Dabar populiaru
Publikuota: 2020 vasario 23d. 15:01

Vilko vaiko istorija tebegyva: klaipėdietės R.Juozapavičiūtės prisiminimai – lyg filmas

Romualda Juozapavičiūtė sunkiai juda, jai padeda būrys pagalbininkų savanorių.
Aurelijos Jašinskienės/15min.lt nuotr. / Romualda Juozapavičiūtė sunkiai juda, jai padeda būrys pagalbininkų savanorių.

Kai jau suaugusiai klaipėdietei Romualdai Juozapavičiūtei vaikystės draugė pasakė: „Romut, tu gi „vilko vaikas“ buvai, visas kaimas kalbėjo“, moteris nesuprato, apie ką kalbama. Tik vaikystės patirties permąstymas, atgiję prisiminimai, metų metus slėpti širdies glūdumoje, atvėrė akis. Iš Rytprūsių į Lietuvą keliavusios našlaitės patirtis – itin skausminga ir bylojanti – tarp Vilko vaikų buvo ir lietuvių.

Vilko vaikai – pasibaigus karui 1945–1948 m. iš buvusios Rytų Prūsijos į Lietuvą pėstute ėję našlaičiai. Karo siaubą išgyvenusius vaikus kartais lydėdavo suaugusieji. Į Lietuvą, tikėdami, kad čia bus daugiau galimybių išgyventi, kartais vaikus išsiųsdavo ir patys tėvai. Dažniausiai vienas iš tėvų – karas buvo negailestingas.

Kelionės nuo sodybos prie sodybos prašant maisto kartais trukdavo ir kelerius metus. Badas ir baimė buvo šių karo vaikų vaikystės palydovas.

Istoriniuose šaltiniuose nurodoma, kad tokių vaikų galėjo būti keli tūkstančiai – į Lietuvą iš karo nualinto Kionigsbergo, dabartinio Kaliningrado, jie keliavo pėstute, prekiniais traukiniais. Valgė kas papuolė: šunis, kates, peles, net dvėselieną, graužė medžių žieves, gėrė pelkių vandenį.

Dalis jų pasiliko Lietuvoje, rado prieglobstį, kiti nukeliavo iki Latvijos, Estijos, Baltarusijos ar Ukrainos.

Nors įprastai vilko vaikai vadinti vokietukais, klaipėdietė Romualda Juozapavičiūtė prisimena, kad tarp jų buvo ir baltarusių, lietuvių. Nešvarūs, aptekę utėlėmis, vietinių kalbos nesuprantantys ir elgetauti priversti vaikai. Sutikę gailestingus žmones, dirbdavo ūkiuose. Lietuviai, priėmę globon svetimus vaikus, mokė juos lietuviškai, dažnai tekdavo keisti ir jų tapatybę.

Atgavus nepriklausomybę, paaiškėjo, kas tokie buvo „vilko vaikai“. Šie net ir sukūrę savo šeimas slėpė tapatybę, bijodami valdžios represijų.

Senolės prisiminimai – gyvieji archyvai

R.Juozapavičiūtė pokalbio pakviečia į savo namus Melnragėje. Gyvena viena, bet ne vieniša. Senole rūpinasi socialiniai darbuotojai, geros valios klaipėdiečiai. Didžiuliame mūriniame name ilgus metus ji gyveno viena su vyru. Jam mirus moteris liko viena. Vienintelė šeimos dukra mirė dar kūdikystėje.

Meilę vaikams ji dalino dirbdama darželyje sesute.

Nors ir silpstant sveikatai namų palikti nenori. Ji čia bando suktis dviejuose kambarėliuose. Sunkiai eidama, pasiramstydama ramentais, dar ir šunį laiko kieme.

Asmeninio archyvo nuotr./Romualda Juozapavičiūtė jaunystėje
Asmeninio archyvo nuotr./Romualda Juozapavičiūtė jaunystėje

Kambaryje saulėtą dieną vos 7 laipsniai šilumos. Bet ji nesiskundžia. Priešingai – didžiuojasi, jog atšilus vėl galės važiuoti į Žemaitiją ir padalinti iš Vokietijos gautą drabužių siuntą.

„O tu manęs paklausk bet kokios pasaulio šalies sostinės“, – ragina 88-erių melnragiškė. Pradedame žaidimą. Klausimus senolė gliaudo lengvai lyg saulėgrąžas.

Savo gyvenimo istoriją ji pasakoja detaliai, prisimena visų jos sutiktų žmonių vardus, dažnai ir pavardes, vietoves.

„Kokia puiki herojė būtų dokumentiniam filmui“, – pagalvoju. Jos atmintis – unikali. Čia pat ji priduria – visada mėgo rinkti dokumentus. Dar karo metu našlaitę prižiūrėjusios auklėtojos primindavo saugoti nuotraukas, dokumentus. Jų esą gyvenime prireiks. Tai buvo tiesa.

Aurelijos Jašinskienės/15min.lt nuotr./Romualdos namuose – S.Lozoraičio portretas. Juokauja pasakodama, kad apsilankę socialiniai darbuotojai stebisi: daug įvairių politikų portretų mato senolių namuose, bet S.Lozoraičio niekur nematę.
Aurelijos Jašinskienės/15min.lt nuotr./Romualdos namuose – S.Lozoraičio portretas. Juokauja pasakodama, kad apsilankę socialiniai darbuotojai stebisi: daug įvairių politikų portretų mato senolių namuose, bet S.Lozoraičio niekur nematę.

Nuo tragedijos išgelbėjo saldainių fabriko sprogimas

R.Juozapavičiūtė gimė 1932-aisiais Kelmėje, medikų šeimoje. Buvo vienturtė dukra. Tėvas buvo baigęs Karo felčerių mokyklą. 1939-aisiais, karo išvakarėse, tėvą prezidentas Antanas Smetona su dar dviem medikais išsiuntė trejiems metams tobulintis į JAV. Ten gavo daktaro laipsnį. Į karo niokojamą Lietuvą nebegalėjo grįžti. Pašnekovė įsitikinusi, jog tėvo grįžimas būtų reiškę pragaištį.

Mama su Romualda išvažiavo į Žemaitiją dirbti kraujo perpylimo laborante ligoninėje pas generolo Povilo Plechavičiaus brolį.

„Iki šiolei prisimenu, kai mama su baltu chalatu dirbo su vokiečiais, jie jau buvo užėmę Žemaitiją. Lemiamą dieną mama turėjo važiuoti su dar dviem mašinom į Plungę iš Telšių perpilti kraują. Plungėje ligoninėje gulėjo vokiečių kareiviai. Mama tuo metu ėjo 28-uosius metus. Ir aš buvau kartu, sėdėjau vienam karininkui ant kelių gale. Dar sustojome kažkokių dokumentų. Kaip dabar pamenu. Sutikau pažįstamus vaikus. Jie saujose laikė krūvas saldainių popierėlių ir sako: „Romut, bėgam, Telšių saldainių fabriką subombardavo“. Mačiau, kad jie daug tų saldainių turi. Nubėgau – pajuodusių saldainių susirinkau. Tuo metu mama manęs ieškojo ir klausė: „Kur kinder?“ Niekas manęs nebelaukė, išvyko. Aš pasimečiau. Išvažiavo tos mašinos į Plungę, o pasirodo, kad jų laukė pasaloje“, – prisiminimais iš 1943-ųjų dalinosi melnragiškė.

Netrukus dešimtmetę mergaitę pasiekė skaudi žinia – mašina, kuria važiavo mama, subombarduota. Visas ekipažas žuvo. „Ir nėra kur jos palaidoti... Gavo nurodymą palaidoti pačiose artimiausiose kapinėse. Koks penkiolika žmonių žuvo. Atvežė iki Telšių į rusų kapines Plungės gatvėje. Visus juos palaidojo vienoje duobėje“, – prisiminė R.Juozapavičiūtė.

Asmeninio archyvo nuotr./Kai dar turėjo sveikatos, uoliai rūpinosi apleistais kapais, kuriuose atgulę ir „Vilko vaikai“.
Asmeninio archyvo nuotr./Kai dar turėjo sveikatos, uoliai rūpinosi apleistais kapais, kuriuose atgulę ir „Vilko vaikai“.

Našlaitės kelias – iš namų į namus

Mergaitę kurį laiką globojo jauna telšiškių šeima. Tačiau kažkas „paprotino“ karo metu rūpintis labiau savimi. R.Juozapavičiūtė, dar bandžiusi ieškoti prieglobsčio pas mamos drauges, atsidūrė tuo metu veikusioje vokiečių organizacijoje karo vaikams. Frontas artėjo, nuspręsta vaikus išgabenti į Rietavą. Vaikai buvo sugrūsti į traukinį, apdengtą eglišakiais, kad būtų apsaugotas nuo oro atakų. 1943-ųjų rudenį traukinys pasiekė Mėmelį, dabartinę Klaipėdą.

„Iš visur krito bombos. O kiek kareivių stotyje negyvų! Kiek kraujo! Mes, vaikai, neturėjom kur kojelių padėti. Bėgom kojeles dėdami ant kareivių nugarų“, – pasakojo moteris.

Prisiminė, kad našlaičiai buvo išskirstyti. Ji pati pateko pas Karklėje ūkininkavusį Kujelį. „Laikė jis aštuonias karves ir labai daugiau avių. Man ganyti tekdavo. Nakvodavome mes pasikloję Karklės bažnyčioje. Daug mūsų buvo!“ – prisiminimais dalinosi senolė. Nemažai buvo ir lietuvių.

Vieną naktį imta bombarduoti ir Karklę, buvo susprogdinta ir vokiečių karininkų ramovė. R.Juozapavičiūtė iki šiol prisimena vienos našlaičių auklėtojos žodžius: „Vaikai, žiūrėkit, ne tik rusai mus bombarduoja, ir amerikonai!“

Karklėje pasidarė nesaugu, vaikai išgabenti į Palangą. Pasirodo, kad tą pačią naktį buvo susprogdinta Karklės bažnytėlė.

Aprimus sprogdinimams, po kelių dienų, vaikai buvo išgabenti į Kionigsbergą, dabartinį Kaliningradą.

R.Juozapavičiutė iki šiol prisimena kelionę į Kionigsbergą. Vieną naktį vaikai ir juos lydėję kariai įsikūrė miegoti ant eglišakiais apkrautos kalvos.

„Ryte, pamenu, slenku nuo to kalno lėtai, vienas batas užkibo, negalėjau ištrūkti. Ėmiau šaukti! Pribėgo vienas karys ir klausia vokiškai: „Was ist, kinder?“ Ėmė kelti tas šakas eglių. O musių spiečius! Pasirodo, ten buvo sumesti žuvę kareiviai, o mes miegojome ant jų! Bet man, vaikui, tada taip gaila atrodė to bato“, – vaizdo iki šiol negali pamiršti Romualda.

Kelionėje – kraupūs vaizdai

Kionigsberge mergaitė su kitais vaikais buvo apgyvendinta lageryje. Ten išgyveno beveik metus. 1945-ųjų pavasarį vaikams buvo pasakyta, kad jie bus išskirstyti ir grįš į namus.

R.Juozapavičiūtė tapo šeimų tragedijų liudininke. Kaip pasimetę vieni nuo kitų atsiskyrė broliukai, kaip susigundę pažadais dėl geresnio saldainio vaikai nueidavo ne į tą pusę.

Aurelijos Jašinskienės/15min.lt nuotr./R.Juozapavičiūtė prisiminė, kad karo metais fotoapratų rasti nebuvo sunku – vokiečių kariai jų turėdavo. Vaikai neretai „pleškindavo“ bet ką. Tačiau kartu užfiksuoti ir į istoriją įėję kadrai.
Aurelijos Jašinskienės/15min.lt nuotr./R.Juozapavičiūtė prisiminė, kad karo metais fotoapratų rasti nebuvo sunku – vokiečių kariai jų turėdavo. Vaikai neretai „pleškindavo“ bet ką. Tačiau kartu užfiksuoti ir į istoriją įėję kadrai.

Pačiai jai ir kitiems vaikams auklėtojos nurodė saulės pusės kryptį ir parodė, kaip pasiekti Lietuvą. Kelios dar palydėjo iki sienos.

Vaikų būrys pasileido miškais Lietuvos link. Valkataudami, valgydami kas papuola. Prisirinkdavome sliekų, aš juos čiulpdavau – tokie saldūs atrodė. Kiti vaikai juos valgydavo. Miškuose kiškio kopūstus valgydavome“, – prisiminimais dalijosi melnragiškė.

Kartais vaikams pasisekdavo – žmonės, nors po karo patys gyveno skursdami, pamaitindavo. „Prisimenu, kaip prie Plungės radome gyvenvietę su šuliniu. Buvo ten šeima su vaikais. Savo vaikams į vandenį ji įdėjo cukraus gabalėlį. Žiūrėjom mes, prašėm. Nedavė“, – prisiminė.

Dar vienas vaizdas Lietuvos pusėje pribloškė. Prieglobsčio ieškantys „vilko vaikai“ aptiko iš pažiūros tvarkingą sodybą. Tikėjosi čia rasti valgyti. Tačiau pamatytas vaizdas sukrėtė. Ant šieno kupetos pamatė tįsantį apnuogintos moters kūną. Jaunai moteriai buvo nupjautos krūtys.

Išsigandę vaikai nubėgo į namelį, kur tikėjosi rasti maisto. Ant palangės rado sirpinamų žalių pomidorų. „Žiūriu, lovelėje guli mergaitė. Aprengta gražiai. Akys išpūstos. Praskleidžiu jos drabužėlį, žiūriu, pasmeigta lyg šakute, lyg peiliu. Išbėgom lauk“, – apie vienos šeimos tragediją pasakojo R.Juozapavičiūtė.

Kitoje sodyboje rūsyje su bulvėmis vaikai aptiko nuo kareivių prievartos besislepiančią mergaitę.

Tėvas susirado dukterį

Beklaidžiodama R.Juozapavičiūtė atsirado Telšiuose. Šį miestą ji kažkiek pažinojo.

Surado pažįstamų namus. Viena mergina prirodė nepasiturinčius bevaikius giminaičius, kuriems ūkyje reikėjo pagalbos. Vėliau mergina tarnavo pas vis kitus ūkininkus. Nevarėnuose ir Telšiuose mokėsi, bandė mokytis Telšių dailiųjų amatų mokykloje, po penkių mėnesių dėl skurdo vėl ėjo ganyti karvių.

1951-aisiais mergina pradėjo studijuoti Klaipėdos medicinos mokykloje, dirbo ir pas garsų gydytoją, o dabar politiką Antaną Vinkų.

Kiek vėliau moteriai pavyko surasti tėvą. Iš JAV jis atsiuntė į Lietuvą kelis siuntinius su audiniais. „Apie grįžimą negalėjo būti nė kalbos. Visi bijojo. Juk galėjo kelionė mirtimi baigtis“, – atviravo moteris. Ištekėdama ji pasiliko savo mergautinę pavardę. Vis tikėjo, kad vieną dieną ją susiras tėvas. 1985-aisiais ją pasiekė žinia, kad tėvas už Atlanto pasimirė.

Asmeninio archyvo nuotr./Romualda Juozapavičiūtė su sutuoktiniu Pranciškumi. Po vedybų pasiliko mergautinę pavardę tikėdama, kad vieną dieną ją susiras tėvas, išvykęs į JAV.
Asmeninio archyvo nuotr./Romualda Juozapavičiūtė su sutuoktiniu Pranciškumi. Po vedybų pasiliko mergautinę pavardę tikėdama, kad vieną dieną ją susiras tėvas, išvykęs į JAV.

Sesute R.Juozapavičiūtė dirbo ir vaikų darželyje. Sukūrė savo šeimą, susilaukė dukrelės, kuri būdama šešių savaičių mirė. Daugiau vaikų šeima nebeturėjo. Prieš šešerius metus sutuoktinis, visą gyvenimą dirbęs inžinieriumi, mirė.

Viena likusi R.Juozapavičiūtė kiek sveikata leidžia kovoja už karo siaubuose mirusiųjų kapaviečių išsaugojimą. Ir nors pati gyvena nepritekliuje – rūpinasi labdaros iš Vokietijos dalinimu.

Gyvenime jai dar teko susitikti suaugusius vilko vaikus. Vienas jų Klaipėdoje dirbo vairuotoju. Apie patirtį prisiminti nebenorėjo. Kitas, vokiečių tautybės, atsiradus galimybei grįžo į tėvynę pas seseris.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

02:14
08:43

Metas rinktis

Atradimai virtuvėje

Video

02:13
01:11
15:23

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 15min