26 žmonės žuvo 1962 metų birželio 2 dieną, o dar vienas sužeistasis vėliau mirė ligoninėje, kai sovietų kariai sušaudė masinę demonstraciją Novočerkasko mieste, kurios dalyviai protestavo dėl blogų darbo sąlygų ir kylančių kainų.
Šiuolaikinei Rusijai vis dar vengiant objektyviai įvertinti Sovietų Sąjungos praeities traumas, šių įvykių 50-ųjų metinių minėjimas buvo kuklus ir nesulaukė Kremliaus palaikymo.
Novočerkaske vyko atminimo ceremonijos, o Maskvoje liberalios partijos „Jabloko“ lyderiai padėjo vainiką prie Solovkų akmens – sovietinių represijų memorialo priešais buvusią KGB būstinę Lubiankoje.
Valstybinė televizija taip pat transliavo neišsiskiriančius reportažus, kuriuose buvo lakoniškai pasakojama apie įvykius, dabar žinomus Rusijoje kaip Novočerkasko tragedija.
„Išgirdau poškėjimą. Aštrų pokštelėjimą. Pažiūrėjau žemyn ir pamačiau kraują, kraujo klaną“, – pensininkė Nadežda Dmitrijeva, kuri buvo užklupta šių įvykių, kai ėjo per miesto centrą, pasakojo valstybinei televizijai.
Šis streikas prasidėjo 1962 metų birželio 1-ąją elektrinių lokomotyvų gamykloje Novočerkaske, kurios darbuotojai sukilo prieš naują nurodymą padidinti gamybą tuo metu, kai jų atlyginimai mažėjo, o kainos didėjo.
Birželio 2-ąją darbininkai, prie kurių prisidėjo kitų įmonių darbuotojai, taip pat moterys ir vaikai, nužygiavo į vietos Komunistų partijos būstinę ir užėmė centrinę Novočerkasko aikštę.
Kaip rodo dokumentai, paviešinti tik po Sovietų Sąjungos subyrėjimo, tuometis šalies vadovas Nikita Chruščiovas davė aiškų įsakymą: „Jokio pasigailėjimo priešui“.
Kariai pradėjo šaudyti į minią ir nukovė 26 žmones, tarp kurių buvo vaikų. Per tolesnį griežtą susidorojimą buvo suimti daugiau nei 100 žmonių, septyni nuteisti myriop ir sušaudyti, o kiti buvo išsiųsti 10–15 metų į lagerius.
Bet kokia informacija, susijusi su žudynėmis Novočerkaske, buvo rūpestingai slepiama Sovietų Sąjungoje beveik visą komunistų valdymo laikotarpį, o sovietinė žiniasklaida apie šią tragediją pirmąkart užsiminė tik 1989 metais.
Pasmerktieji myriop galiausiai buvo visiškai reabilituoti 1996 metais.
