-35% metinei prenumeratai. Maža kaina - didelė vertė.
Išbandyti
Maža kaina - didelė vertė. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Senovės graikai kuria valstybę: ką daro Makedonietis, kol Platonas mąsto

Kone iki pašaknų iškirstų kolonų miškai, berankės statulos, saulės ir vėjo nugairinta daugiaspalvė sienų tapyba gali žavėti bei kerėti, bet tik prieš du senovės graikų kūrinius šiuolaikinis žmogus gūžiasi beveik religinės pagarbos apimtas. Tie du kūriniai – demokratija ir filosofija.
Iso mūšio mozaikos fragmentas
Iso mūšio mozaikos fragmentas

Daugiau kaip tūkstantmetį (maždaug XV–I a. pr. Kr.) trukusioje senovės graikų valstybių kūryboje demokratija ir filosofija turėjo nevienodą reikšmę. Jų abiejų suklestėjimas V–IV a. pr. Kr. Atėnuose vis dėlto pelnė šlovę, kuri kiek nepelnytai apgobė visus senovės graikus ir jų valstybes.

Geriausias to įrodymas – vadovėline tiesa tapęs faktas, kad paauglystėje Aleksandras Makedonietis (356–323 m. pr. Kr.) buvo Aristotelio (384–322 m. pr. Kr.) mokinys. Priimtas be išlygų jis skiepija mintį apie valdovo filosofo figūros svarbą antikinėje Graikijoje.

Geriausias to įrodymas – vadovėline tiesa tapęs faktas, kad paauglystėje Aleksandras Makedonietis (356–323 m. pr. Kr.) buvo Aristotelio (384–322 m. pr. Kr.) mokinys. Priimtas be išlygų jis skiepija mintį apie valdovo filosofo figūros svarbą antikinėje Graikijoje.

Tačiau Aleksandro Makedoniečio darbai kontrastuoja su Aristotelio mokymu. Kontrastuoja taip ryškia, kad kai kurie klasikinės graikų filosofijos tyrinėtojai linkę abejoti, ar Aristotelis mokė Makedonietį. Tad ar išminties meilė iš tikro būdinga graikų valstybių kūrėjams?

Dažnai kaip vientisas istorijos objektas suvokiama senovės Graikija niekada nebuvo vieninga nei politine, nei etnine, nei kultūrine prasme.

Jį formavosi dviejų graikų protėvių kilčių: achajų ir dorėnų pagrindu, XV–XII a. pr. Kr. dviem bangomis apgyvendinusių pietų Balkanus (su Peloponesu), Egėjo jūros salas ir Mažosios Azijos pakrantes. Tad nei senųjų graikų prigimtis, nei geografinė aplinka neskatino vieningos tautos formavimosi. XV a. pr. Kr. viduryje achajų gentys užvaldydamos Kretą susidūrė čia su nuosmukį patyrusia, bet achajų atžvilgiu žymiai pranašesne kultūra.

Pastaroji turėjo išvystytą architektūrą, jūreivystę, raštiją ir meną. Didžiąja dalimi visa tai tapo ankstyvųjų graikų kultūros savastimi. Kretos kultūros poveikį vėlyvesnei graikų politinei minčiai išduoda graikų mitologijoje prigijęs pasakojimas apie tai, kad ši sala buvo Dzeuso jaunystės buveinė.

Pasak mitų, iš Dzeuso kilo ir Kretos karalių dinastija, kurios pirmuoju atstovu buvo Minojas (Minas). Klasikinėje graikų literatūroje Minojas buvo suvokiamas kaip tobulas karalius, kuriam valdymo reikaluose patardavo pats Dzeusas.

Bet atėniečiai Minoją vadino tironu, nes jis buvo užgrobęs jų protėvių žemę ir privertęs mokėti žeminančią duoklę. Nepaisant to, būtent Dzeuso jungtis su Minojumi pagimdė tradiciją, pagal kurią valdantieji graikų sluoksniai (aristokratija) genetiškai save kildino iš dievų ir pusdievių. Štai kodėl graikai per visą klasikinį laikotarpį teisėtą valdžią siejo su aristokratija.

Antai visi garsieji Atėnų demokratijos tėvai nuo Solono iki Periklio buvo kilmingieji. Kita vertus, galime tik spėlioti, kaip šiuo laikotarpiu graikų samprotavimus apie politinę organizaciją paveikė Egėjo salų užvaldymas. Atrodo, sala (nebūtinai jūroje, bet ir kaip izoliuotas slėnis tarp kalnų) tapo idealia, dievų duota, aplinka valstybei kurti.

Per VIII–VI a. pr. Kr. tokios politinės salos – poliai (miestai valstybės) patyrė konstitucinių permainų laikus, kai buvo atsisakoma karalių valdžios, surašomi paprotiniai įstatymai, o dėl pervertinamų vertybių daug kur iškilo tironijos. Būtent šis skausmingų permainų laikotarpis graikų valstybės kūryboje sutapo su išminčių epocha. Tad nekeista, jog didžioji dalis iš garsiųjų septynių graikų išminčių buvo arba aisimentai (valstybės reformatoriai) arba tironai.

Bene ryškiausiu valstybės reformatoriaus pavyzdžiu tapo Likurgas, legendinis, neva VIII a. pr. Kr. gyvenęs Spartos valstybės ir visuomenės sąrangos kūrėjas. Rengdamas reformų projektą jis rėmėsi Kretoje veikusiais įstatymais. Bet dievų pritarimo irgi ieškota.

Bene ryškiausiu valstybės reformatoriaus pavyzdžiu tapo Likurgas, legendinis, neva VIII a. pr. Kr. gyvenęs Spartos valstybės ir visuomenės sąrangos kūrėjas. Rengdamas reformų projektą jis rėmėsi Kretoje veikusiais įstatymais. Bet dievų pritarimo irgi ieškota. Jeigu tikėtume legenda

Likurgo siūlomų reformų likimą turėjo nulemti Delfų orakulo ištara – sieros garų prisiuosčiusios pranašautojos (pitijos) kliedesiai.

Prieš išvykstant Likurgui vis dėlto pavyko prisaikdinti piliečius, kad jie laikysis jo sukurtos tvarkos tol, kol jis grįš iš Delfų.

Nepaisant to, kad orakulo ištara reformoms buvo palanki, Likurgas pakeliui namo pasirinko savanorišką mirtį, kad spartiečių duota priesaika niekada nebebūtų atšaukta.

Likurgo figūra išties gali būti suvokta kaip vėlyvesnius graikus užbūrusi alegorija nurodanti išminties vietą valstybėje. Išminčius čia iškyla kaip žmogus dėl geresnės santvarkos idėjos galintis paaukoti gyvybę. Bet  tai tik legenda. Ne legenda buvo pati santvarka: įteisinusio iš esmės luominę visuomenę, kurioje piliečio gyvenimą nuo gimimo iki mirties griežtai reguliavo valstybė. Todėl dauguma graikų polių visuomenių, nors ir žavėjosi Spartos santvarka, Likurgo tvarka nesekė.

Atėnų demokratijos pirmtako Solono (638–558 m. pr. Kristų) istorija gražiai susišaukia su Likurgo legenda. Solonas irgi politikoje naudojosi suktais metodai (savotiškomis juodosiomis technologijomis), pradėdamas reformas vyko pritarimo į Delfus, o jas baigęs paliko Atėnus. Kitaip nei Sparta Atėnų demokratija graikų poliams siūlė lengviau sektiną valstybinės sąrangos modelį.

Po Solono Atėnų santvarką tobulinę Klistenis, Temistoklis, Kimonas, Periklis ir kt. buvo ne filosofai, o politikai praktikai. Dar daugiau, nuo Temistoklio laikų jie orientavosi į Atėnų karinės galios plėtrą.

Jie pavertė Atėnus pirmaujančia Graikijos šalimi naudodamiesi karu su persais. Įtikino graikus jungtinio karo laivyno svarba jų saugumui ir sukūrė mechanizmus, leidusius Atėnams ne tik valdyti šį laivyną (Dėlo jūrų sąjunga), bet ir pelnytis iš sąjungininkų. Šiuo požiūriu Atėnų polis buvo išskirtinis: jo klestinčią demokratiją išlaidas nemaža dalimi apmokėdavo sąjungininkų poliai. Dėl šių išteklių Atėnai nedvejodami naudojo jėgą ir prieš sąjungininkus. Galiausia tai ir tapo Atėnų nuopuolio priežastimi.

Atėnų polis buvo išskirtinis: jo klestinčią demokratiją išlaidas nemaža dalimi apmokėdavo sąjungininkų poliai. Dėl šių išteklių Atėnai nedvejodami naudojo jėgą ir prieš sąjungininkus. Galiausia tai ir tapo Atėnų nuopuolio priežastimi.

Kitaip nei kretietiškas šaknis turėjusi graikų valstybė, filosofija buvo polio duktė.

Simptomiška, kad pirmieji Atėnų filosofai: Sokratas (469–399 m. pr. Kr.) ir jo mokinys Platonas (423–347 m. pr. Kr.) buvo Atėnų sistemos žlugimo bei Spartos hegemonijos Graikijoje liudininkai.

Sokrato lūpomis „Valstybėje“ į mus prabylantis Platonas modeliuoja tobulą valdžios ir visuomenės organizaciją, kuri beveik nieko bendro neturi su Periklio Atėnais, o labiau primena Likurgo Spartą.

Pilietis čia visa kame turi paklusti valstybės interesams iki tokio lygio, kad jo asmenybė netenka beveik jokios vertės. Šių idealizuotų svajonių prigimtį galime matyti kitame Platono dialoge „Timajas“, kur Sokrato kuriamas modelis persipina su neva jau kažkada egzistavusios tobulos valstybės – Atlantidos salos, schema.

Visa tai panašu į dvi susipynusias svajones, iš kiurių viena projektuota į ateitį, o kita į praeitį, kad patvirtintų pirmosios teisėtumą. Beje, mažiau žinoma, kad ir Platonas savo laiku stengėsi užauginti karalių filosofą. Juo turėjo tapti Sirakūzų (Sicilijos saloje) tirono Dionisijaus (432–367 m. pr. Kr.) sūnus. Pastarasis nepaisant filosofo pamokų, tapo nemėgstamu valdovu, kuris galiausiai neteko valdžios.

Pastarasis nepaisant filosofo pamokų, tapo nemėgstamu valdovu, kuris galiausiai neteko valdžios.

Todėl nekeista, kad Aristotelis mąstyti apie geriausią valstybės santvarką pradeda nuo Platono minčių kritikos. Savo samprotavimuose jis nepaliko vietos Atlantidai, bet nenusigręžė nuo Spartos, kaip nuo turbūt geriausios valstybinės sąrangos modelio graikų pasaulyje.

Pastarasis geras jau todėl, kad neleidžia įsismarkauti aristokratinio valdymo ydoms: prabangos, šlovės ir turtų vaikymuisi.

Kita vertus, Aristotelis vienareikšmiškai išsprendžia klausimą, kokia turi būti šalis: orientuota į ekspansiją ar į uždarumą. Pasak jo, didelė valstybė negali būti gerai valdoma, nes negali garantuoti piliečiams tiesioginio dalyvavimo valdyme. Tuo jis atsigręžia į Platono tvirtinimą, kad valstybėje gali būti tik tiek piliečių, kiek galėtų girdėti tautos susirinkime pasisakančiojo balsą. Taigi iš esmės Aristotelis grįžta prie graikų valstybės kūrimo provaizdžio – polio, įsikūrusio saloje.

Kaip tik tuo šis mokymas kontrastuoja su Aleksandro Makedoniečio užkariavimų metu kurta imperija. Kaip kerštą už nužudytą tėvą ir vardan Mažosios Azijos graikų polių išlaisvinimo karą su persais atnaujinęs Aleksandras nesitenkino Persijos užvaldymu, o veržėsi toliau į Vidurinę Aziją ir Indiją, kol buvo sustabdytas. Dalis Aleksandro Didžiojo biografijos tyrinėtojų tikina, jog Makedoniečio planai dar žygio pradžioje pasikeitė.

Suprask: išėjo kaip graikas, kurio prievolė buvo grįžti namo, bet liko rytuose, suartėjo su jų gyventojais ir net nebemąstė apie sugrįžimą. Planų pasikeitimo priežasties ieškoma po to, kai 332 m. pr. Kristų Memfyje egiptiečiai pripažino Aleksandrą savo faraonu. Karūnuojamas Aleksandras buvo paskelbtas dievo Amuno sūnumi.

332 m. pr. Kristų Memfyje egiptiečiai pripažino Aleksandrą savo faraonu.

Iš karto po to Makedonietis leidosi į sunkią ir keistą kelionę per Libijos dykumą į Syvos oazę, pas tenykštį orakulą sužinoti, ar jis tikrai dievo sūnus.

Šioje kelionėje į priekį jį vedė jau nebe graikų filosofų idėjos, o kaip jis pats tikėjo, dievai, siuntę jam kelią parodyti „dievo žvėris“ (pasak vienų šaltinių–varnas, pasak kitų – gyvates).

Atgal jis grįžo jau įtikėjęs savo dieviškumu, o kartu ir įgijęs galingesnį politinį ginklą nei filosofija.

Karalius filosofas mokinys užaugo ir tapo dievu-valdovu.

Vilniaus universiteto Istorijos fakultetas

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Miškasodyje dalyvavę „Herbalife“ nepriklausomi partneriai pagerino savo pačių rekordą – pasodino daugiau nei 3 tūkst. medžių
Reklama
„Teleloto“ studija virs podiumu
Reklama
Šimtai vyrų kasdien susiduria su erekcijos sutrikimais ar net prostatos vėžio diagnoze – kaip to išvengti?
Reklama
Pirmą kartą per beveik penkiolika metų fiksuotas verslo ginčų augimas – ką tai reiškia verslui?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius