Šiame straipsnyje siūlome pakeliauti po senąsias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos vaistines, pasidomėti jų kasdiene veikla, patyrinėti jose saugomas gydomąsias medžiagas bei susipažinti su vaistų gamybos ir vartojimo ypatybėmis. Tam į pagalbą pasitelksime du įdomius LDK medicinos šaltinius: 1607 m. sudarytą Kauno vaistininko Jono Lesingo inventorių, svarbų dėl jame nurodytų medicininių žaliavų kainų, ir 1739 m. medicinos daktaro Hofmano Frydricho Šulco sudarytą įvairių gydomųjų medžiagų ir vaistų receptų rankraštinį žinyną5.
Vaistinių gimimas
Kaip ir dera, kelionę vertėtų pradėti nuo pirmųjų vaistinių gimimo. Viešosios įstaigos, pardavinėjusios medikamentus, Vakarų Europos miestuose pradedamos steigti XIII a. viduryje. Jų atsiradimas glaudžiai susijęs su beprasidedančiais svarbiais pokyčiais medicinoje. Šiuo laikotarpiu susiformuoja vakarietiškas medicinos pagalbos teikimo modelis, gyvavęs iki pat XVIII a. pabaigos. Jį sudarė kelios grandys: Viduramžių universitetus baigę medicinos daktarai, užsiimdavę įvairių vidaus ligų gydymu ir naujų medicinos teorijų plėtojimu, amatininkai barzdaskučiai, atlikdavę chirurgų, odos ir venerinių ligų gydytojų funkcijas bei vaistininkai, gamindavę ir pardavinėdavę vaistus. Pastarųjų profesinė veikla tapo neatsiejama nuo vaistinės erdvės. Turėti tokią įstaigą, kuri būtų atsakinga už vaistų gamybą ir tiekimą, ilgainiui tapo kiekvieno didesnio miesto siekiamybe.
Pirmieji nuolat veikiantys vakarietiški medicinos praktikai LDK fiksuojami tik pačioje XV a. pabaigoje. Ldk Aleksandro valdymo laikotarpiu (1492–1506) jam nuolat reziduojant LDK teritorijoje, jo aplinkoje veikė keletas iš Lenkijos karališkojo dvaro atvykusių barzdaskučių, medicinos daktarų ir vaistininkų, besirūpinančių didžiojo kunigaikščio ir jo dvaro reikmėmis. Netrukus tokia naujovė iš valdovo aplinkos pradėjo sklisti ir plačiau. LDK teritorijoje laipsniškai gausėjo svetimšalių bei užsienyje išsimokslinusių vietinių medicinos profesionalų, užsiimančių gydymu „pagal vakarietiškus standartus“. Populiarėjant tokiai medicinos praktikai, prireikė ir viešųjų vaistinių: XVI a. pradžioje pirmosios vaistinės kuriamos Vilniuje, antroje amžiaus pusėje jos jau veikė ir Kaune, Gardine, Brastoje, Pinske. Vaistinės buvo steigiamos valstybiniuose ir privačiuose miestuose, prie jų tinklo plėtotės ypač prisidėjo 1579 m. LDK įsitvirtinęs Jėzuitų ordinas. Iki XVIII a. vidurio vaistinės buvo įsteigtos praktiškai visuose svarbiausiuose LDK centruose. Remiantis įvairiais miestų šaltiniais iki pirmojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo galima fiksuoti tokias įstaigas veikus bent 17 LDK miestų, o Vilniuje, Kaune, Gardine vienu metu veikė ne po kelias vaistines.
Kasdienė veikla
XVI–XVIII a. vaistinę nuo šiuolaikinės labiausiai skiria atliktųjų funkcijų kiekis ir įvairovė. Aptariamu laikotarpiu Europoje buvo įprasta miesto valdžios sprendimu ir privilegijomis vaistines laikantiems farmacininkams leisti užsiimti ir ne medicinine veikla, leidusia gauti papildomų pajamų. Vaistinėje greta medikamentų buvo galima įsigyti ir įvairių kitų kasdienybei reikalingų dalykų. Daugiausiai tai buvo bakalėjos prekės: kartu su įvairiomis gydomosiomis medžiagomis iš užjūrio atkeliavę prieskoniai, tabakas, egzotiški vaisiai, marcipanai, šokoladas. Vaistinės atliko ir savitų cheminių ir parfumerijos prekių gamyklėlių funkcijas. Čia buvo gaminami ir parduodami įvairūs dažai, klijai, muilas, kvepalai, kvepiantis aliejus, kosmetika, liejamos žvakės. Iki 1764 m., kai ATR Seimas tai uždraudė, vaistinės didelę dalį pajamų gaudavo iš alkoholinių gėrimų gamybos ir prekybos. Į šią įstaigą užsukęs gurmaniškų gėrimų mėgėjas čia galėjo įsigyti prabangaus, egzotiško vyno, taip pat pačių vaistininkų pagamintų gėrimų: žolelių trauktinės, įvairių skonių (pavyzdžiui, cinamoninės, pipirinės, imbierinės) degtinės ir likerių.
Vis dėlto pagrindinė vaistinės veiklos sritis buvo vaistų gamyba ir tiekimas miestų gyventojams. Gavęs privilegiją steigti tokią įstaigą, vaistininkas įsipareigodavo, jog joje niekada netruks reikiamų medžiagų ir žaliavų medikamentams gaminti, jos visos bus šviežios ir tinkamos naudoti. LDK vaistinėse ruoštų vaistų pobūdis, žaliavų įvairovė ir gaminimo technologijos nesiskyrė nuo kitų Vakarų Europos miestų vaistinių. Gamindami medikamentus farmacininkai turėjo paisyti universitetinį išsilavinimą turinčių medicinos daktarų nurodymų8. XVI–XVIII a. LDK teritorijoje dirbę medicinos daktarai buvo arba svetimšaliai, atvykę iš Vakarų Europos šalių, arba kilę iš LDK, tačiau išsilavinimą įgiję Vakarų Europos universitetuose. Ten jie išmokdavo įvairių vaistų ir medicininių medžiagų gydomųjų savybių, taip pat medikamentų receptūros ir gamybos taisyklių. Toks jau praktikuojantis medicinos daktaras, diagnozavęs ligoniui ligą, paskirdavo jam tam tikrų vaistų, o vaistininkas, remdamasis gydytojo nurodymais, juos pagamindavo ir pristatydavo ligoniui.
Gydomosios medžiagos
LDK medicinos praktikai naudojo gana platų vaistinių medžiagų asortimentą, todėl laikytis reikalavimo, kad vaistinėje visuomet būtų reikalingų ir šviežių medžiagų, vaistininkui buvo nelengva. Nemažai gydomiesiems preparatams reikiamų žaliavų buvo išgaunama iš vietinių išteklių. Įvairius gydomuosius augalus vaistininkai rinkdavo aplinkiniuose miškuose ir pievose, kai kurios žaliavos buvo auginamos vaistininkų įrengtuose daržuose ir soduose.
Į LDK teritoriją vaistinės medžiagos kartu su įvairiomis bakalėjos prekėmis buvo įvežamos per Gdansko, Karaliaučiaus, Rygos, Lvovo miestus.
Kiek mažesnė, tačiau labai svarbi dalis gydomųjų medžiagų atkeliaudavo iš užsienio. Į LDK teritoriją vaistinės medžiagos kartu su įvairiomis bakalėjos prekėmis buvo įvežamos per Gdansko, Karaliaučiaus, Rygos, Lvovo miestus. Daugelis importinių gydomųjų medžiagų, naudotų XVI–XVIII a. Europos medicinoje, buvo kilusios iš Šiaurės Afrikos, Amerikos, Azijos šalių. Štai iš Indijos buvo gabenamas nardų aliejus, ipomėjos šaknis, dramblio kaulas. Iš „Naujojo pasaulio“ įvairios gydomosios medžiagos į Europą masiškai pradėjo plaukti nuo XVII a. pradžios. Keletas jų padarė didžiulę įtaką gydymo raidai Europoje. Svarbiausioji iš Amerikos kilusi medžiaga buvo chininas, kuriuo gydyta maliarija ir karščiavimas. Jo pritaikymą medicinoje išpopuliarino Jėzuitų ordinas, todėl to meto Europoje jis buvo pažįstamas kaip „jėzuitų milteliai“10. Svarbią vietą vaistų gamyboje užėmė iš Amerikos gabenama mandragora, kokos lapai ir tabakas. Pastarasis, priešingai šiuolaikinių medikų nuomonei, XVI–XVII a. laikytas naudingu sergant kvėpavimo takų ligomis, taip pat kaip priemonė nuo auglių, slopinanti dantų ir galvos skausmą, palengvinanti daugelį kitų negalavimų.
Pagal kilmę naudotas medžiagas taip pat galima skirstyti į augalines, gyvulines, gamtines (įvairūs mineralai ir akmenys bei natūraliai išgaunamos cheminės medžiagos) bei, ko gero, šiuolaikiniam skaitytojui šleikštulį ir nuostabą galinčias sukelti žmogiškos kilmės medžiagas (įvairias žmogaus organizmo dalis ir fiziologinius skysčius).
Augalinės kilmės medžiagos sudarė vaistinių medžiagų pagrindą. Dauguma XVI–XVIII a. naudotų medicininių augalų yra pripažįstami ir šiuolaikinės farmacijos, kaip antai visiems gerai žinomos ir turbūt kiekvienoje namų vaistinėlėje esančios vaistažolės: mėtos, melisos bei ramunėlės. Nemažai daliai to meto medicininių žaliavų puikiai tiktų posakis: „ir vaistas, ir maistas“.
Į gydomųjų preparatų sudėtį patekdavo iš pirmo žvilgsnio labiau pietų stalui tinkamos daržovės, vaisiai, prieskoniai. O kartais jau pagaminti vaistai labiau primindavo pikantišką gėrimą nei gydomąją priemonę. „Susmulkintas cinamonas [sumaišytas] su rožių degtine arba su malvazija ir truputėliu vyno acto, pridėjus šiek tiek tarkuoto šafrano, yra labai geras vaistas esant širdies sunkumui ir blogumui“, – rašoma XVI a. medicininiame recepte. Senesnėje lietuviškoje literatūroje neretai teigiama, jog LDK vaistinės buvusios veikiau maisto parduotuvės nei vaistų gamybos įstaigos. Manyčiau, toks klaidingas įspūdis galėjo susidaryti tinkamai neįvertinus maisto medžiagų panaudojimo medicinoje masto.
Vaistų gamyboje neretai figūruodavo ir įvairios gyvulinės kilmės medžiagos. Kaip vaistinė žaliava naudoti smulkus gyvūnai: džiovintos varlės, kurmiai, gyvatės, ispaniškos muselės. Antai pastarosios buvo vartojamos kaip diuretikas, taip pat kaip medžiaga, turinti afrodiziakinių savybių, ypač pagyvenusio amžiaus džentelmenams (homeopatinėje medicinoje vartojama ir šiandien). Gydomuosius preparatus gamino ir iš didesnių gyvūnų kūno dalių – ragų, kanopų, nagų ir netgi išmatų. Štai „šuns mėšlas gali išgydyti opas gerklėje. [Reikia jį] pavirinti obuolių sultyse su gvazdikėliais, tada dar pridėti truputį acto ir tuo skalauti gerklę: pagelbės“, – tikina senieji medicinos praktikai. Vargu tik ar šiandien atsirastų daug entuziastų, kurie norėtų tai išbandyti...
Prie gyvulinės kilmės produktų galima priskirti ir tuo metu ypač vertinamą, mitiniam gyvūnui vienaragiui priskiriamą ragą. Šis gyvis aptariamo laikotarpio medicinos veikaluose buvo vaizduojamas kaip žirgas su dideliu ragu ant kaktos. Tikėjimas jo stebuklinga galia buvo labai gajus visoje Europoje. Manyta vienaragio ragą turint ypatybę atpažinti ir neutralizuoti nuodus, apsaugoti nuo maro. Iš jo paruošti vaistai, to meto supratimu, buvo tarsi panacėja nuo visų ligų.
Manyta vienaragio ragą turint ypatybę atpažinti ir neutralizuoti nuodus, apsaugoti nuo maro. Iš jo paruošti vaistai, to meto supratimu, buvo tarsi panacėja nuo visų ligų.
Dėl savo stebuklingų gydomųjų galių šis preparatas kainavo milžiniškus pinigus. XVII a. pradžioje Europoje sklido kalbos, kad už vienaragio ragą galėjai „pakloti“ tiek, kiek kainavo pusė miesto. Todėl ne veltui šio rago geidė turtingiausi ir aukščiausią padėtį valstybėje užimantys asmenys. 1611 m. Lenkijos ir Lietuvos valdovas Zigmantas Vaza buvo pavedęs dviem savo dvariškiams pargabenti tokį ragą. Tiesa, nėra žinoma, ar šis jo pageidavimas buvo išpildytas. Šiuolaikiniame mokslo pasaulyje praktiškai neabejojama, kad iš tikrųjų vienaragio ragu buvo vadinama banginio narvalo iltis. Šis gyvūnas turi iki 3 metrų ilgio atsikišusį dantį, stulbinamai primenantį tradiciškai vaizduojamo vienaragio ragą.
Kai kurioms ligoms gydyti XVI–XVIII a. vartotų medikamentų receptūra buvo neįsivaizduojama be ingredientų iš įvairių žmogaus kūno dalių bei fiziologinių skysčių. Daktaro Šulco rankraštyje aprašytos žmogaus šlapimo, plaukų, seilių gydomosios savybės. Pavyzdžiui, seilės turėjusios priešnuodžių savybių ypač prieš gyvatės įkandimą, taip pat tiko gydyti akies uždegimus ir karpas.
Viena iš labiausiai vertinamų ir brangiausių vaistinių medžiagų buvo žmogaus mumijos milteliai. Iš jų pagamintais vaistais gydytos tokios sunkios ligos kaip paralyžius, epilepsija, pūliuojančios žaizdos, negaluojančios kepenys. Nors šio preparato efektyvumu krikščioniškos Europos medicinoje tikėta labai stipriai, panašu, kad nemažesnės būta baimės, kad pagoniški mumijų kūnai gali užtraukti Dievo rūstybę. Tai puikiai iliustruoja 1583 m. nesėkmingas Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio bandymas iš Egipto į LDK gydymo tikslams parsigabenti mumijų. Vos tik jo laivą užklupo stipri, nesibaigianti audra, pastarosios iš karto buvo suvoktos kaip šios nelaimės priežastys. Nors pats Radvila savo dienoraštyje aiškino, kad net Bažnyčia nedraudžia mumijų naudoti ligonių gydymui, tik jų atsikračius buvo ramiau atsikvėpta, jog jau nebeliko rimto pavojaus keliaujant namo.
Senojoje medicinoje įvairių gamtinių ir cheminių medžiagų buvo naudojama nedaug. Vaistininko Lesingo inventoriuje minimos beveik visos tuo metu naudotos tokio tipo medžiagos: švino oksidas (litargirius), boraksas, gyvsidabris, amoniako druska, arsenikas, siera. Beveik visos jos buvo pavojingos gyvybei, galėjo nunuodyti, todėl vaistininkai savo privilegijose įsipareigodavo jų neparduoti bet kokiems asmenims. Kita vertus, nežinant visų šių medžiagų cheminių savybių ir jų poveikio žmogaus organizmui, vargu ar išvis buvo įmanoma jas tinkamai pritaikyti gydymui. Štai viena gėdingiausių ir negeidžiamiausių aptariamo laikotarpio ligų sifilis iki pat XX a. gydytas žmogaus sveikatai ypač pavojingu gyvsidabriu. Toks gydymas nebuvo efektyvus ir retai duodavo ilgalaikių teigiamų rezultatų.
Kaip vaisto sudedamoji dalis arba net kaip atskiri stebuklingi preparatai dažnai naudoti įvairūs brangakmeniai.
Dažniausiai jie būdavo sutrinami į miltelius ir maišomi su kitomis vaistinėmis medžiagomis, ypač gaminant medikamentus, skirtus mažinti skausmą ir uždegimą. Kiekvienas akmuo turėjo tik jam būdingų gydomųjų savybių. Štai rubino „akmenį kas pasikabinęs nešios, naktimis neberegės blogų ir tamsių sapnų. O jeigu kas perkaistų saulėje ir dėl to nualptų, tada pagalba suteiks akių patrynimas [tais] akmenimis“19.
1607 m. Kauno vaistininko Lesingo inventoriuje pateikiamos įvairių medžiagų kainos, todėl galima jas palyginti. Vidutinė apytikslė vaistinių medžiagų 1 svaro (~380 gramų) kaina – 16 lietuviškų grašių (toliau: lt. gr.). Palyginus ją su 1 statinės (~ 577 kg) javų kaina, kuri tuo metu siekė 24 lt. gr., galima teigti gydomąsias žaliavas buvus gana brangias. Brangiausios iš visų Lesingo inventoriuje išvardytų medžiagų buvo mumija (1 svaras – 124,5 lt. gr.), dramblio kaulas (1 svaras – 64 lt. gr.) bei indiška ipomėjos šaknis (1 svaras – 49,8 lt. gr.). Visos šios medžiagos buvo egzotiškos, sunkiai gaunamos, retos ir ypač vertinamos visoje Europoje. Taip pat gana brangus buvo gyvsidabris ir jo sulfatas bei boraksas, amoniako druska, kai kurios augalinės kilmės žaliavos – muškatmedžio žiedai, petražolių aliejus. Pigiausios buvo vietinės kilmės arba importinės, tačiau plačiai vartotos ir lengvai prieinamos medžiagos, kaip antai populiariausi prieskoniniai augalai – pipirai (1 svaras – 12 lt. gr.) ir anyžiai (1 svaras – 2,5 lt. gr.), vietinės vaistažolės: vikis (2 lt. gr.) ar pipirlapė (1 svaras – 1,6 lt. gr.).
Vaistų gamybos ypatybės
Vaistai buvo gaminami įvairiais būdais ir proporcijomis maišant gydomąsias medžiagas. Dar prieš pradėdami gaminti daugumą žaliavų vaistininkai atitinkamai apdorodavo ir užkonservuodavo. Džiovindavo vaistažoles, gydymui tinkamus gyvūnus, iš augalų gamindavo įvairias esencijas, virdavo sirupus, spausdavo sultis ir aliejų. Iš gyvūnų gamindavo taukus, trinant ir malant kanopas, ragus būdavo išgaunami milteliai. Medikamentų formos ir pavidalai įvairavo: nuovirai, arbatos, mikstūros, balzamai, emulsijos, kietosios piliulės, gydomosios tyrelės, milteliai, tepalas, linimentas.
Visą vaistų gamybą ir medicininių medžiagų asortimentą tiesiogiai veikė XVI–XVIII a. visuomenėje vyravusi ligų samprata ir aiškinimas. Atvirų žaizdų ir nedidelių negalavimų – peršalimo ir įvairių virškinamojo trakto sutrikimų priežastys būdavo suprantamos gana adekvačiai, o taikomi gydymo būdai – efektyvūs. Gydant šias ligas naudoti paprasti preparatai, paruošti daugiausia iš augalinių medžiagų. Jų gydomosios savybės buvo žinomos gana gerai, daugelis jų pripažįstamos ir dabartinėje liaudies ir mokslo medicinoje. Pavyzdžiui, antiseptinių savybių turintį česnaką naudojo gydyti kosuliui ir gerklės skausmui. Medetkų žiedų užpilu gydydavo pūliuojančias žaizdas ir opas. Ricinos aliejus, figų bei slyvų nuoviras puikiai tiko ir tebetinka organizmo valymui.
Kur kas sudėtingesnis buvo netikėtai kilusių, sunkių vidaus ligų gydymas, kurių tikrųjų kilmės priežasčių senoji medicina nežinojo. Tai lėmė prastas žmogaus anatomijos ir fiziologijos išmanymas, kurį sąlygojo tuo metu vyravęs teorinis-filosofinis, o ne eksperimentinis-praktinis medicinos mokslas. Ypač sudėtinga buvo su ligomis, kurių priežastys nebuvo akivaizdžios ir aiškiai matomos – įvairios psichinės ligos, melancholija, epilepsija ir paralyžius, netikėtas regėjimo praradimas. Lyginant su šiuolaikinės medicinos supratimu apie ligas ir jų kilmę, šių susirgimų priežastys dažnai aiškintos neadekvačiai ir neracionaliai, pavyzdžiui, kaip Dievo bausmė, antgamtinių blogio jėgų pasireiškimas ar juodosios magijos panaudojimas prieš sergantįjį.
Tokioms ligoms gydyti Vakarų Europos medicina taikė įvairius preparatus iš žmogaus arba gyvūnų kūno dalių. Pavyzdžiui, jaučio kepenimis ir balandžio krauju buvo gydomas apakimas, preparatai, paruošti iš įvairių žmogaus kūno dalių padėjo nuo epilepsijos, paralyžiaus, įvairių infekcinių ligų. Tokių šiuolaikinei akiai neįprastų medžiagų naudojimas Vakarų Europos medicinoje buvo perimtas dar iš Antikos, kur jie buvo laikomi turinčiais magiškos ir stebuklingos gydomosios galios. Realaus tokių medžiagų poveikio to meto medicinos daktarai nežinojo. Visos jiems priskiriamos savybės buvo menamos ir pagrįstos veikiau tikėjimu jų veiksmingumu ir stebuklingumu, nei realiais pasveikimo atvejais.
Su tikrųjų ligų priežasčių nesupratimu sietina ir kita to meto vaistų gaminimo ypatybė – daugiakomponentiškumas. Manyta, kad vaistas pasižymės stipresnėmis gydomosiomis savybėmis, jei jį sudarys kuo daugiau ir įvairesnių medžiagų. Gydomieji preparatai, pagaminti iš tokių medžiagų, nebuvo efektyvūs ir XVIII a. pabaigoje itin sukritikuoti mokslinės medicinos, pradėjusios teigti, kad veiksmingą vaistą gali sudaryti viena arba dvi veikliosios medžiagos.
Aptariamo meto vaistų gamybai didelės įtakos turėjo viena XV–XVI a. sandūroje atsiradusi ir išpopuliarėjusi medicinos teorija. Anot jos, visos ligos ir nuodai turinčios vieną bendrą veikimo priežastį, kurią galima išgydyti atradus universalų vaistą. To meto medicinos daktarai užsiėmė tokio preparato nuo visų ligų ir priešnuodžio ieškojimu, jau esamų tobulinimu.
Teriakas labai išpopuliarėjo Viduramžiais, kai imtas laikyti ne tik priešnuodžiu, bet ir vaistu nuo daugelio ligų.
Svarbiausias tokių preparatų buvo legendomis apipintas teriakas. Jis išrastas dar Romos imperijoje I a. viduryje ir buvo skirtas apsisaugoti nuo nunuodijimo. Tuo metu šio priešnuodžio pagrindinė sudedamoji dalis buvo gyvatės mėsa ir nedidelis kiekis jos nuodų, į jį dar buvo dedama 70 augalinės ir keletas gyvulinės kilmės medžiagų. Teriakas labai išpopuliarėjo Viduramžiais, kai imtas laikyti ne tik priešnuodžiu, bet ir vaistu nuo daugelio ligų. Šio vaisto sudėtis ir gamybos būdai nuolat kito, jo receptūrą daktarai vis tobulino, siekdami kuo didesnio efektyvumo.
Per aptariamąjį laikotarpį atsirado daugybė šio vaisto atmainų, o pats pavadinimas ilgainiui pradėjo reikšti ne universalų, o veiksmingą vaistą ar medžiagą, padedančią gydyti kelis susirgimus. Pavyzdžiui, antiseptinių savybių turintis česnakas ilgainiui pramintas „vargšų teriaku“. Tokių teriaku vadinamų preparatų Lietuvos vaistinėse galima aptikti dar XIX a. pabaigoje.
Kelionę po senojo tipo LDK vaistines reikėtų užbaigti XVIII a. pabaigoje. Tuo metu suklestėję gamtos mokslai skatino racionalesnį, praktiniais eksperimentais paremtą medicinos vystymąsi. XVIII a. pabaigoje gimsta ir šiuolaikinis farmacijos mokslas, užikrinęs geresnį gydomųjų medžiagų pažinimą ir veiksmingesnių vaistų gamybą, taip pat standartizuota vaistininkų ruošimo ir jų darbo organizavimo tvarka, pradedamos siaurinti vaistinių funkcijos. Iš užsiimančių įvairialype veikla jos pamažu tampa tik vaistų parūpinimo paslaugą teikiančiomis įstaigomis.
Ko gero, taikliausiai šiuo laikotarpiu prasidėjusį lūžį gydymo istorijoje galima nusakyti žymaus JAV psichiatro Thomaso Szaszo žodžiais: „Kol religija buvo stipri, o mokslas silpnas, žmogus magiją laikė medicina; dabar, kai mokslas yra stiprus, o religija prarado savo įtaką – medicina pradėta laikyti magiška“.
***
Šis tekstas publikuotas žurnale „Naujasis židinys-Aidai“ Nr.2
