39-ųjų pradžioje, lygiai po metų nuo arešto, prosenelis numirė nuo išsekimo ir tuberkuliozės, jokių šansų jis neturėjo“, – pasakoja Aleksejus Zudermanas.

NKVD šiaurinis geležinkelio pataisos darbų lageris, arba Sevželdorlagas veiklą pradėjo 1938 metų gegužę. Dviejų tūkstančių kilometrų ilgio geležinkelio prireikė tam, kad būtų galima tranportuoti anglį iš Vorkutos ir sunkiąją naftą iš Uchtos į Komijos pietus. Statybų piko metu 1941-aisiais nuteistųjų skaičius lageryje siekė 80 tūkstančių. Lagerio valdyba buvo įsikūrusi Kniažpogosto gyvenvietėje. Dabar tai Jemvos miestas.

Nuo aušros iki sutemų

Pirmosios baržos su tremtiniais Vymės upės pakrantėje prisišvartavo 1930 metais. Represuoti buožės, o vėliau deportuoti vokiečiai, lenkai ir kinai pradėjo būsimam geležinkeliui kirsti proskyną taigoje.

„Pirmieji ešelonai iš Vorkutos ėmė važiuoti 1942 metų sausį. Kodėl taip greitai pavyko nutiesti geležinkelį? Nes visi paruošiamieji darbai jau buvo atlikti. Vietinė gyventoja dalijosi prisiminimais, kaip ketvirtojo dešimtmečio pradžioje gynė galvijus į vasaros ganyklą, žiūri, o ten nepažįstami vyrai. Joms pasakė: nebijokite, tai eina etapas į Uchtą. Etapas kaimo žmonėms pasirodė esąs labai keistas: zekai buvo apsirengę šiltais chalatais ir aušros metu meldėsi į rytų pusę. Išilgai visą gyvenvietę nusidriekė nuteistųjų barakai, juose tilpdavo iki trijų tūkstančių žmonių. Palei upę atsirado tremtinių gyvenvietės, juos stengėsi įkurdinti atskirai“, – pasakoja kraštotyrininkė Raisa Litus.

Ekskursija Jemvoje žiemą, kurią veda Raisa, tęsiasi nuo aušros iki sutemų: diena gruodį čia trunka ne ilgiau tris valandas. Lauke švelni ir šilta šioms vietoms temperatūra – vos minus 10. Pagrindinėje gatvėje prekybos centrų dėžutės stovi dviaukščių medinių namų kaimynystėje. Sovietmečiu jie laikyti elitiniais – šie namai buvo statomi lagerio vadovybei. Juose – aukštos lubos ir lipdiniai, kruopščiai atlikti drožiniai ant stogų. Kai kurios miesto dalys išsaugojo istorinius lagerio punktų numerius: pavyzdžiui, 20-asis ir 21-asis mikrorajonai.

Raisai Litus pavyko pabendrauti su daugeliu represijų aukų, kai šios dar buvo gyvos. Vienus iš ryškių prisiminimų kraštotyrininkės archyve paliko iš Tolimųjų Rytų deportuotas Gao Jui Tanas: „1938 metų kovą aš gavau 10 metų kaip šnipas. Rugsėjį atvežė į Kniažpogostą. Atvažiavome – nieko nėra. Statėme brezentines palapines, jose ir gyvenome. Pasiuntė tiesti geležinkelio. Mūsų, kinų, buvo 80 žmonių, gavusių įvairaus dydžio bausmes. Daugelis mirdavo iš karto: 300 gramų duonos už visą dieną darbo. Kai atvažiavome, davė ilgaaulius brezentinius batus ir šimtasiūlę. Dvejus metus nematėme pirties, utėlės baigė užgraužti, būdavo galima jas saujomis rinkti. Netgi vasarą, kai statėme tiltą per Kyltovkos upę, mums neleisdavo joje praustis, bijodavo, kad pabėgsime. Mirdavo gausiai, ir dažniausiai jie būdavo laidojami ten, kur juos ištikdavo mirtis. Visas geležinkelis ant lavonų, per lavonus vaikštome ir važinėjame.“

Gao Jui Tanas – vienas iš nedaugelio deportuotųjų, kurie atlikę bausmę liko gyventi Komijoje. Jis mirė 2003 metais.

2019 metų rudenį Raisa Litus lydėjo Zudermanų šeimos ekspediciją į seniai apleistą Čiubo gyvenvietę – čia, remiantis Syktyvkaro archyve gautu palaidojimo aktu, amžino poilsio atgulė 43 metų Arvetas Zudermanas.

„Į ten nenukaksi keliu, bet važinėja darbinis traukinys. Mes važiavome juo ir dar septynis kilometrus ėjome pėsčiomis per taigą. Ten buvo vienas iš lagerio punktų. Mums pasisekė – sutikome vietinį gyventoją, kuris čia vasarą atvažiuoja auginti bulves. Parodė, kur buvo barakai tiems, kurie kirto mišką, arklidė, vandens stotelė, pirtis. Mums tai, suprantama, buvo nuostabus atradimas. Kai mes atvažiavome, ten buvo siaubingas mašalynas, aš visą naktį nemiegojau. O įsivaizduokite, kaip jautėsi žmonės, kurie miegojo atviruose barakuose, kur uodai kandžiojo 24 valandas per parą. Tai pragaras! Turiu prosenelio nuteistojo kortelę, joje matyti visa jo gyvenimo chronologija: iš pradžių jis dirbo bendrus darbus, susirgo, buvo pervestas į lengvesnį darbą, jis dalindavo maistą, po to tiesiog numirė, – pasakoja Aleksejus Zudermanas.

Komijos Kniažpogosto rajonas – tai apie 200 geležinkelio nuo Mikunio miesto iki Činjavoryko gyvenvietės. Oficialiais duomenimis, šio ruožo tiesime žuvo 7200 žmonių. Raisa Litus sako, kad šį skaičių galima drąsiai dauginti iš penkių, nes civilinės metrikacijos archyvai atsirado tik 1940 metų sausį. Bedrovės „Pečiorstroi“ duomenimis, iš viso tiesiant Šiaurės Pečioros magistralę, besidriekusią nuo Kotlaso Archangelsko srityje iki Vorkutos, žuvo apie 40 tūkstančių žmonių.

„Stengėsi prisispausti“

Maskvietė neuropatologė Anastasija Sutkovaja buvo areštuota 1938 metų sausį, praėjus dviem mėnesiams po to, kai buvo sušaudytas jos vyras, partijos darbuotojas Anatolijus Barminas. Dviejų vaikų motina buvo nuteista aštuoneriems metams nelaisvės kaip „tėvynės išdaviko“ šeimos narys.

„Ji liko su penkerių metų dukra ir sūnumi, kuriam buvo vos kiek daugiau nei treji. Vaikus išsiuntė į specialiąją prieglaudą. Mano tėvas prisiminė, kaip areštavo jo motiną, kai jam buvo treji: kad ji buvo apsirengusi balta palaidine ir kad NKVD kareivis plėšė jį iš motinos rankų, jis stengėsi prie jos prisispausti, – pasakoja istorikas Aleksejus Barminas, rengiantis spaudai savo senelės dienoraščius.

Toliau naktis Lubiankoje, mėnesiai Butyrkos kalėjime, lageriai Mordovijoje ir Archangelsko srityje. 1940 metų vasarą prasidėjo Anastasijos Sutkovajos etapas į Sevželdorlagą.

„Ji daugiau nei 100 kilometrų ėjo pėsčiomis, nakvodavo po atviru dangumi. Kožvoje (pirmojo Šiaurės Pečioros geležinkelio ruožo pabaiga. – red.) nebuvo jokių barakų, buvo labai sunku. Ji dirbo miško kirtime, po to susirgo ir buvo nusiųsta į ligoninę Kniažpogoste. Taip ji išsigelbėjo, nes ligoninėje sugebėjo susitarti, kad pasiliks joje dirbti gydytoja. Ten ji jau gyveno barake, maitinimas buvo geresnis, – pasakoja Aleksejus Barminas.

Maskvietė medicinos mokslų kandidatė ėmė gydyti nuteistuosius ir net rašė mokslinius straipsnius. Anastasijos Sutkovajos iniciatyva Kniažpogoste atsirado purvo gydykla. Bet sanatorinio-kurortinio gydymo metodai mažai gelbėjo lagerio sąlygomis: nuteistieji augino bulves ir kopūstus, bet jų derlius atsidurdavo ant lagerio vadovybės stalų.

gulagmuseum.org nuotr./Vaikų barakas-žeminė
gulagmuseum.org nuotr./Vaikų barakas-žeminė

„Pagrindinė problema buvo pelagra (avitaminozė dėl prastos mitybos. – red.). Ji rekomenduodavo lagerio vadovybei, kaip su ja kovoti. Bet pagrindinė rekomendacija negalėjo būti įvykdyta, nes nuteistųjų mityba ir laikymo sąlygos buvo tokios prastos, kad jos ir sukeldavo pelagrą“, – pasakoja Aleksejus Barminas.

1943 metų sausį Anastasiją Sutkovają pervedė į laisvųjų asmenų gyvenvietę tame pačiame Kniažpogoste. „Pirmiausia, ką ji padarė, tai pasiėmė vaikus iš vaikų namų“, – kalba Aleksejus Barminas. Po paleidimo į laisvę 1946 metais jo senelė išvyko dirbti į medicinos institutą Iževske, po to – Čkalove (dabar Orenburgas – red.), bet lagerio praeitis kaip šešėlis slinko iš paskos. Partinė vadovybė nenorėjo patikėti studentų buvusiai nuteistajai. Po devynerių metų ji sugrįžo į Maskvą, bet dirbti jau nebepajėgė – per blaškymosi po šalį metus ji patyrė du infarktus ir buvo priversta išeiti į pensiją.

Nugriovė ir pamiršo

1995 metų pavasarį Jemvos gyventojai ant gatvės rado dviejų Sevželdorlago nuteistųjų – Marijos Vojevodinos ir Kiro Kudelio asmens bylas. Marija 1935 metais buvo areštuota už mėginimą kartu su kitais kaimo gyventojais sutrukdyti nukabinti cerkvės varpus gimtajame kaime Voronežo srityje. Kiras, vairuotojas iš Maskvos, pateko į lagerį už tai, kad nepranešė NKVD organams apie vieno iš pažįstamųjų kontrrevoliucinę veiklą. Marijai Vojevodinai ir Kirui Kudeliui po trejų metų pavyko grįžti namo.

Dokumentai buvo nunešti į vietinį istorijos ir kraštotyros muziejų, kuris įsikūręs buvusios karinės komendantūros pastate. Surastos bylos laikomos vienais iš pačių vertingiausių eksponatų. Svečius muziejuje pasitinka vadovė Oksana Kiseliova ir gidė Oksana Seliverstova.

„Asmens bylos – retas eksponatas, jos visos dabar FST (Federalinės saugumo tarnybos – red.) archyvuose, prieiga prie jų apribota, todėl dabar su jomis dirbti neįmanoma. Į mus labai dažnai kreipiasi nuteistųjų artimieji, ieško jų kapų. Būta kreipimųsi iš Vokietijos, Kanados, iš Kaukazo, iš visos Rusijos. Laiškai standartiniai: mano senelis/prosenelis kalėjo Sevželdorlage, mirė, pavyzdžiui, lagerio punkte Nr. 8, palaidotas už 80 metrų nuo kelio. Ir viskas. Mes turime pažįstamų senųjų gyventojų, kurie gali parodyti, kur miške yra kapinės. Mes žinome, kur yra duobių, kažkokių kryžių, bet viskas be atpažinimo ženklų. Kiek ten žmonių, kas jie tokie, mes nežinome“, – kalba Oksana Kiseliova.

Vietiniai grybautojai dažnai aptinka žeminių, kurias statė pirmieji tremtiniai, kad pasislėptų nuo šalčio, o taip pat broliškų kapų – didžiulių lygių, šiek tiek į žemę prasmegusių duobių.

„Mūsų mieste kalbama, kad po kiekvienu pabėgiu guli žmogus. Tai yra, geležinkelio pylimą tvirtino lavonais“, – kalba Oksana Seliverstova ir rodo kitus lagerių artefaktus: sieninį pano, kurį tremtiniai iškeitė į maišą bulvių, šiuolaikiniams vaikams nuostabą keliantį diskinį telefoną, o taip pat kinų kalinių daiktus – lėkštes, žaislus.

Neišlikęs Jemvoje Gulago epochos paminklas – Sevželdorlago valdybos pastatas, kuris buvo nugriautas 2015 metais. Dviaukštis medinis pastatas buvo suręstas 1937 metais. Rusiškos П raidės formos fasadas buvo laikomas kinų nuteistųjų architektūriniu sprendimu. Po lagerio likvidavimo 1949 metais valdybos pastatas buvo perduotas profesinei mokyklai. 2009 metais mokykla persikraustė į naują korpusą ir iki 2015 metų pastatas buvo nenaudojamas.

gulagmuseum.org nuotr./Sevželdorlago valdybos pastatas
gulagmuseum.org nuotr./Sevželdorlago valdybos pastatas

„Prašmatniausias buvo pastatas. Mes norėjome išsaugoti bent jau pagrindinį П raidės formos fragmentą. Valdžia paskaičiavo, kad jį saugoti ir restauruoti yra brangu. Pradėjome rinkti parašus, prisidėjo Syktyvkaras, bet kol mes juos rinkome, jį greitutėliai išardė. Jeigu būtų išsaugoję, būtų buvę galima mūsų muziejų ten perkelti, tai būtų buvęs mūsų rajono turistinis ženklas. Nugriovė, o po to kalba: vystykite turizmą, o kaip jį vystyti – ant pirštų rodyti? Tyrinėtojai ir represuotųjų artimieji, jiems tai būtų kaip Meka musulmonams – atvažiuoti pasižiūrėti į tą pastatą, kurį statė jų giminaičiai. Dabar ten tuščia aikštelė, technikumo autodromas“, – neslepia apmaudo muziejaus vadovė.

Į NKVD kontorą pasižiūrėti norėjo ir Aleksejus Zudermanas: represuoto vokiečio anūkas ketina čia sugrįžti. Numanomoje savo protėvio žūties vietoje jis su tėvu pastatė kryžių su lentele vokiečių kalba „Čia ilsisi su Dievu Arvetas Zudermanas“.

„Norėčiau kada nors dukrai parodyti šias vietas, nes tai niekada nedings iš mūsų šeimos. Kai aš pradėjau ieškoti, mano mama labai jaudinosi – o jeigu vėl kas nors nutiks, o jeigu vėl ateis mūsų pasiimti, – kalba Aleksejus. – Žmonėse liko dalis nelaisvės. Šiandien tai vis dar yra galvose, ir tai yra baisu. Mano tėvas nuo vaikystės matė šiuos sargybos bokštelius, nuteistuosius, nežinojo, kas tai yra vaikų darželis, nes ten jo nebuvo. Tai gyvuliška baimė, ir ji išliko. Aš labai tikiuosi, kad visa tai pasibaigs su manimi ir mano vaiku.“

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Metas rinktis

Mėgaukis šiandien

Rūpintis aplinka – paprasta

Video

21:34
03:06
00:15

Esports namai

Sveikos ir gražios kojos

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 15min