Jogailaičių valdžia apėmė kone visus Vidurio ir Rytų Europos kraštus – apie 2 mln. kvadratinių kilometrų – nuo Lietuvos iki dabartinės Slovėnijos, Kroatijos. XVI amžiaus pradžioje du broliai Jogailaičiai valdė keturias Vidurio Rytų Europos šalis: Žygimantas Senasis – Lietuvą ir Lenkiją, Vladislovas – Čekiją ir Vengriją. Jau skelbėme didžiojo kunigaikščio Aleksandro (1461–1506) biogramą. Dabar siūlome susipažinti su jo brolio Kazimiero (1458–1484), vėliau paskelbto šventuoju, gyvenimu, kuris galėjo turėti tęsinį Vengrijos soste, bet įgavo visai kitą kryptį – šventojo ir Lietuvos globėjo.
Antrasis Kazimiero Jogailaičio sūnus
Kazimieras buvo trečias vaikas ir antras sūnus Kazimiero Jogailaičio ir Elžbietos Habsburgaitės, Čekijos Vengrijos ir Romos bei Vokietijos karaliaus Albrechto dukters, šeimoje. Iki devintų gyvenimo metų karalaitis kartu su broliais – Vladislovu (g. 1456 m.), Jonu Albrechtu (g. 1459 m.) ir Aleksandru (g. 1461 m.) – bei seserimi Sofija (g. 1464 m.) buvo globojamas motinos.
1467 metų spalio 1 d. Kazimieras kartu su žmona išvyko iš Krokuvos į Lietuvą. Sūnų šį kartą nepasiėmė: jie buvo palikti globoti Krokuvos kanauninkui, kronikininkui Janui Dlugošui, kuris berniukus turėjo mokyti. Vladislovui jau buvo vienuolika, o Kazimierui devyneri, tad negalima atmesti minties, kad jie, bent jau pagrindinių dalykų, tai yra skaityti, rašyti ir skaičiuoti, jau buvo mokyti anksčiau. Galbūt berniukų mokytojas buvo Stanisławas Szydłowieckis, nuo 1467 metų – dvaro ekonomas. Jis buvo atsakingas už jų riterišką lavinimą: jojimą, naudojimąsi ginklu ir panašius dalykus. Karaliaus sūnūs buvo ugdomi fiziškai ir morališkai. Jie buvo mokomi lotynų ir vokiečių kalbų, teisės dalykų ir istorijos, retorikos ir šiek tiek klasikinės literatūros.
Mokydamiesi karaliaus sūnūs gyveno Krokuvoje, Tynece arba Naujajame Sonče. Dlugošas buvo griežtos moralės, todėl jis pirmenybę teikė etiniams dalykams. Jo idealas buvo žmogus (karalius), deramai atstovaujantis tam tikrai dorybių visumai. Svarbiausioms jų, be abejonės, priklausė religingumas, humanitas, arba pačia bendriausia prasme, gero linkėjimas artimiesiems bei teisingumo jausmas. Be jokios abejonės, Dlugošas didžiausią svarbą skyrė dvasiniam jaunųjų Jogailaičių ugdymui, ir, atrodo, aptiko itin palankią dirvą Kazimierui.
Karaliaus sūnūs buvo ugdomi fiziškai ir morališkai. Jie buvo mokomi lotynų ir vokiečių kalbų, teisės dalykų ir istorijos, retorikos ir šiek tiek klasikinės literatūros.
Pravartu pacituoti Stanisławą Orzechowskį (1513–1566), kuris taip aprašo Dlugošo „mokyklą“: „Pirmiausia iš patikėto jam jaunimo akiračio jis tuojau pat pašalindavo jaunystės „užkratą“ ir pražūtin vedančius dalykus, tai yra visokias pramogas ir jų kūrėjus. Dlugošo mokykloje nebuvo girdėti nepadorių eilėraščių, dainų, prastos muzikos, kurie netinkamai uždegtų jaunimo protus, nesigirdėjo niekšingų kalbų, niekada niekas nematė girtų aktorių, ištvirkusių nuo meilės nuotykių, vyno ir melo […], buvo reikalaujama laikytis kuklumo, esant reikalui, buvo peikiamas, išjuokiamos nedorovingumas, buvo taikoma fizinė bausmė. Taip, fizinė bausmė buvo auklėjimo priemonė. Prisimenu, ką vyresni žmonės pasakodavo apie Kazimierą [karalių – M. D.]: kad didžiausias jam malonumas buvo girdėti verkiantį sūnų, kurį tas mokytojas plakė rykšte.“
Pabrėžiamas geras karalaičių oratorinio meno stilius – elegantiška klasikinė lotynų kalba. 1471 metais Kazimieras kuriam laikui „paliko“ Dlugošo mokyklą, nes tėvai norėjo jį pasodinti į Vengrijos sostą.
Pravartu paaiškinti, kad, kai 1457 metais mirė Čekijos ir Vengrijos karalius Vladislovas (Pomirtinis) Habsburgas, Lenkijos karalienės Elžbietos brolis, Lenkijos karališkoji pora pareiškė pretenzijas į abu sostus. Tačiau nesiimta jokių konkrečių priemonių šiam tikslui įgyvendinti, nes Kazimieras Jogailaitis buvo įsitraukęs į karą su Vokiečių ordinu (1454–1466). Be to, čekai ir vengrai nebuvo linkę pripažinti paveldėjimo teisės į sostą ir pasisakė už rinkimus. Tad Vengrijos karaliui išrinktas Motiejus Korvinas, o Čekijos – Jurgis Podebradas.
Pastarajam mirus (1471 m. kovo 22 d.), gegužės 27 dieną Kutna Horoje įvykusiuose rinkimuose pagal ankstesnį Jurgio ir Kazimiero Jogailaičio susitarimą, kurį palaikė Čekijos ponai, Čekijos karaliumi išrinktas vyriausiasis Lenkijos karaliaus sūnus Vladislovas. Vis dėlto pretenzijas į Čekijos sostą reiškė ir Motiejus Korvinas, kurį katalikų grupuotė Čekijoje karaliumi išsirinko jau 1469 metais. Karalius Kazimieras ir jo aplinka buvo nusprendę konfliktą išspręsti kariaudami. Todėl Lenkijos karalius paklausė Vengrijos ponų, nepatenkintų Motiejaus Korvino valdžia, prašymo ir sutiko į Vengrijos sostą pasodinti trylikametį Kazimierą.
Sprendimą pradėti akciją prieš Motiejų Vengrijoje Lenkija veikiausiai priėmė po Kutna Horoje įvykusių rinkimų, vadinasi, 1471 metų birželį. Lenkija subūrė apie 12 000 kareivių kariuomenę, kurios vadu buvo paskirtas Petras Duninas, patyręs Trylikos metų karo vadas. Be kitų, jo patarėjais tapo Stanisławas Szydłowieckis, Janas Tarnowskis, Spytekas iš Melštyno ir Sandomiero vaivada Dziersławas iš Rytvianų, kuris, manoma, per žygį priėmė svarbiausius sprendimus.
Kazimiero karas su Vengrija dėl karūnos
Rugsėjo 20 dieną karalaitis Kazimieras pasirašė ir įsakė nusiųsti Motiejui Korvinui oficialų sprendimą pradėti karą. Raštas veikiausiai priklausė Jánoso Vitézo, Vengrijos kanclerio, plunksnai, jame buvo teigiama, kad jaunajam Jogailaičiui Vengrijos sostas priklauso pagal paveldėjimo teisę, o Motiejus yra jį uzurpavęs.
Motiejus šį dokumentą pateikė Vengrijos seimui, sušauktam tų pačių metų rugsėjį. Šiame seime Motiejus padarė labai daug nuolaidų Vengrijos ponams ir tai paveikė dalį maištininkų, kurie liovėsi rėmę Kazimierą. Seimas suformulavo atsakymą į Jogailaičio manifestą ir nutarė, kad Vengrijos teisė atmeta įpėdinystę iš moters pusės, todėl Elžbietos Habsburgaitės sūnūs negali siekti Vengrijos karūnos, vadinasi, Korvino išrinkimas karaliumi yra teisėtas. Šis pareiškimas leido suprasti, kad, puolant Lenkijos kariuomenei, vengrai yra pasiryžę kovoti Motiejaus pusėje.
Spalio 7 dieną Sonče karalius Kazimieras, pateikdamas atsakymą į šį raštą, gynė tezę, kad paveldėti sostą gali ir moters atšakos palikuonys, ir pranešė, kad jaunasis Kazimieras ketina įžengti į Vengriją. Karaliaus laiške buvo paminėtos karalaičio dorybės, kurios nesiskyrė nuo ankstesniųjų Vengrijos karalių dorybių, ir karalaičio tikslai: ginti Vengriją nuo priespaudos (turėta omenyje – nuo Motiejaus Korvino) ir išlaikyti jos laisvę. Rašte buvo apeliuojama į Vengrijos ponus, kad šie paremtų karalaitį Kazimierą. Stengdamasis apginti Lenkijos pusės pateiktą nuomonę, kad yra vengrų tautos gynėjas, Kazimieras, peržengęs Vengrijos sieną, stengėsi sulaikyti samdomąją kariuomenę nuo plėšikavimo. Jis taip pat patvirtino įvairias Vengrijos valdančiųjų sluoksnių privilegijas.
Karalaitis kartu su savo kariuomene spalį peržengė Vengrijos sieną. Lenkijos kariuomenė žygiavo šalia Liubovlės , Košicės ir Šikšuvo, Rakošo laukų link, netoli Budos, kur dažniausiai susirinkdavo Vengrijos seimas ir kur buvo laukiama pastiprinimo iš Vengrijos. Tačiau nė vienas iš stambesnių miestų, kaip Prešovas, Bardejovas ar Košicė, kurių užėmimui buvo skiriama daug dėmesio, nenorėjo karalaičiui atverti savo vartų. Kariuomenė slinko lėtai, laukdama prisijungiant naujų Lenkijos dalinių, grįžtančių iš Prahos, kur palydėjo Čekijos karaliumi išrinktą Vladislovą Jogailaitį. Apie tris savaites nuo išvykimo iš Sončo, spalio 29 dieną, Kazimiero kariuomenė dar tik buvo prie Šaryšo.
Lapkričio 8 ąją lenkai atkeliavo iki Hatvano (vengr. Hatvan), netoli Budos. Pastiprinimas iš Vengrijos, kurį žadėjo atsiųsti Vengrijos ponai, nepasirodė, prie karalaičio prisijungė tik Jánosas Deákas, Rajnaldas Rozgonyi ir broliai Perenyi. Jánosas Vitézis dar svyravo, bet vėliau, gruodžio 19 ąją, pasirašė taikos sutartį su Motiejumi.
Tą akimirką, kai lenkų stovyklą prie Hatvano pasiekė gandai apie šešiolikos tūkstančių Motiejaus kariuomenę, stovinčią prie Pešto, lenkai, bijodami susidūrimo, pasitraukė į Nitrą, priklausančią Estergomo arkivyskupui.
Apskritai padėtis lenkams buvo labai nepalanki. Estergomo vyskupo žemės prieš tai buvo nusiaubtos Korvino, taigi netrukus kariuomenė pristigo maisto. Žiemą buvo nepalanku gyventi stovykloje, ėmė plisti ligos. Dauguma lenkų, pastebėję, kad galimybės pasodinti Kazimierą į sostą yra abejotinos, atsisakė dalyvauti žygyje. Gruodį iš stovyklos pradėjo trauktis ir pasamdyti daliniai, nes jiems buvo mokama kartą per ketvirtį, o Lenkijos vadovybė sumokėti už pirmą 1472 metų ketvirtį jau neturėjo pinigų. Galiausiai Lenkijos kariuomenė sumažėjo 4 000 kareivių.
Žiemą buvo nepalanku gyventi stovykloje, ėmė plisti ligos. Dauguma lenkų, pastebėję, kad galimybės pasodinti Kazimierą į sostą yra abejotinos, atsisakė dalyvauti žygyje.
Dėl to ir dėl sklindančių gandų, kad Korvinas artėja prie miesto, Dersławas iš Rytvianų, baimindamasis dėl karalaičio saugumo, ryžosi išsiųsti jį Jihlavą Moravijoje, arčiau Lenkijos sienos. Kazimieras išvyko iš Nitros gruodžio 26 ąją. Vėliau su sprendimu karalaičiui išvykti iš Nitros buvo siejamas pralaimėjimas kare su Vengrija, o Derslawui iš Rytvianų buvo suversta kaltė dėl nesėkmingo karo žygio. Sužinojęs, kad Nitra pateko į karaliaus Motiejaus rankas, Kazimieras, buvęs Jihlavoje, o paskui Rožmberke (ček. Rožmberk), galutinai buvo išsiųstas į Lenkiją.
Čia, Dobčycėse šalia Myslenicių, jis išbuvo nuo Naujųjų metų iki kovo vidurio, vis dar vildamasis (kaip paaiškėja iš 1472 m. sausio 30 d. laiško imperatoriui), kad vengrai pasipriešins Motiejui. Tačiau, kai Motiejus iš visų pasienio pilių pašalino lenkų kuopas, 1472 metų kovo 19 dieną Kazimieras sugrįžo į Krokuvą Dlugošo globon. Kovo 31 dieną Budoje buvo metams pasirašytos paliaubos tarp Lenkijos ir Lietuvos – Vengrijos nuo 1472 metų gegužės 1 dienos iki 1473 metų gegužės 1 dienos.
Pralaimėjimo nuosėdos ir religija
Jacobas Caro laikosi nuomonės, kad karo žygio nesėkmė palaužė karalaitį ir šis dvasinis lūžis atgrasė Kazimierą nuo pasaulietinio gyvenimo, tad sustiprėjo dėmesys religiniam. Daugelis istorikų atmeta šią mintį pabrėždami, kad jaunuolis ir vėliau gyveno aktyviai, rengdamasis – be kokio nors akivaizdaus pasipriešinimo – perimti iš tėvo valdžią. Tačiau tam tikra prasme J.Caro nuomonė yra teisinga.
Lenkiškuose raštuose, kuriuose motyvuojamas Kazimiero ryžtas siekti Vengrijos karūnos, sumenkinami karaliaus Motiejaus Korvino pasiekimai ir savybės, jis vadinamas tautų laisvės pažeidėju, liaudies engėju ir tironu bei tiesiog bedieviu, leidžiančiu, kad pagonys (turkai) imtų viršų prieš krikščionybę. Tai buvo netiesa, nes Korvinas buvo laimėjęs mūšių su turkais. Nekyla abejonių, kad šiame kontekste į Kazimierą būtų buvę žiūrima kaip į Dievo apvaizdos atsiųstą vyrą, einantį atsiskaityti su tironu.
Tai, kad jis to neįstengė padaryti ir „piktasis“ karalius Motiejus pasiliko valdžioje, galėjo būti rimtas smūgis jaunučiui berniukui, veikiamam garbingų Dlugošo idėjų bei puoselėjančiam savotišką savo dėdės, Vengrijos karaliaus Vladislavo Varniečio, kuris garbingai gynė šalį nuo turkų, kulto. Auklėtinio dvasinį lūžį, kurio pasekmės nebūtinai turėjo būti tokios, kokias norėjo įžiūrėti J.Caro, patvirtina ir pats Dlugošas, rašydamas, kad Kazimieras grįžo į Krokuvą „su dideliu liūdesiu ir gėda, kad jam taip nepasisekė Vengrijoje“.
Grįžęs į karaliaus dvarą, Kazimieras su broliais pasveikino popiežiaus pasiuntinį Morkų, 1472 metų liepos 4 dieną atvykusį į Krokuvą. Karalaičiai puikiais balsais pasakė kalbas, kuriose įrodė turį paveldėjimo teises į Čekijos ir Vengrijos karalystes. Grynai politinio pobūdžio Kazimero kalba, kurios autorius veikiausiai buvo Dlugošas, rodo, kad Lenkijos dvaras tada dar nebuvo atsisakęs minties siekti Vengrijos karūnos.
1474 metais į Aziją keliaujantis Ambrogio Contarini balandžio 19 dieną Liubline susitiko su karaliaus sūnumis. Savo prisiminimuose jis rašė: vienas iš karalaičių taip išmintingai, kaip tik įmanoma, su manimi kalbėjosi. Be abejonių, kalbėtasi lotyniškai, o kalbėjo vyriausiasis Dlugošo mokinys Kazimieras.
Karalaitis baigė mokslus būdamas šešiolikos. Tai paliudija Dlugošas, 1474 metų gruodžio 31 dieną rašydamas iš Radomo: karalius išvyko į Lietuvą kartu su dviem sūnumis, Kazimieru ir Albrechtu, kuriuos ką tik atsiėmė iš Jono Dlugošo auklėjamosios mokyklos.
Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje karalius su karalaičiais lankėsi trumpai, nes 1475 metų gegužės 5 dieną jie jau buvo Lenkijoje. Nuo 1474 metų iki mirties Kazimieras daugiausia buvo su tėvu, išskyrus 1481–1483 metus; be abejonės, karalius rengė sūnų tapti savo paveldėtoju.
Kaip jau minėta, karalius beveik kiekvienais metais dalį laiko praleisdavo Lietuvoje. Tai, kad 1477 metų pavasarį Kazimieras su tėvu buvo Trakuose, liudija Contarini užuomina, kuris, grįždamas iš kelionės į Aziją, aplankė karaliaus dvarą. Du karalaičiai, veikiausiai Kazimieras ir Jonas Albrechtas, atsisveikindami su italu pasakė kalbas.
Kitų metų sausį karalius pasiėmė Kazimierą, likusią šeimos dalį palikdamas Radome, į Petrakavo seimą. Po dviejų mėnesių Kazimieras ir Jonas Albrechtas lydėjo tėvą į Brastą prie Bugo, į Lietuvos seimą, kuris susirinko kovo 15 dieną. Atsižvelgdami į Lietuvai gresiantį pavojų iš Maskvos ir totorių pusės, lietuviai pareiškė norą, kad karalius nepaliktų Lietuvos be didžiojo kunigaikščio valdžios. Karalius dėl konflikto su didžiuoju magistru Martinu Truchsessu, kuris atsisakė Lenkijai duoti ištikimybės priesaiką, negalėjo pasilikti Lietuvoje.
Tai žinodami, ponai stengėsi, kad kaip jo atstovas Lietuvoje pasiliktų vienas iš karalaičių: Kazimieras arba Albrechtas. Karalius tada atsisakė tardamas: „Kol esu gyvas, jokiais būdais Lietuvos valdžios niekam kitam nepatikėsiu (J. Dlugošas)“. Jis bijojo, kad Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje pasireikš separatistinės tendencijos. Vis dėlto karalius nutarė, kad lietuvių reikalavimai teisingi, ir vos tik sutvarkęs karalystės reikalus, 1479 metų lapkričio 17 dieną jis su savo dvaru iš Naujojo Korčyno išvažiavo į Lietuvą, kurioje karališkoji šeima gyveno penkerius metus.
1481 metais Vilniuje susektas keleto Lietuvos kunigaikščių, veikiausiai susitarusių su Maskva, sąmokslas. Jie rengėsi pasikėsinti į karaliaus ir jo sūnų gyvybę. Sąmokslo priežastis buvo atskirų sričių kova siekiant atsiskirti nuo centrinės valdžios (F.Papée).
Anot kai kurių šaltinių, Verbų sekmadienį (balandžio 15 d.) karalius su sūnumis turėjo būti nužudytas per medžioklę. Remiantis Maskvos kronika, sąmokslas turėjo būti įvykdytas per kunigaikščio Fiodoro Bielskio vestuves Kobryne . Tačiau karalius buvo įspėtas, sąmokslas sužlugdytas, o sąmokslininkai nukirsdinti.
Tai buvo garsūs Lietuvos ponai (Olelkaičiai, Alšėniškiai), susigiminiavę su garsiausiomis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminėmis, tarp jų – ir su Jogailaičiais, tad karalius tikriausiai bijojo, kad šis įvykis neliks be atgarsio. Todėl galima spėti, kad jie nutarė, jog geriau išsiskirti su sosto paveldėtoju ir išsiuntė Kazimierą į Lenkiją, kur karalaičiui grėstų ne toks didelis pavojus, jeigu Lietuvoje kiltų neramumų.
Kazimieras, kuriam buvo dvidešimt treji, išsiųstas į Lenkiją kaip tėvo vietininkas karalystėje – jam priklausė titulas secundogenitus in Regis Poloniae. Kunigaikštis rezidavo Radome, patarėju jam buvo paskirtas Kalimachas.
Tėvas valdė Lietuvą, sūnus jį pavadavo Lenkijoje
Tėvo pavaduotoju Lenkijoje Kazimieras buvo apie dvejus metus, valdė energingai bei išmintingai. Vis dėlto jo veiklos pėdsakų išliko nedaug. Iš 1482 metų vasario 11 dienos Kazimiero laiško vroclaviečiams matyti, kad į jį kreipė Silezijos gyventojai. Jie prašė, kad Silezijos ir Lenkijos pasienyje karalaitis išnaikintų plėšikus. Karalaitis labai geranoriškai patikino Vroclavo tarybos narius, kad yra pasirengęs persekioti ramybės drumstėjus. Kazimieras taip pat rėmė prekybą Vysla: ypač javų plukdymą iš Karalystės į Gdanską, o iš ten – į Vakarus. Kaip minėta, jis taip pat rodė palankumą nepriklausomybės siekiantiems valdantiesiems Prūsijos sluoksniams. Mikołajus Bažyńskis rašė, kad karalaitis buvo „itin malonus ir palankus tiems kraštams valdovas“.
Apie 1481 metus tėvai ėmėsi pastangų apvesdinti karalaitį su jo tolima giminaite, imperatoriaus Frydricho III dukterimi Kunegunda (g. 1465 m.). Kada konkrečiai pradėti šie veiksmai – neaišku, šaltiniuose apie pokalbius šia tema užsiminta 1481 metų lapkritį. Sunku įvertinti, kaip vyko karaliaus piršlybos.
Pravartu pridurti, kad visos derybos su imperatoriumi Frydrichu dėl jo ypatingo lėtumo, nepatiklumo ir politinio atsargumo vyko labai vangiai ir ilgai. Tradiciškai teigiama, kad karalaitis atsisakinėjo vesti teigdamas, kad yra davęs skaistybės įžadus ir nujaučiąs greitą mirtį. Jeigu taip iš tiesų buvo, jau tada jis turėjo sirgti, suprasti gydytojo diagnozę ir blogas prognozes. Remiantis kronikininku Motiejumi Miechovita (apie 1457–1523), Kazimieras sirgo tuberkulioze. Miechovita buvo gydytojas ir panašu – ne blogiausias, tad jo diagnoze galima patikėti.
Liga ir mirtis jaunystėje
1483 metų pavasarį karalius pasikvietė Kazimierą į Lietuvą. Karalaitis atvyko į Vilnių prieš gegužės 14 ąją. Šio pakvietimo priežastys nėra aiškios. Galbūt tuberkuliozė progresavo ir tėvai norėjo turėti sūnų šalia savęs, jį globoti. O galbūt, kaip mano F. Papée, išvykimo iš Radomo priežastis buvo Lenkijoje plintantis maras.
Iš Vilniaus laikotarpio išliko administracinės karalaičio veiklos pėdsakų: mirus vicekancleriui Andrzejui Oporowskiui (1483 m. balandžio 25 d.), karalius patikėjo sūnui atlikti jo pareigas. Gegužės 28 dieną pradėtas naujas vicekanclerio aktų registras, juose Karalystės anspaudą dėjo Kazimieras. Anksčiau, gegužės 14 dieną, karalaitis įsteigė piniginių įmokų pakvitavimų registrą ir jį, A.Prochaskos nuomone, tvarkė pats. K.Górskis teisingai yra pastebėjęs, kad šias išskirtines karalaičiui pareigas Kazimieras tikriausiai ėjo savo iniciatyva.
Tuo metu labiau negu bet kada anksčiau jis atskleidė savo pamaldumą, darė gerus darbus ir panašiai. Matyti, jautėsi kaskart blogiau ir jautė artėjančią mirtį. Manoma, kad karalaitis turėjo įtakos tėvui uždraudžiant stačiatikių cerkvių atnaujinimą Lietuvoje. Tam tikrą aktą (kuris šiandien nežinomas) karalius ketino išleisti 1483 metais. Įdomu, kad ši karalaičio netolerancijos apraiška vėliau buvo įrašyta kaip vienas iš punktų, pagrindžiančių jo paskelbimo šventuoju teisingumą.
Atrodo, kad 1483 metų vasarą karalaitis nelydėjo tėvo, vykstančio iš Vilniaus į Trakus. Bet gruodį kartu su šeima jis buvo Gardine, kur praleido Kalėdas. Kitų metų pradžioje Kazimiero savijauta staigiai pablogėjo. Apie tai buvo pranešta karaliui, dalyvaujančiam Liublino seime. Vasario 20 dieną atėjus žiniai apie sunkią karalaičio būklę, buvo nutraukti Seimo posėdžiai, karalius paskubomis sugrįžo į Gardiną. Jį pasiekė kovo 1 dieną ir po kelių dienų buvo prie sūnaus jam mirštant. Karalaitis palaidotas Vilniaus katedroje, kur tėvo pastangomis jam pastatyta atskira koplyčia.
Išvaizda ir neeiliniai gabumai
Kazimierą kanonizavo popiežius Klemensas VIII 1602 metų lapkričio 7 dieną.
Atrodo, kad fiziškai Kazimieras buvo panašus į tėvą ir senelį: neaukštas, tamsių plaukų ir akių. Nekyla abejonių, kad bent jau jaunuolis buvo išvaizdus: 1477 metais Contarini Kazimierą ir Joną Albrechtą apibūdina gražūs kaip du angelai. Kazimieras buvo daugiausia žadantis iš visų Kazimiero Jogailaičio ir Elžbietos Habsburgaitės sūnų. Pirmasis teigiamai jį pristatė Dlugošas – jo apibūdinimo vertę įrodo tai, kad nebuvo suformuluotas post factum po ankstyvos karalaičio mirties, kai pradėjo sklisti legendos apie jo šventumą (Dlugošas mirė anksčiau už Kazimierą, 1480 m.). 1471 metų pabaigoje, aprašydamas Kazimiero kvietimo užimti Vengrijos sostą aplinkybes, kronikininkas teigė, kad karalaitis buvo taurus, retų gabumų, įsidėmėtino proto. Todėl daugelis ponų laikėsi nuomonės, kad jį veikiau reikia gimtajai žemei pasaugoti negu svetimiems atiduoti.
1470 metais kronikininkas pacitavo popiežiaus nuncijų, vyskupą Aleksandrą, kurį Kazimieras, Jonas Albrechtas ir Aleksandras pasveikino prakalbomis. Vyskupas, stebėdamasis jų puikiais gebėjimais, susijaudinęs apsipylė ašaromis ir aiškiai kartojo, kad dar nėra matęs taip gerai išauklėtų ir išsilavinusių jaunuolių.
Panašią nuomonę apie Kazimierą pastarajam mirus yra pareiškęs Peremislio vyskupas Janas iš Targovisko (lenk. Targowisk), kad jis buvo stebėtino dorumo ir išminties, taip pat nepaprasto išsilavinimo kunigaikštis, ir šiais bruožais daugelio žmonių širdis paskatinęs jį mylėti.Taip pat teigiamai Kazimierą vertino ir Prūsijos kronikininkas, kuris rašė: „Jis buvo labai išmintingas ir mandagus […] ir visi žmonės skelbė jį labai gerbią.“
Praėjus beveik dvidešimčiai metų po karalaičio mirties, Lvovo miesto knygose užsimenama, kad jis buvo itin protingas ir teisingas vyras. Nekyla abejonių, kad didelis kunigaikščio pamaldumas geriausia šio žodžio prasme nieko bendra neturėjo su davatkiškumu ar šventeiviškumu. Pasakojimai, veikiausiai atsiradę pagal vėlesnę tradiciją, esą kunigaikštis nuo vaikystės pasižymėjo išskirtiniu pamaldumu, nėra patvirtinti Kazimiero vaikystės laikų šaltiniuose.
Tad galima manyti, kad visos istorijos apie kunigaikščio apsimarinimus, pasninkus, klūpojimus žiemą prieš švintant prie bažnyčių vartų, kol jie bus atverti etc. yra susijusios su jo brandžiu amžiumi, galbūt net paskutiniais gyvenimo metais. Tuomet Kazimieras žinojo, kad serga džiova ir kad liga yra mirtina. Artimos mirties suvokimas sustiprino jo religingumą. M. Kromeris rašo, kad tai buvo užsispyręs siekti šventumo jaunuolis. Todėl garbinamas jo tyras gyvenimas ir susilaikymas: kai gydytojai jam patarė, jeigu nori išlikti gyvas, jis turi būtinai bendrauti su dailiąja lytimi, užsispyrė, kad geriau mirsiąs negu nusižengsiąs krikščioniško pamaldumo įstatymui.
Panašu, kad ne vien religingumas skatino Kazimiero amžininkus laikyti jį šventuoju, bet ir jo pasaulėžiūra bei jam būdingos dorybės. Kazimieras buvo nepaprastai guvaus proto žmogus, turintis labai daug žinių, kas tuo metu buvo reta kilmingųjų amžininkų.
Kazimiero religingumą, dar atsižvelgiant į tai, kad karalaitis šelpė vargšus, dalijo išmaldą ir elgėsi kaip savo artimui kupinas meilės žmogus, jo amžininkai vertino itin teigiamai. 1502 metais anoniminis autorius rašė, kad Kazimierui, mat jis buvo ypatingas religijos garbintojas, ainiai po mirties tarp šventųjų paskyrė vietą.
Brolio Žygimanto pastangos kanonizuoti Kazimierą
Pastangų kanonizuoti brolį 1518 metais ėmėsi Žygimantas Senasis, išgirdęs apie stebuklą prie Dvynos upės, kur esą Kazimieras pasirodė kariuomenei, skubančiai susiremti su Polocką apsupusiais Maskvos pulkais, parodydamas tinkamą brastą. Marcinas Bielskis, gimęs praėjus vos vienuolikai metų nuo Kazimiero mirties, rašė, kad prie Kazimiero kapo sergantys žmonės susilaukia didelės pagalbos ir mūsų kronikos daug rašo apie jo šventą gyvenimą. Tai rodo, kad Kazimiero kaip šventojo kultas, inicijuotas tuojau pat po mirties, pradėjo plisti palyginti greitai.
Panašu, kad ne vien religingumas skatino Kazimiero amžininkus laikyti jį šventuoju, bet ir jo pasaulėžiūra bei jam būdingos dorybės. Kazimieras buvo nepaprastai guvaus proto žmogus, turintis labai daug žinių, kas tuo metu buvo reta kilmingųjų amžininkų. Jis buvo puikiai išmokęs dvaro manierų, buvo geranoriškas aplinkos atžvilgiu. Savarankiškai valdydamas nepiktnaudžiavo valdžia – priešingai, pasižymėjo teisingumo jausmu. 1482 metų vasario 11 dienos laiške Vroclavo gyventojams jis pats pabrėžė: teisingumo […] labiau už visa kita turėčiau laikytis, ir to noriu.
Be to, nepaisydamas užimamos padėties ir jos siūlomų galimybių, jaunuolis gyveno neįprastai pavyzdingai (skaistumo įžadai, religinių įsakymų vykdymas etc.), laikydamasis normų, kurios pripažįstamos ir rekomenduojamos kaip aukščiausios vertybės, bet kurių retai iki galo laikomasi. Kazimiero gyvenimo būdas ir intelektiniai bei dvasiniai bruožai lėmė, kad jis buvo asmenybė, peraugusi savo aplinką. Iš čia kupinas susižavėjimo Kalimacho atodūsis, kad toks žmogus „arba turėjo negimti, arba būti amžinas“.
Todėl Kazimiero aplinka ir ėmė dėti pastangas, kad jis būtų paskelbtas šventuoju.
***
Šios knygos autorė Małgorzata Duczmal (g. 1946 m.) – lenkų istorikė ir literatė. Mokslinį darbą pradėjo XVI amžiaus Ščecino, miesto Lenkijos Vakarų Pamaryje, ūkinės veiklos ir tarptautinių prekybinių ryšių tyrimais. Vadovaujant profesoriui Zigmuntui Borasui, Poznanės Adomo Mickevičiaus universitete parengė ir apgynė daktaro disertaciją. Išgarsėjo istorinio pobūdžio apysakomis Rožė ir jūra (1986 m.), Keturios karalienės Kotrynos (1989 m.), Aukso skrynia (1991 m.). 1990 metais už grožinės literatūros kūrinius apdovanota Martino Borzymowskio marinistinės literatūros premija.
Knygą iš lenkų kalbos išvertė Birutė Mikalonienė ir Vyturys Jarutis
