Franką Herbertą atviliojo į Oregoną žurnalistinis smalsumas, ar pavyks žmonėms sutramdyti gamtos visagalybę, apsodinant kopas europietiška paplūdimio žole. Rašytojas, diena iš dienos klampodamas po smėlį, rinkdamas medžiagą straipsniui apie galimą ekologinę katastrofą, nė neįtarė, kad tie smėlynai įkvėps jį parašyti vieną skaitomiausių pasaulyje mokslinės fantastikos istorijų – sagą „Kopa“.
Ekskursas į Kuršių Neriją
Straipsnio apie kopų migraciją Herbertas taip ir nebaigė. Tačiau negalėjo atsikratyti minčių, kokia valdinga gamta ir kokie bejėgiai prieš ją žmonės. Mąstė apie neatrastus tolimus pasaulius, troško pažinti dykumas, kuriose turėtų kas nors slypėti, juk ten gavo pradžią visos mesianistinės pasaulio religijos.
Tačiau kopų migracija – visai ne mokslinė fantastika, ypač mūsų krašte. Ši skausminga kolektyvinė patirtis atpažįstama iš keleto amžių senumo pasakojimų, kuriuos išsaugojo Kuršių Nerijos gyventojai arba užrašė krašte viešėję svetimšaliai – prekeiviai, paštininkai, keliautojai, mokslininkai… Tiesa, Naglių gamtinio rezervato lankytojai žino, kad po jų pėdomis, giliai giliai smėlyje likę kažkieno stalai, lovos, drabužiai, dubenys, žvejybos tinklai, maldaknygės... Žino, bet vargu ar suvokia, kaip negailestingai migruojančios kopos sužlugdo įprastą gyvenimą. Smėlis palaidojo net keturiolika Kuršių Nerijos kaimų. Beje, viename iš jų – Karvaičiuose – gimė ir lietuvių literatas, visuomenininkas Liudvikas Rėza, prisiminimuose rašęs, kad atklydusios kopos pirmiausia ėmė skandinti medinę Karvaičių koplyčią. Iš pradžių užpustė dalį, vėliau amžiams užsklendė įėjimą. Neliko kito pasirinkimo – tikintiesiems teko ropštis į Dievo namus per langą. Paskui smėlis prarijo varpinės bokštą...
