Pasak tyrėjų, atsakymas paaiškėjo šioje mažoje Ramiojo vandenyno saloje jiems atradus senovinį kelią.
 |
| Velykų salos statulos |
Statulas puošiančios kepurės buvo iškaltos karjere, esančiame užgesusio ugnikalnio krateryje, o vėliau nutemptos rankomis arba atridentos ant rąstų prie statulų, nurodė Mančesterio universiteto ir Londono universiteto koledžo mokslininkų grupė.
Archeologai ištyrė, kokiu būdu prieš 500–750 metų gyvenę polineziečiai gabendavo kelias tonas sveriančias kepures, iškaltos iš rausvos skorijos – į pemzą panašios vulkaninės uolienos.
Šie „galvos apdangalai“ buvo užkelti ant akmeninių statulų, vadinamų moai, kurios stovi ant salos pakrantėse esančių apeigų platformų.
 |
| Velykų salos statulos |
Tačiau tyrėjams iki šiol nepavyko nustatyti, kaip kepurės būdavo užkeliamos ant statulų ir pritvirtinamos.
„Dabar žinome, kad kepurės buvo atridentos keliu, padengtu suplūktomis raudonos skorijos dulkėmis, kurio viename šone buvo paklotas iškilus grindinys, – sakė Mančesterio universitete dirbantis daktaras Colinas Richardsas. – Tikėtina, kad jos buvo stumiamos rankomis, tačiau taip pat galėjo būti naudojami rąstai“.
„Karjeras, kuriame buvo gaminamos kepurės, yra senovinio ugnikalnio krateryje ir ant jo krašto. Gaminant kepures buvo nukasta apie trečdalis kraterio“, – aiškino daktarė Sue Hamilton iš Londono universiteto koledžo.
 |
| Čiabuvė statulų fone |
„Iki šiol aptikome daugiau nei 70 kepurių, esančių ant apeigų platformų ir paliktų pakeliui. Dar daugiau jų galėjo būti suskaldytos ir panaudotos statant platformas“, – pridūrė ji.
Pasak C.Richardso, esama įrodymų, kad karjere, kurį vietos gyventojai vadina Puna Pau, iš pradžių buvo kalamos statulos, o vėliau pereita vien prie kepurių gamybos.
„Iš pradžių polineziečiai gamino moai iš įvairių rūšių vietos akmens, tarp jų Puna Pau skorijos, tačiau 1200–1300 mūsų eros metais Puna Pau nuo statulų kalimo pereita prie kepurių gamybos, – sakė mokslininkas. – Tuo pat metu saloje pradėtos statyti didesnės statulos“.
