TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Rimvydas Petrauskas: Kunigas, karalius ar vis dėlto tik didysis kunigaikštis?

Vytautas Didysis
Didysis kunigaikštis Vytautas, nors ptramintas Didžiuoju, karaliumi taip ir netapo
Šaltinis: Naujasis židinys-Aidai Nr.7
0
A A

Šių metų spalio 4-ąją Lietuvos mokslo akademijos Humanitarinių ir socialinių mokslų skyrius surengė seminarą „Lietuvos karaliai, arba Lietuvos valstybės statusas XIII–XIV a.“ Seminare dalyvavo žinomas politikas, literatūros istorikas, kalbininkas, keli archeologai ir būrelis visuomenės veikėjų. Jau tapo gražia LMA tradicija į tokio pobūdžio renginius nekviesti nė vieno bent kiek aktyviau senąją Lietuvos praeitį tyrinėjančio istoriko. Apie organizavimo lygį byloja ir tai, kad tie keli istorikai, kurių pavardės buvo anonsuotos skelbime (tiesa, jų pagrindinis tyrimo laukas yra kitas), seminare taip ir nepasirodė. Tačiau tai nesutrukdė seminaro dalyviams ne tik iškilmingai paskelbti mūsų senuosius valdovus Lietuvos karaliais, bet ir už akių pasmerkti kiek kitokią nuomonę turinčiuosius.

Mokslinį seminaro lygį mėgino gelbėti keletas archeologų, tačiau jų pavymui nuskambėję kritiškesni žodžiai paskendo entuziastingame karalių ieškotojų chore. Juk, kaip teigė vienas pranešėjų, Lietuvoje karalių būta jau nuo Teodoriko laikų (ir kaip neprisiminti prieš kurį laiką šiuose rūmuose vykusio susitikimo su Jūrate Statkute de Rosales?), tai ką čia dar diskutuoti dėl XIII ar XIV a.? Seminaro dvasią atspindi ir niūrius laikus priminę siūlymai pasmerkti „negerus“ istorikus, kurie esą (dar vienas raktinis žodis) „klastoja“ istoriją.

Vokiečių ordino ir kitose to meto kronikose lietuvių ir kitų baltų genčių „karalių“ sutiksime labai daug. Netgi šiek tiek per daug, jei tikėsime, kad karalius vis dėlto reiškia monarchą.

Gal ir galima būtų nereaguoti į tokius renginius, jei ne tendencija, kad istorikų seniai išdiskutuotas klausimas, pastaruoju metu viešojoje erdvėje atkakliai keliamas, mėginant atkurti tariamai menkinamą Lietuvos monarchų garbę.

Vienoje publikacijoje jau teko išsamiau šiuo klausimu pasisakyti, todėl čia nekartosiu visų argumentų. Tik priminsiu keletą dalykų, kurie svarbūs diskutuojant apie „Lietuvos karalius“. 

Visų pirma apie šaltinių terminus, kuriais paprastai mėgstama manipuliuoti, atsirenkant tinkamiausius. Vokiečių ordino ir kitose to meto kronikose lietuvių ir kitų baltų genčių „karalių“ sutiksime labai daug. Netgi šiek tiek per daug, jei tikėsime, kad karalius vis dėlto reiškia monarchą.

Mindaugas (kaip ir jo anoniminis tėvas) karaliumi vadinamas dar iki karūnacijos, taip pat galime skaityti apie „žemaičių karalių Mažeiką“, „lyvių karalių Kaupą“, „žiemgalių karalių Nameisį“, o Vygandui Marburgiečiui karaliai apskritai yra visi Gediminaičių kilmės kunigaikščiai. Taip pat ir dokumentiniuose to meto šaltiniuose „karaliaus“ terminas vartojamas itin laisvai, antai 1385 m. dokumente Livonijos ordinui „Polocko karaliumi“ (Rex in Ploscovia) pasivadino Jogailos brolis Andriejus Algirdaitis.

Tokių pavyzdžių šaltiniuose galima semti saujomis, ir jie nieko mums nepasakys apie Lietuvos valdovų statusą. Daug svarbiau mėginti situaciją suvokti iš platesnės perspektyvos, įvertinant pagoniškos Lietuvos vietą to meto tarptautinėje politikoje. Žodis „tarptautinis“ čia yra centrinis, nes valdovo titulo klausimas visų pirma ir iškyla santykiuose su kitomis šalimis.

Po pirmojo ir vienintelio vainikuoto Lietuvos karaliaus Mindaugo nužudymo Lietuvos valdovų titulai dokumentuose įvairavo iki pat XIV ir XV a. sandūros. Lietuvos monarchai tituluodavosi (ir buvo kitų tituluojami) atsižvelgiant į kitos pusės titulatūros tradiciją.

Po pirmojo ir vienintelio vainikuoto Lietuvos karaliaus Mindaugo nužudymo Lietuvos valdovų titulai dokumentuose įvairavo iki pat XIV ir XV a. sandūros.

Todėl popiežiui Jonui XXII Gediminas lotyniškai prisistato kaip „lietuvių ir daugelio rusų karalius“, Konstantinopolio patriarchui Algirdas graikiškai tituluojasi „bazilėjumi“, o rusiškuose dokumentuose ir metraščiuose žinomi tik „didieji kunigaikščiai“.

Tai buvo neabejotinai sąmoninga Lietuvos valdovų strategija – pabrėžti savo valdžios suverenumą kitos pusės vartojamomis sąvokomis. Tokia įvairovė buvo su keliomis politinėmis sistemomis ir civilizacijomis (katalikiška Vakarų, stačiatikiška Bizantijos) kontaktuoti įpratusio Lietuvos politinio elito tradicija – pasitelkti tokią terminiją, kuri aiški ir suprantama kitai pusei.

To meto lietuvių kalboje veikiausiai vartotas dar I tūkstantmetyje perimtas germanizmas „kunigas“, kurį tik vėliau dėl slavų kalbų įtakos pakeitė iš frankų valdovo Karolio Didžiojo vardo nukaldintas „karalius“.

To meto lietuvių kalboje veikiausiai vartotas dar I tūkstantmetyje perimtas germanizmas „kunigas“, kurį tik vėliau dėl slavų kalbų įtakos pakeitė iš frankų valdovo Karolio Didžiojo vardo nukaldintas „karalius“. Kita vertus, Lietuvos valstybei išsiplėtus į rytus ir bent jau tarp dalies elito (pavyzdžiui, stačiatikių kraštuose valdančių Gediminaičių) plintant rusėnų kalbai, vis dažniau turėjo pasigirsti „didžiojo kunigaikščio“ („didžiojo kunigo“) terminas. Šis žodis buvo patogus ir dinastijos struktūros požiūriu, nes leido pabrėžti viešpataujančios giminės senjoro (didžiojo kunigaikščio) išskirtinumą tarp kitų tuo metu dar gana „suverenių“ giminaičių (kunigaikščių).

Kartais diskusijoje pasigirsta teiginys, kad Lietuvos karaliai kunigaikščiais virtę tik po unijos su Lenkija. Tačiau tendencija rinktis šį titulą pastebima anksčiau. 1379 m. Trakų sutartyje su Vokiečių ordinu Lietuvos valdovai save tituluoja taip: „Jogaila, aukščiausias lietuvių kunigaikštis, ir Kęstutis, Trakų kunigaikštis“.

Keistesnis Jogailos apibūdinimas 1380 m. Dovydiškių sutartyje: „Jogaila, aukščiausias lietuvių karalius“, lyg būna „žemesnių“ karalių, taigi čia veikiau regime „didžiojo kunigaikščio“ savimonės išraišką. 1382 m. Bražuolės paliauboms su vis tuo pačiu Ordinu prisiekia „du karaliai“ – koning Jagal und koning Skirgal, o tų pačių metų Dubysos taiką Jogaila skelbia panašiai kaip 1380 m. sutartyje – „didysis karalius“. Pagaliau Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Jogaila tituluojasi 1385 m. Krėvos dokumente – tikrai ne lenkai primetė tokį titulą Lietuvos valdovui.

Tad ar prasminga vengti Lietuvos didžiojo kunigaikščio titulo, jei jo nebijojo Jogaila ir kiti Lietuvos monarchai? Tikras karalius yra ne tas, kuris juo vadinasi, o tas, kuris tokiu aiškiai ir oficialiai konkrečioje politinėje sistemoje pripažįstamas. Svarbu suvokti, kad Lietuva XIV a. nebuvo karalystė to meto svetimšalių akimis, nes tokia karalystė galėjo būti tik krikščioniška.

Todėl XIV a. derybose dėl krikšto ir iškyla Lietuvos valdovų karūnacijos galimybė. Tai labai gerai atsiskleidžia žymiajame 1358 m. Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Karolio IV laiške Lietuvos kunigaikščiams jų krikšto klausimu.

Lietuvos valdovų titulatūra iki XIV a. pabaigos nebuvo nusistovėjusi, ir tai istorijos mokslui žinoma maždaug nuo tarpukario. Jei XIV a. kronikininkai galėjo lengva ranka bent kiek aukštesnio rango asmenį apdalinti „karaliaus“ sąvoka (beje, vėliau taip elgėsi ir platesni visuomenės sluoksniai, todėl turime gražių pavardžių – Karalius, Karaliūnas, net imperatoriško skambesio Vasiliauskas

Laiškas adresuotas konkrečiai neįvardintam Lietuvos „valdovui ir jo broliams kunigaikščiams“ (illustribus et magnificis principi et eius fratribus ducibus). Imperatorius aiškiai vengė Lietuvos valdovą vadinti karaliumi, turėdamas omenyje savo kaip mundi monarcha teisę įsteigti naują krikščionišką karalystę. Kita vertus, jis pripažino Lietuvos valdovo suverenumą, jį vadindamas aukštesnio rango asmeniui priderančiu žodžiu princeps.

Ir dabar grįžkime į šią dieną. Taip, Lietuvos valdovų titulatūra iki XIV a. pabaigos nebuvo nusistovėjusi, ir tai istorijos mokslui žinoma maždaug nuo tarpukario. Jei XIV a. kronikininkai galėjo lengva ranka bent kiek aukštesnio rango asmenį apdalinti „karaliaus“ sąvoka (beje, vėliau taip elgėsi ir platesni visuomenės sluoksniai, todėl turime gražių pavardžių – Karalius, Karaliūnas, net imperatoriško skambesio Vasiliauskas), o Lietuvos valdovai – sąmoningai žaisti titulų „įvairove“, tai šių laikų kalboje visgi reikia aiškumo.

Todėl verta skirti du dalykus: 1) brandžiaisiais ir vėlyvaisiais Viduramžiais karalystės rangas galimas tik priklausant Romos krikščioniškajai politinei sistemai – todėl Mindaugas 1253 m. liepą buvo popiežiaus Inocento IV pavedimu vainikuotas, o praėjus kone dviems šimtmečiams, Vytautui toks sumanymas nepavyko; 2) XIV a. Lietuvos monarchai buvo suverenūs valdovai ir jų statuso nenuvertinsime, jei ir toliau juos tradiciškai vadinsime didžiaisiais kunigaikščiais, valdovais arba monarchais. Tokiu būdu nesukursime nereikalingos skirties tarp tariamų „karalių“ Gedimino, Algirdo ir Kęstučio ir „tik“ didžiojo kunigaikščio Vytauto Didžiojo, o taip pat neprarasime Lietuvos istorijoje tokio išskirtinio tarptautinio Mindaugo išaukštinimo.

Vienas svarbiausių argumentų renkantis „didžiojo kunigaikščio“ sąvoką yra Lietuvos istorinė tradicija. „Didžiųjų kunigaikščių“ termino mums neprimetė XIX a. lenkų ir rusų istorikai, kaip kartais teigiama.

Tradicija senuosius ikikrikščioniškos Lietuvos valdovus vadinti didžiaisiais kunigaikščiais kilo XVI a. pradžios Lietuvos metraščiuose.

Tradicija senuosius ikikrikščioniškos Lietuvos valdovus vadinti didžiaisiais kunigaikščiais kilo XVI a. pradžios Lietuvos metraščiuose. Būtent tada pirmą kartą pamėginus parašyti visą Lietuvos istoriją nuo pat legendinių Romos laikų iki gyvenamosios dabarties, iškilo ir senųjų valdovų titulo klausimas. Lietuvos metraščių autoriai jiems pritaikė įprastą ir savą „didžiojo kunigaikščio“ titulą.

Todėl metraščių veikėjai yra „kunigaikštis Palemonas“, „didysis kunigaikštis Kernius“, „didysis kunigaikštis Skirmantas“, ir, žinoma, „didieji kunigaikščiai“ Vytenis, Gediminas ir Algirdas. Nuo to laiko visi vėlesni istorikai, aprašydami senąją Lietuvos istoriją (Motiejus Strijkovskis, Albertas Vijūkas-Kojalavičius ir kt.) Lietuvos valdovus vadino „didžiaisiais kunigaikščiais“. Šiems istorijos žinovams ir Lietuvos mylėtojams toks titulas buvo orus ir prasmingas, tad nemanau, kad XXI a. nepilnavertiškumo kompleksai galėtų priversti šios tradicijos atsisakyti.

nzidinys.lt

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Dakaras 2018

Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min