Dabar populiaru
Publikuota: 2018 lapkričio 11d. 08:30

Renesanso šviesa – per moteris

Žygimantas Senasis ir Bona Sforca
Žygimantas Senasis ir Bona Sforca

Į Europos istoriją Renesansas ateina iš Italijos. Iš naujo atrandama lotynų kalba, klasikinė literatūra, kultūra, menas. Antika tampa įkvėpimo šaltiniu ano meto menininkams, mąstytojams, mokslininkams. J.Gutenbergas ir jo spaudos presas pradeda naują erą, kai daug greičiau ir masiškiau sklinda mokslo žinios, įvairios idėjos.

Individualizmas, tikėjimas mokslo pažanga, kritinio mąstymo išaukštinimas, mecenatystė toje epochoje persipina su astrologijos ir prietarų suklestėjimu.

Į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę bei Lenkijos Karalystę Renesansą atneša karalienė Bona. Kažin ar ji būtų atsiradusi mūsų istorijoje, jei ne ankstyva šių šalių valdovo Aleksandro mirtis.

Kadangi vaikų jis neturėjo, valdovu tampa jo brolis Žygimantas, žinomas Senojo vardu, nors buvo pats jauniausias iš visų Kazimiero Jogailaičio sūnų.

Pirmiausia valdovas, tik po to žmogus

Iki tol jis nerūpestingai gyveno savo brolio Vladislovo dvare tai Vengrijoje, tai Čekijoje, turėjo mylimąją Kotryną, su kuria susilaukė trijų vaikų ir galima tik spėlioti, kaip būtų toliau susiklostę jų santykiai, jei ne brolio mirtis ir pareiga užimti sostą.

„Tokie ryšiai buvo gana dažni ano meto dvaruose. Nesantuokinių vaikų būdavo palyginti daug, tik jie ir jų motinos visada likdavo antrame plane. Žygimantas jais pasirūpino: tapęs karaliumi Kotryną ištekino už savo iždininko, rūpinosi vaikų mokslais, vėliau sūnus Jonas tapo Vilniaus vyskupu“, – pasakoja prof.dr.G.Mickūnaitė.

Tapęs valdovu Žygimantas vedė Vengrijos karalaitę Barborą Zapoliją. Susilaukė dviejų dukrų, deja, po antro gimdymo žmona apsirgo ir mirė. Nesant sosto įpėdinio, vėl pradedama rūpintis naujomis vedybomis.

O dvare ir valstybėje sklando gandai ir spėjimai. Antai Krokuvos universiteto astrologai spėjo Žygimanto ateitį, o Motiejus iš Miechovo apskaičiavo, kad dėl savo nuodėmingo gyvenimo Žygimantas nebeturės santuokinių sūnų.

Tačiau į mūsų istoriją ateina Bona Sforca ir šios pranašystės neišsipildo.

Prof.G.Mickūnaitė apie naują mūsų istorijos etapą pasakoja: „Bona atvyksta su didžiule humanistų palyda, kuri visiems skelbia, kad naujoji valdovė atveža Renesanso dvasią, papročius ir buitį. Tačiau ji priimama atsargiai. Matyt, atsiliepiant į humanistų liaupses, Krokuvoje net buvo išspausdintas lotyniškas paskvilis apie pirmąją Bonos ir Žygimanto naktį: „Karalienė Bona atgabeno tris dovanas: išdažytą veidą, netikrus pinigus ir nebestangrią vaginą“.

Kodėl valdovo sutuoktinė sutinkama taip priešiškai? „Ne veltui antropologai turi „kito“ kategoriją. Bona buvo „kita“ valdovo dvare ir turbūt visą laiką tokia išliko. Ji grįžo į Italiją po vyro mirties ir tai rodo, kad gyventi čia jau buvo sudėtinga“, – aiškina profesorė. Tačiau Bonos reikšmė ir vaidmuo tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje juntami iki šiol. Beje, per Jogailaičių giminės moteris kultūrinė įtaka sklido Europoje.

Kotryna – santuokinės ištikimybės simbolis

„Viena iš jų – Bonos ir Žygimanto dukra Kotryna, ištekinta už Suomijos kunigaikščio Jono, kuris vėliau tapo Švedijos karaliumi, o ji – karaliene. Teigiama, kad būtent ji atnešė Renesansą į Suomiją ir Švediją,“ – pasakoja prof.dr.G.Mickūnaitė.

Tiesa, apie ją nėra likę neigiamų atsiliepimų, nors tai būtų suprantama. Net ir po vedybų gyvendama protestantiškame krašte ji liko katalike. Tais laikais tarpkonfesinėse sąjungose moteris būdavo silpnoji pusė ir priimdavo vyro tikėjimą. Tačiau mūsų istorijoje kiek kitaip: Aleksandro žmona Elena išlieka stačiatike, o Kotryna – katalike.

Kotryna Jogailaitė ištekėjo būdamas 36-erių
Kotryna Jogailaitė ištekėjo būdamas 36-erių

„Ji buvo švelnesnio būdo nei Bona, globojo katalikus ir jėzuitus, Švedijos ir popiežiaus ryšiai buvo palaikomi per ją. Tačiau populiariojoje atmintyje didysis jos nuopelnas ir auka – tai savanoriškas pasirinkimas būti kartu su savo vyru Jonu, kurį jo pamišęs brolis Erikas, bijodamas sąmokslų, kaip potencialų konkurentą įkalino Grihsholmo pilyje“, – sako prof.G.Mickūnaitė.

Būtent ten gimsta trys poros vaikai. „Sudėtinga spręsti apie jausmus, ar ji atsisakė laisvės vardan santuokinės priesaikos, ar tai rango nulemtas elgesys. Juk karališka pareiga yra aukščiau už asmenybės poreikius. Jie visų pirma privalėjo elgtis kaip karaliai, o tik paskui kaip žmonės“, – aiškina profesorė.

Ir sako, kad vėliau, populiarioje suomių, švedų sąmonėje, jau įpakuotoje į XIX amžiaus romantizmo nuostatas, Kotryna yra santuokinės ištikimybės simbolis ir Renesanso nešėja.

Pašiepiami vyrai, bet gerbiamos moterys?

Profesorė sako, kad kalbėdami apie Jogailaičius dažniausiai kalbame apie vyrus soste, į kuriuos ano meto Europoje nevengta kartais ir pašaipiai pasižiūrėti. Vokietijoje jie dar būdavo pašiepiami kaip pagonys, nors, žinoma, niekas neabejojo, kad tai karališka giminė.

„Kitaip vertintos moterys. Ne visos būdavo ištekinamos už karalių, todėl jos visų aristokratiškų giminių statusą bei reputaciją kilstelėdavo savo karališku krauju. Jos save tituluodavo Lenkijos karalaitėmis. Taip Šv. Romos imperijoje sklido Jogailaičių įtaka per ištekintas dukras. Būtent per Jogailaites daugelis kilmingų Europos šeimų pasiaukštino savo kilmę. Antai Ladshuto miestas kas penkerius metu inscenizuoja 1475 m. vykusias karalaitės Jadvygos ir Jurgio II tuoktuves“, – pasakoja prof.G.Mickūnaitė.

"Die Förderer" e.V. / Julia Rotter /Jadvygos Jogailaitės ir hercogo Jurgio vedybos Landshute 1475 m. inscenizacija 2017 metais
"Die Förderer" e.V. / Julia Rotter /Jadvygos Jogailaitės ir hercogo Jurgio vedybos Landshute 1475 m. inscenizacija 2017 metais

Ji apgailestauja, kad moterų biografijos menkai žinomos, to meto šaltiniuose fiksuotas tik jų titulas, vardas, sutuoktinis ir vaikai. Tačiau žinoma, kad Brandenburgo kunigaikščių, Hohenzolernų giminei vedybos su karalaitėmis itin svarbus kilmės „pagerinimas“.

„Tokių vokiškų giminių kilmę „gerinusių“ Jogailaičių būta gana daug, 1521 m. Jodoko Decijaus traktatą „Apie Jogailaičių šeimą“ iliustruojančiame genealoginiame medyje dominuoja moterys, ištekintos į Šventosios Romos imperiją“, – sako pašnekovė.

Jodoko Liudviko Decijaus "De Jagiellonum familia" (Krokuva, 1521) iliustracija - Jogailaičių giminės medis
Jodoko Liudviko Decijaus "De Jagiellonum familia" (Krokuva, 1521) iliustracija - Jogailaičių giminės medis

Žygimantas Augustas – gimęs ne savo laiku

Turbūt geriausiai žinomas ir labiausiai romantizuojamas Jogailaitis – Žygimantas Augustas – savo amžininkams atrodė kiek kitoks nei mums. Jis teikė pirmenybę asmeninei laimei, kas tuo metu suprantama kaip valdovui nederamas egoizmas. Būtent taip vertinta jo santuoka su Barbora, juolab, kad jo tėvas elgėsi priešingai – paliko mylimą moterį, tris vaikus ir darė tai, ko reikalavo valstybės interesai bei liepė valdovo pareiga.

Kodėl Žygimantas Augustas taip elgėsi?

„Pagal savo charakterį ir veiklą jis gimė ne savo vietoje, ne savo laiku. Nors jis buvo puikiai išsilavinęs, kultūros mecenatas, tačiau žvelgiant iš ano meto perspektyvos – itin kontroversiška asmenybė. Ir ne tik dėl santuokos su nekarališko kraujo Barbora. Pavyzdžiui, kai mirė jo žmona Elžbieta ir buvo palaidota Vilniuje, jos atminimu rūpinosi tik Vienos pasiuntiniai. Jie atvyko jos pagerbti po metų, su liturgine tekstile, iškilmėmis, diplomatine pasiuntinybe, nes, panašu, jog ji, kaip valdovo žmona, nebuvo tinkamai pagerbta, juolab kad jau sklandė gandai apie aistrą Barborai, pasak Vienos diplomatų – „žvilgsnio nevaldančiai našlei“. Amžininkams kilo klausimų ir abejonių, kaip žmogus, nesusitvarkantis su savimi, gali susitvarkyti su valstybe“, – pasakoja prof.G.Mickūnaitė. Ir sako, kad 1572 metais, kai jis mirė, ir Lietuva, ir Lenkija atsikvėpė lengviau.

Karališka pareiga yra aukščiau už asmenybės poreikius

„Amžininkai apie jį kalbėjo kaip apie tironą, kurio tironija pasižymi neveiklumu. Užuot užsiėmęs darbais, kurie jam priklauso pagal rangą ir padėtį, jis rūpinosi tik savimi. Nepasitenkinimas Žygimanto Augusto valdymu išsakytas Andriaus Volano traktate „Kaip rinkti valdovą“. Būtent dėl šių aplinkybių atsirado ir pacta conventa – valdovo pareigas nusakantis kontraktas su Respublika. Žygimantas Augustas šalį įstumia į tokią duobę, kad atsiranda poreikis apibrėžti karaliaus pareigas“, – sako prof.dr.G.Mickūnaitė.

Tačiau tokia prieštaringa figūra XIX amžiuje puikiai tiko būti romantizuotos istorijos dalimi, kai asmens savikūra ir romantinis vienišo herojaus vaizdinys tapo kultūros idealais. Ne veltui Teodoras Narbutas „Lietuvių tautos istoriją“ užbaigė „nulauždamas plunksną į Žygimanto Augusto antkapį“.

Inicijuotas turinys

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min