Sapiegos Lietuvos viešojoje erdvėje suspindo netikėtai ir staiga. Visuomenei menkai pažįstama, Radvilų ar Pacų užgožta giminė lyg iš numirusių prisikėlė. Paroda, paskaitos, leidiniai ir ekskursijos sukūrė kunkuliuojančią Sapiegianos bangą, sulaukusią tikrai nemažo susidomėjimo.
Pagrindinė renginių ašis – Vilniaus paveikslų galerijoje vykstanti, Valdovų rūmų organizuota tarptautinė paroda „Kryžiai yra dorybės ženklas, o strėlė – pergalės...: Sapiegos – valstybininkai, meno mecenatai, kolekcininkai“. Pastarąją lydintis to paties pavadinimo katalogas – daiktinis visos parodos įamžinimas. Neva kunigaikštiškos spalvos leidinys pristatomas kaip „solidus mokslinis (sic!) katalogas, su išsamiais įvadiniais straipsniais bei eksponatų apibūdinimais“ (p. 13).
 |
| "Naujasis židinys-Aidai" Nr. 3 - jau spaudos kioskuose. |
Katalogas sudarytas iš dviejų dalių, kurių antroji absoliučiai užgožia pirmąją, juk eksponatams reikia gerokai daugiau vietos. Tad milžiniškas knygos formatas šį kartą padiktuotas ne tiek Valdovų rūmų gigantomanijos, kiek būtinybės. Pristatoma per tris šimtus eksponatų, kurių didesnė pusė atvežta iš Lenkijos. Tai Sapiegų giminės galerija, įvairūs daiktai, dokumentai ir spaudiniai. Taip pat funduotų bažnyčių ir meno kūrinių nuotraukos bei Sapiegų turėtų knygų rinkiniai. Prie eksponatų pridėti itin nelygiaverčiai komentarai: vieni labai platūs, kiti nepagrįstai siauri ir lėkšti. Ne visada aišku, kodėl būtent šie daiktai buvo atrinkti parodai.
Įdomiausia ir vertingiausia yra Sapiegų giminės galerija. Septyniasdešimt dviejų giminės atstovų port¬retai, sukurti XVIII a. pradžioje ir vaizduojantys Sapiegas nuo pat legendinių romėniškų šaknų, t. y. nuo kunigaikščių Vytenio ir Gedimino.
Tai ideologinės programos dalis, siekiant įtvirtinti Sapiegų atminimą ir pagrįsti politines pretenzijas po skausmingo pralaimėjimo ties Valkininkais. Katalogą bus įdomu pavartyti ir istorikams, ir besidomintiems menu, ir šiaip smalsiems. Tačiau būtinas giminės ir viso istorinio konteksto bent paviršutinis pristatymas, leidžiantis ne tik grožėtis paveikslais, bet ir suvokti, kas tokie tie Sapiegos buvo. Būtent tai ir turėjo padaryti pirmoji dalis – į mokslingumą pretenduojantys straipsniai.
Sveikinimo kalboje išryškėja svarbiausia pirmosios dalies problema: Sapiegos pristatyti „pirmiausia kaip iškilūs mecenatai ir kolekcininkai, dosnūs bažnyčių ir vienuolynų fundatoriai“ (p. 10). Tačiau politinė, karinė ir valstybinė jų veikla nesureikšminama ir paliekama lyg antroje vietoje. Andrzejaus Rachubos straipsnis glaustai pristato Sapiegų giminės istoriją ir yra lyg nedidelis įvadas į ją.
Gintautas Sliesoriūnas ir Andrejus Macukas imasi konkretesnių temų, įvesdami skaitytoją į XVII a. pabaigos ir XVIII a. pradžios Sapiegų politinę istoriją ir kovą dėl hegemonijos LDK. O Leono Sapiegos (1557–1633), vieno iškiliausių ir garsiausių giminės atstovų, veikla apribota Trečiuoju Statutu (Irena Valikonytė).
Akivaizdus tekstų nenuoseklumas ir eklektiškumas atskleidžia ne tik sudarytojų klaidas ir aplaidumą, bet ir istorikų bei tyrimų trūkumą. Paradoksalu, tačiau Sapiegoms skirtų studijų nėra daug ne tik Lietuvoje, bet ir daug didesniais resursais disponuojančioje ir mažesniais kompleksais pasižyminčioje Lenkijoje. Tai akivaizdi istoriografinė skylė.
Sapiegoms „menininkams“ skirti tekstai taip pat nespinduliuoja naujumu (Maria Kałamajska-Saeed ir Rūta Janonienė). Tai greičiau gausiai iliustruotas meninių fundacijų registras. Rasti viską vienoje vietoje, žinoma, smagu ir naudinga, ypač kai šalia sudėtos visai neblogos objektų nuotraukos. Bet tai tikrai nepretenduoja į solidų mokslinį straipsnį.
Paskutiniai du tekstai (Jerzy T. Petrus ir Filip Musial), matyt, turėjo pristatyti Sapiegas XX a., taip parodydami visą giminės istoriją iki pat šių dienų. Tačiau jie analizuoja specifines ir palyginti siauras temas, todėl ardo ir taip padriką straipsnių kompleksą ir stiprina eklektiškumo įspūdį.
Apskritai visas katalogas labiau populiarinantis, o ne plėtojantis mokslą. Ir tai nėra blogai, veikiau net atvirkščiai. Juk tiek paroda, tiek katalogas bandė prikelti Sapiegų giminę iš numirusių, supažindinti su ja visuomenę. Tad kam gi reikėjo skelbtis tuo, kuo nesi. Koją pakišo sudarytojų pretenzijos į mokslą ir neapsisprendimas, ką apskritai nori padaryti. Rašyti galima buvo paprasčiau ir lengviau, paliečiant daugiau temų.
Trūksta Sapiegų vaidmens pristatymo sudarant ir puoselėjant Brastos religinę uniją. Reikėtų ir straipsnelio, atskleidžiančio visą Leono Sapiegos gyvenimą, o ne tik vieną siaurą veiklos barą. Neaiškus Sapiegų likimas XIX a. Taip kontekstas būtų platesnis ir suprantamesnis eliniam skaitytojui, atsirastų neblogas lietuviškas įvadas į Sapiegų giminės istoriją. O dabar mokslinio naujumo nėra, nuoseklumo ir vientisumo taip pat trūksta, tekstai sunkiai perskaitomi.
Vaizdingo, nors kiek ir gremėzdiško pavadinimo katalogas – toks pat dviprasmiškas, kaip ir pats pavadinimas. Prastai apipavidalintas, bet su daugybe įdomių nuotraukų. Nevykusiai pretenduojantis į mokslą, bet nevalingai populiarinantis giminę ir jos istoriją. Galėjęs tapti naudingu įvadu, tik likęs jo iškamša. Pasklaidyti tikrai verta. Pirkti sau – jokiu būdu. Dovanoti – gal tik kiek klaiktelėjusiam bičiuliui. O dovanojant būtina palinkėti į daug ką nekreipti dėmesio. Pirmiausia – į turkiškos kramtoškės nudažyto liežuvio spalvos viršelį.
www.nzidinys.lt/knyguaidai
