Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Sovietinės imperijos astronomija ir šiek tiek astrologijos

Dangaus kūnai
Fotolia nuotr. / Dangaus kūnai
Šaltinis: „Naujasis Židinys-Aidai“ Nr. 8.
0
A A

Šis tekstas publikuotas žurnale „Naujasis Židinys-Aidai“ nr. 8. Imperijas nagrinėjanti istoriografija beveik visada naudojasi astronominiu mąstymu. Ne tik pasitelkiamas žodynas, bet ir įsivaizdavimas, kaip veikia imperija, kone be išimties remiasi į centro ir periferijos santykius, į galingos politinės traukos branduolį (Saulę) ir aplink jį skirtingomis orbitomis besisukančius palydovus (planetas).

Kartais kyla įtarimų, kad imperijas apmąstantys istorikai savo vaizduotės akimis iš tiesų mato ne geografinį žemėlapį, o planetariumą: metropolijos pavergtos kolonijos sukasi erdvėje ir laike, neatsilaikiusios prieš gravitaciją yra suryjamos centro juodosios skylės arba priešingai – įsisukusios ištrūksta iš traukos lauko ir kaip našlaitės kometos išlekia į bežvaigždį kosmosą.

Tokios vaizduotės pagrindas – kad egzistuoja dėsniai, kuriems paklūsta visi tai sistemai priklausantys kūnai, nepriklausomai nuo dydžio, medžiagos, temperatūros, ir svarbiausia – kad tuos dėsnius nulemia gravitacijos cent­ras (Saulė, Konstantinopolis, juodoji skylė, Maskva, etc.).

Sunku įsivaizduoti, kad imperijas tirianti istoriografija atsisakytų astronominio mąstymo. Net jei ta imperija yra labai specifinė, susikūrusi aplink Raudonąją žvaigždę.

Sunku įsivaizduoti, kad imperijas tirianti istoriografija atsisakytų astronominio mąstymo. Net jei ta imperija yra labai specifinė, susikūrusi aplink Raudonąją žvaigždę.

Tad jo ir neatsisakė vėlyvojo sovietmečio ir posovietmečio problemoms skirto Vilniaus simpoziumo organizatoriai, ketvirtą kartą rengiamą akademinę konferenciją pavadinę „Imperijos valdymas: oblast‘, respublika ir Rytų bloko šalys kaip sovietų periferijos ir „priklausomybės“ klausimas“ (angl. Managing the Empire: Oblast, Republic and Eastern Bloc Countries as Soviet Peripheries and the Question of “Dependence”). Gruodžio 5–6 d. Vilniuje vykęs simpoziumas sovietų imperiją aptarė iš esmės susitelkdamas į centro santykius su skirtingomis periferijomis, daugiausia per nacionalumo prizmę ir išskirtinumų bei bendrybių paiešką.

Astronominė vaizduotė vyravo daugelyje pranešimų. Tik antros dienos rytą, ir tai probėgšmais, dalyvių galvose galėjo sukirbėti klausimas, ar Sovietų Sąjungą tikrai galime vadinti imperija, – kai Rasa Čepaitienė priminė, kad po perversmo atėję bolševikai siekę sukurti priešstatą carinei Rusijos imperijai, ir tik vėliau SSRS pati išvirtusi į imperiją.

Bet Čepaitienės pranešimo tema buvo kita, ir ši mintis nutrūko po vieno sakinio. Todėl kiek apmaudu, kad imperijos modelis taip ir liko pamatine renginio apriorine prielaida, kad organizatoriai nesurado programinio pranešimo, apmąstančio, kiek ir kaip astronominė vaizduotė tinkama sovietų valstybei. Po simpoziumo paliko įspūdis, kad arčiausiai tikrojo imperijos vaizdinio, jo specifiškumo pavyko priartėti estetiniu lygmeniu, t. y. Čepaitienės ir Marijos Drėmaitės pranešimais apie architektūrą (pirmoji aprėpė stalininį laikotarpį, antroji – postalininį).

Jos, kalbėdamos apie imperijai būdingą hie­rarchiškumą, suteiktą erdvę etnokultūriniams skirtumams ir/ar jų suvaržymui, modernizaciją, neišleido iš akių totalitarinio pobūdžio unifikacijos pastangų, išlikusių per visą SSRS istoriją.

Simpoziumas prasidėjo nuo eklektiškos pirmosios sesijos. Du iš trijų pranešimų sužadino Lietuvos tyrėjų smalsumą, bet greičiausiai paliko abejingus visus kitus svečius. Česlovas Laurinavičius mėgino kvestionuoti bendrą požiūrį į Lietuvą prieš pirmąją sovietų okupaciją. Esą kol į Lietuvą žiūrima kaip į kiškį, kurį medžiotojas tuoj įkiš į maišą, vadinamą Sovietų Sąjunga, paprastai pražiopsoma, kad grėsmės akivaizdoje mūsų šalyje 1939–1940 m. sustiprėjo vidinė kova politinio elito viduje (Antano Smetonos diktatūra vs. krikščionių demokratų bei liaudininkų opozicija).

Viena gyviausios publikos reakcijos sulaukusių įžvalgų – tai krikščionių demokratų naivumas, kad ir po sovietų okupacijos jiems galį pavykti išlaikyti lietuvių visuomenės kontrolę, o netrukus Lietuvą išvaduosią Vakarai, todėl svarbiausia – atsikratyti Smetonos valdymo.

Viena gyviausios publikos reakcijos sulaukusių įžvalgų – tai krikščionių demokratų naivumas, kad ir po sovietų okupacijos jiems galį pavykti išlaikyti lietuvių visuomenės kontrolę, o netrukus Lietuvą išvaduosią Vakarai, todėl svarbiausia – atsikratyti Smetonos valdymo.

Pasak istoriko, vidiniai Lietuvos politikų nesutarimai galėjo sovietams panėšėti į politinę dezintegraciją ir paskatinti ne tik užimti kraštą, bet ir visiškai sunaikinti esamą vyriausybę, ko pirminiuose planuose galėję ir nebūti. Tiesa, spaudžiamas klausimų pranešėjas pripažino, kad čia jis daugiau remiasi interpretacija tarp eilučių nei konkrečiais dokumentais.

Kitas sesijos pranešėjas Zenonas Norkus, ko gero, puikiai nutuokia apie kai kurių istorikų skepsį jo vykdomų komparatyvistinių studijų atžvilgiu, tačiau tai nė kiek nesumažina jo entuziazmo plėtoti šį užmojį, vis pasiūlant intelektualiai provokatyvių ir mūsų sausoką istorinį mokslą gerokai praskiedžiančių rezultatų.

Tačiau užklausus, ar 1918 ir 1990 m. Lietuva ištrūko iš tos pačios imperijos, pakliūvama į tokią istorinę painiavą, kad net išskirtinės profesoriaus erudicijos ir komparatyvistinių įrankių valdymo meistriškumo neužtenka įtikinti, kad toks palyginimas mus kur nors nuves.

Norkus taria, kad būtent vokiečiai buvo sukūrę pirmąjį totalitarinį planinės ekonomikos modelį, kuris buvęs pritaikytas ir Lietuvoje, o vėliau iš jo mokęsi Leninas ir Hitleris. Tačiau liko neapsvarstyta, ar karo sąlygomis „totalitarine“ netampa bet kurios šalies ekonomika? Be to, ar kalbėdami apie Lietuvos likimą 1918 m. tikrai turime mąstyti tik apie vokiškosios imperijos įtaką, bet ne apie nepalyginamai ilgesnį laikotarpį visą krašto gyvenimą formavusią carinę Rusiją?

Simpoziumo metu iš esmės liko neperžengta astronominės vaizduotės logika: visi žino, kad planetos sukasi aplink Saulę (Maskvą), telieka nustatyti, kiek kiekvienos jų orbita yra unikali ir/ar tipiška. Regėjosi, kad aksioma laikoma Sauliaus Grybkausko išsakyta tezė, esą nacionalinis klausimas buvęs pagrindinis centro ir respublikos santykiuose.

Šiuose astronominiuose stebėjimuose paprastai buvo arba įžvelgiami traukos dėsniai su etninio partikuliarizmo ypatybėmis (Vilnius Ivanauskas, „Trys etninio partikuliarizmo trajektorijos „Tautų draugystės“ imperijoje“; Kasparas Zellis, „Ideologinis švietimas sovietų Latvijos universitetuose (1960–1970-aisiais“), arba įrodinėjamas atskiro palydovo išskirtinumas, išvirkščiąja puse bylojantis apie bendrų dėsnių egzistavimą (Sörenas Urbansky, „Kur pragmatizmas įveikė ideologiją: Sachalino sovietizacija“; Jeffas Jonesas, „Karo išvakarėse: nacionalinė sovietų paroda Kabule, 1979 balandį–gegužę“).

Tiesa, kai kuriais atvejais atrodė, kad nuo ast­ronomijos pereita prie astrologijos: lyg ir kalbama apie tuos pačius dangaus objektus, bet daromos išvados, kurių ryšys su tikrove daugiau nei abejotinas.

Tiesa, kai kuriais atvejais atrodė, kad nuo ast­ronomijos pereita prie astrologijos: lyg ir kalbama apie tuos pačius dangaus objektus, bet daromos išvados, kurių ryšys su tikrove daugiau nei abejotinas. Pavyzdžiui, Malte Rolfas (Bambergo Otono Frydricho universitetas) bandė sovietų įgyvendintą kultūros politiką Lietuvoje aptarti pasitelkęs korenizacijos terminą ir sulaukė tiek skeptiškų klausimų, kad jį išgelbėjo tik punktualiai pirmą dieną nusprendęs užbaigti sesijos moderatorius.

Šiame kontekste kiek labiau nuo dominavusios astronominės vaizduotės atitrūko Jeremy Smithas iš Rytų Suomijos universiteto. Naujos knygos Red Nations: The Nationalities Experience in and after the USSR autorius tvirtino, kad nacionalinio klausimo plotmėje aiškios raudonosios linijos, kurios negalėjo peržengti nė viena sovietų respublika, nebuvę ir čia galiojęs tam tikras atsitiktinumas.

Tai jis vadino „nacionalinės politikos stygiumi“ ir nag­rinėjant Maskvos santykius su atskira periferija siūlė atsižvelgti į konkrečios respublikos lyderių institucinius interesus ar vietinių gyventojų spaudimą valdžiai. Anot jo, tarp respublikos lyderių vyravusi tendencija įsitvirtinti labiau kaip nacionaliniams lyderiams nei kaip Maskvos atstovams.

Šį motyvą savaip iliust­ravo ir interpretavo Marius Ėmužis. Jo pristatytas atvejo tyrimas (apie mėginimą 1967 m. nuversti Antaną Sniečkų) skatino klausti, ar tyrinėjant „nacionalinę politiką“ ne per mažai dėmesio skiriama tiesioginiams politinių lyderių ryšiams su centru, jų statusui ir įtakai, tarpusavio tinklams ir konkurencijai?
Regioninio partinio elito įtaką ir ypač jo gyvybingumą, kvestionuojantį imperijos centro visagalystę, gerai atskleidė Yoramas Gorlizkis iš Mančesterio universiteto. Jis pristatė tyrimą apie Nikitos Chruščiovo bandymą septintojo dešimtmečio pradžioje atšviežinti vietinius elitus per regionų partinio ir administracinio valdymo reorganizaciją. Pagrindinė tyrimo išvada: stebėtinas elito tinklų išliki(ekamu)mas.

Apskritai Vilniaus simpoziumo rengėjai (Ivanauskas, Grybkauskas, Aurimas Švedas) per kelerius metus pasiekė pagirtinų rezultatų. Kadangi tai jau ketvirtas gruodžio simpoziumas (būta ir vasaros seminarų), tai palyginus nesunku pamatyti, kaip šis akademinis renginys tobulėja.

Šių metų programa – nuosekliausia ir solidžiausia. Formaliai žvelgiant nepavyko išvengti įvairių kliurkų. Pavyzdžiui, buvo sunku įžvelgti ką nors bendra tarp pirmosios sesijos pavadinimo („Tarp istorinės evoliucijos ir istorinio determinizmo“) ir joje skaitytų pranešimų problematikos, o kai kurie pranešimai prašėsi visai kitokio grupavimo.

Susidarė įspūdis, kad šiemet rengėjai jautėsi kur kas tvirčiau, gal tam padėjo ir užmegzti ryšiai su sovietologijoje įtakingais tarptautinio lygio tyrėjais (šių metų „žvaigždėmis“ galima pavadinti Gorlizkį ir Smithą).

Nepaisant to, susidarė įspūdis, kad šiemet rengėjai jautėsi kur kas tvirčiau, gal tam padėjo ir užmegzti ryšiai su sovietologijoje įtakingais tarptautinio lygio tyrėjais (šių metų „žvaigždėmis“ galima pavadinti Gorlizkį ir Smithą). Galbūt prisidėjo ir tai, kad pats nacionalinis klausimas SSRS yra artimas ir simpoziumo rengėjams, ir visai lietuviškajai sovietmečio istoriografijai, o tai tikrai gelbsti dėliojant akcentus.

Galimas daiktas, renginio organizatoriai gal ir patys nesitikėjo, kad šitie akademiniai susibūrimai tęsis tiek laiko ir gali sulaukti sovietiniu požiūriu simbolinio penkmečio. Simboliška ir tai, kad būtent prieš penktąjį simpoziu­mą rengėjams atėjo laikas apsispręsti, į kokį formatą kreipti renginį: ar išsaugoti pirminį sumanymą ir, išlaikant naujosios kartos dvasią, remtis ne tiek solidumu ir garsiais vardais, kiek intelektualine drąsa, eksperimentu ir gal net tam tikru žaismingumu, ar kurti ir kartu prisitaikyti prie esamų akademinių galios centrų, sunkėti ir neišvengiamai prisiimti galimą sustabarėjimo riziką.

Tai, kad šiais metais pirmą kartą viena iš simpoziumo dienų buvo surengta parlamento rūmuose, aiškiai liudija, kad kol kas (gal nebūtinai sąmoningai?) dreifuojama antruoju keliu, apie kurio pavojus (vėlgi simboliškai) perspėjo iš bendro konteksto ir nuotaikos visiškai iškritęs Seimo kanc­lerio rytinis pasveikinimas, kupinas gal ir nuoširdaus, bet šabloniško pagraudenimo apie nusikaltimą ir aukas bei stokojantis nuovokos, kas iš tiesų vyksta šiuolaikinėje sovietologijoje.

Iš kanclerio, žinoma, šios nuovokos niekas ir nesitiki. Bet iš istorikų – tikrai. Kad neišlėktų iš mokslo orbitos.

Šis tekstas publikuotas žurnale „Naujasis Židinys-Aidai“ nr. 8.

 

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min