Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 lapkričio 7d. 23:01

Ypatingas taikinys: į V.Leniną kėsintasi ir gyvą, ir po mirties

Vladimiro Lenino sarkofagas mauzoliejuje
„Scanpix“ nuotr. / Vladimiro Lenino sarkofagas mauzoliejuje
1917 metais Rusijoje prasidėjus revoliuciniams įvykiams, bolševikų lyderis Vladimiras Leninas tapo politinių priešininkų taikiniu, tad bendražygiams teko rūpintis jo apsauga. „Pasaulinio proletariato vadą“ ne kartą mėginta ir nušauti, ir susprogdinti. Net ir po mirties būta ne vieno pasikėsinimo į jo balzamuotus palaikus, o per šiuos išpuolius žuvo niekuo dėti žmonės.

Amžininkai pasakojo, kad Leninas buvo gana nepaklusnus apsaugos objektas: jį erzindavo vien jau ginklų vaizdas ir asmens sargybinių buvimas greta, o pasitaikius progai jis vis pamėgindavo ištrūkti iš savo apsauginių globos. Lenta.ru prisiminė apie tai, mėginta užtikrinti bolševikų lyderio saugumą, pradedant šarvuotomis liemenėmis, baigiant šarvuočiais ir kulkosvaidininkais.

Asmeninės V.Lenino apsaugos istorija Rusijoje prasideda nuo 1917 metų balandžio, kai jis sugrįžo iš emigracijos Šveicarijoje. Tada už jo ir kartu su juo atvykusių bolševikų saugumą tapo atsakingi suomiai, darbo milicijos būrio nariai, dirbę Petrogrado Suomijos geležinkelio stotyje.

Asmeninio sargybinio funkciją prisiėmė būrio vadas ir idėjinis komunistas Eino Rahja. Jam teko nemažai paplušėti, kai 1917 metų liepą Rusijos laikinoji vyriausybė pradėjo perversmo kurstytojo Lenino medžioklę. Būtent E.Rahjai, turinčiam didelę pogrindinės veiklos patirtį, buvo patikėta skubaus V.Lenino išgabenimo į Suomiją operacija. Su šia užduotimi E.Rahja susidorojo – pasitelkęs į pagalbą savo bendraminčius ir pasinaudodamas ryšiais, jis pervežė V.Leniną, perrengtą garvežio kūriku, į paskirties punktą. Spalio pradžioje E.Rahjai teko užtikrinti saugų V.Lenino sugrįžimą į Petrogradą. Šį kartą V.Leninas persirengė suomių kunigu ir be nuotykių atvyko į Rusiją.

Wikipedia.org nuotr./Konspiracinis padirbtas Vladimiro Lenino dokumentas su nuotrauka, kurioje jis pakeitęs išvaizdą (1917 m. vasara)
Wikipedia.org nuotr./Konspiracinis padirbtas Vladimiro Lenino dokumentas su nuotrauka, kurioje jis pakeitęs išvaizdą (1917 m. vasara)

Vairuotojui ginklą teko slėpti

Kai po bolševikų surengto spalio perversmo jų štabas įsikūrė Smolnyje, pastato ir jo viduje esančių asmenų apsaugos organizavimo ėmėsi V.Lenino bendražygis Vladimiras Bonč-Brujevičius. Smolnio komendantas Pavelas Malkovas suformavo apsaugos būrį iš 60 jūreivių ir raudongvardiečių.

Vėliau į apaugą buvo įjungti latvių šauliai. Išorinis pastato perimetras buvo saugojamas šarvuočiais, o prie kabineto, kuriame darbavosi Liaudies komisarų tarybos (LKT) pirmininku tapęs V.Leninas, buvo įrengtas sargybos punktas su dviem kulkosvaidžiais ginkluotais sargybiniais. Jų funkcijos buvo išvardintos paties V.Lenino surašytose instrukcijose „Sargybinio prie LKT pirmininko pareigos“.

Štai ištrauka iš tų instrukcijų: „Nepraleisti nieko, išskyrus liaudies komisarus (jeigu sargybinis nepažįsta jų iš veido, tai privalo reikalauti iš jų pažymėjimo). Iš visų likusių reikalauti, kad jie ant popieriaus užrašytų savo vardą ir dviem žodžiais savo vizito tikslą. Šį raštelį sargybinis turi perduoti pirmininkui ir be jo leidimo nieko neleisti į kambarį.“

1917 metų pabaigoje įkurtos Ypatingosios komisijos (ČK) sudėtyje įsteigta speciali apsaugos grupė, kurios pagrindinė veiklos funkcija buvo bolševikų partijos viršūnių apsauga.

Už V.Lenino apsaugą buvo atsakingas ir jo vairuotojas Stepanas Gilis. Tiesa, pavadinti jį asmens sargybiniu būtų per daug drąsu – apie šią veiklos sritį jis nieko neišmanė. Tačiau tuo metu tai visiškai patenkino V.Leniną, kuris iš pradžių kategoriškai reikalavo, kad šalia jo iš viso nebūtų jokių profesionalių apsaugininkų. Maža to, pasak S.Gilio, V.Leninas reikalavo, kad ir jis nesinešiotų revolverio, tad ginklą teko slėpti.

Beje, S.Gilis iki revoliucijos dirbo asmeniniu imperatorienės Aleksandros Fiodorovnos vairuotoju, tačiau ši aplinkybė nesutrukdė jam tapti asmeniu, atsakingu už naujo šalies lyderio pervežimą ir saugumą, bei kiek vėliau – pirmuoju Specialios paskirties garažo viršininku, mat tuo metu rasti įgudusį vairuotoją buvo sudėtinga.

„Nejaugi iš tiesų šaudė?“

Kitas ne mažiau patyręs vairuotojas, sukiojęs tarnybinio V.Lenino automobilio vairą, buvo Tarasas Gorochovikas. Jam teko suvaidinti svarbų vaidmenį per pirmąjį pasikėsinimą į V.Leniną, kai 1918 metų sausio 1 (pagal naują stilių – 14 d.,– red.) dieną bolševikų vado automobilį „Turcat-Méry 28“ pakeliui į Smolnį apšaudė grupė asmenų. Tiksliai nežinoma, kas įvykdė šį išpuolį, nes užpuolikams po incidento pavyko pasislėpti, tačiau pagal vieną iš versijų, pasikėsinimą suorganizavo buvusios laikinosios vyriausybės aplinkos žmonės.

Per užpuolimą V.Leninas nenukentėjo, bet buvo nesunkiai sužeistas kartu su juo važiavęs bičiulis ir Šveicarijos komunistas Fritzas Plattenas. Kulka kliudė jo ranką, kai šis ja žemyn palenkė V.Lenino galvą. O automobilį vairavęs T.Gorochovikas padidino greitį ir sugebėjo pasprukti iš pavojaus zonos.

Wikipedia.org nuotr./Fritzas Plattenas (pirmas iš dešinės) ir Vladimiras Leninas (antras iš dešinės) sėdi pirmojo Kominterno kongreso prezidiume (1919 m.)
Wikipedia.org nuotr./Fritzas Plattenas (pirmas iš dešinės) ir Vladimiras Leninas (antras iš dešinės) sėdi pirmojo Kominterno kongreso prezidiume (1919 m.)

„Pasukęs už kampo [Gorochovikas] sustojo ir, atidaręs automobilio dureles, paklausė: „Visi gyvi?“ „Nejaugi iš tiesų šaudė?“ – paklausė jo Iljičius. „O tai kaip gi, – atsakė vairuotojas, – aš maniau – nieko iš jūsų jau nebėra. Lengvai atsipirkome. Jeigu būtų į padangą pataikę, nebūtume pabėgę“, – savo atsiminimuose rašė kartu važiavusi V.Lenino sesuo Marija Uljanova.

Smolnio kieme apžiūrinėjant automobilį aptikta, kad į jo kėbulą pataikė kelios kulkos, kai kurios iš jų automobilį perskrodė kiaurai, viena išdaužė priekinį stiklą.

Paaštrėjus santykiams su Vokietija, kurios vyriausybė reikalavo, kad Rusija atsisakytų dalies teritorijų ir išvestų kariuomenę iš Suomijos bei Ukrainos, sustiprėjo politinė priešprieša šalies viduje tarp bolševikų ir kairiųjų eserų. Šie reikalavo, kad vokiečių ultimatumą pasirengęs priimti V.Leninas būtų areštuotas.

Wikipedia.org nuotr./Pirmojo autokovinio būrio sunkvežimis su kulkosvaidininkais
Wikipedia.org nuotr./Pirmojo autokovinio būrio sunkvežimis su kulkosvaidininkais

Taip vystantis įvykiams, teko stiprinti pirmųjų valstybės asmenų apsaugą. Tuo tikslu 1918 metų vasario pabaigoje Visos Rusijos centrinio vykdomojo komiteto pirmininkas Jakovas Sverdlovas suformavo Pirmąjį autokovinį būrį.

Šis specialusis padalinys buvo aprūpintas šarvuočiais ir sunkvežimiais, kulkosvaidžiais „Maksim“, o taip pat keliais motociklais ir lengvaisiais automobiliais, kurių vairuotojai taip pat buvo apginkluoti rankiniais kulkosvaidžiais. 30 karių būryje, be rusų, tarnavo austrų, vengrų, ir vokiečių. Be Smolnio, specialusis būrys saugojo vyriausybės narius jų kelionių po miestą metu.

„Anarchistai ėmė skuosti ir sušoko į vagonus“

Tuo metu pavojų V.Leninui ir jo bendražygiams pradėjo kelti ir pilietinis karas, kilęs Petrogrado pašonėje esančioje Suomijoje. Dėl to 1918 metų kovą buvo priimtas sprendimas perkelti vyriausybę į Maskvą.

Vyriausybės narių saugumu kelionės metu buvo įpareigotas pasirūpinti V.Bonč-Brujevičius. Šios užduoties jis ėmėsi labai kruopščiai. Kadangi gandai apie rengiamą vyriausybės išvykimą jau ėmė klaidžioti po miestą, buvo nuspręsta paskleisti dezinformaciją: laikraščiuose pasirodė pranešimai apie bolševikų išvykimą kovo 11 dieną.

O iš tiesų V.Leninas į Maskvą vienu iš trijų iš anksto paruoštų traukinių išvyko kovo 10-osios vakarą. Traukinio ir konkrečiai vagono, kuriame įsitaisė V.Leninas, apsauga buvo gausi: Pirmojo autokovinio būrio nariai, čekistai, o taip pat latvių šauliai – daugelis iš jų anksčiau tarnavo sargybiniais Smolnyje. V.Lenino asmens sargybiniai buvo ginkluoti kulkosvaidžiu, japoniškais šautuvais ir rankinėmis granatomis.

Išmėginti ginklus teko traukiniui atvykus į Mažosios Višeros stotį. Paaiškėjo, kad šiose apylinkėse šeimininkauja agresyviai nusiteikę anarchistai dezertyrai, pabėgę iš armijos ir laivyno. Vyriausybinio traukinio gynybai šauliai panaudojo kulkosvaidį, užkeltą ant vieno iš vagonų stogo.

Wikipedia.org nuotr./Mažosios Višeros stotis
Wikipedia.org nuotr./Mažosios Višeros stotis

„Kai anarchistai puolė prie traukinio, atbaidymui ėmėme šaudyti į orą. Panašu, kad tokio sutikimo puolantieji nesitikėjo. Jie būriais pasileido nuo platformos, atlaisvindami kelią paskui juos grandimi einantiems šauliams... Iš pradžių buvo baisu, o po to jau nieko, netgi pasidarė linksma, kai anarchistai ėmė skuosti ir sušoko į vagonus“, – vėliau prisiminė raudonasis latvių šaulys Eduardas Smilga, saugojęs V.Lenino vagoną.

Kai bolševikų partijos viršūnėlės atvyko į Maskvą, čia, kaip ir Smolnyje, buvo suformuota Maskvos Kremliaus komendanto valdyba, kurio vadovu buvo paskirtas tas pats P.Malkovas. Perimetro apsaugai buvo išskirtas 4-asis latvių šaulių pulkas (vėliau jį pakeitė 9-asis) ir Pirmasis autokovinis būrys. Bendras šių dalinių karių skaičius siekė tūkstantį žmonių.

Pats V.Leninas, kaip ir anksčiau gynėsi, kad jam nereikia asmeninės apsaugos. Apie tai, pavyzdžiui, savo prisiminimuose pasakojo buvęs milicininkas, saugojęs V.Leniną, kai šis ilsėjosi Malcevo-Brodovo kaime.

Pasak buvusio milicininko, V.Leninas tiesiai sakydavo asmens sargybiniams, atsidūrusiems šalia jo, kad „jam asmeniškai jokios apsaugos nereikia“. V.Bonč-Brujevičiui tekdavo gudrauti – prie V.Lenino buvo priskirti keturi latvių šauliai, kuriem būdavo kategoriškai uždrausta rodytis bolševikų vadui akyse.

Kulkų nuspręsta netraukti

1918 metų rugpjūčio 30 dieną po kalbos mitinge, įvykusiame Michelsono gamykloje, V.Leninas ėjo prie savo automobilio. Tos dienos rytą iš Petrogrado atėjo liūdnos naujienos – Vidaus reikalų liaudies komisariato miesto valdybos pastate buvo nušautas Petrogrado ČK pirmininkas Moisejus Urickis. V.Leninui buvo rekomenduota tą dieną atšaukti visus suplanuotus renginius. Bet šis nepaklausė bendrapartiečių patarimų ir, kaip įprastai, išvyko į mitingą be asmens sargybinių.

Bolševikų lyderiui iki mašinos buvo likę keli žingsniai, kai staiga pokštelėjo pirmas šūvis, po jo – antras: šaudė prie automobilio priekinio kairiojo sparno stovėjusi eserė Fania Kaplan. Vėliau vairuotojas S.Gilis prisiminė, kad prieš mitingą F.Kaplan jo klausinėjo, ar V.Leninas atvažiavo, bet paisydamas instrukcijų vairuotojas nieko aiškaus jai neatsakė.

Viena kulka pataikė bolševikų vadui į viršutinę kairiąją krūtinės ląstos sritį, antra kliudė kairįjį plautį. F.Kaplan taikėsi toliau, tačiau tuo metu iš mašinos iššoko S.Gilis, išsitraukė savo naganą ir nukreipė į teroristės galvą. Tai nukreipė jos dėmesį.

Wikipedia.org nuotr./Fania Kaplan
Wikipedia.org nuotr./Fania Kaplan

„Jos ranka sudrebėjo ir tą akimirką nuaidėjo trečias šūvis. Trečia kulka, kaip po to paaiškėjo, pataikė į vienos šalia V.Lenino stovėjusios moters petį. Dar akimirka ir aš būčiau iššovęs, tačiau piktadarė, šaudžiusi į Leniną, metė savo brauningą man po kojomis, greitai apsigręžė ir puolė pro minią išėjimo link“, – pasakojo S.Gilis.

Prie sužeisto V.Lenino prišoko atsitiktinai netoliese buvęs gydytojas. Jis padėjo S.Giliui įkelti jį į automobilio saloną. Buvo nuspręsta nukentėjusįjį vežti ne į ligoninę, o tiesiai į Kremlių, kur netrukus buvo pristatyti geriausi šalies chirurgai. Kulkų iš kūno buvo nuspręsta netraukti: viena iš jų buvo išimta tik 1922 metais, o antra – jau po V.Lenino mirties.

Teroristė buvo sulaikyta jau tą pačią dieną: ją susekti padėjo vaikai, kurie iš smalsumo ilgai persekiojo pabėgti mėginusią F.Kaplan ir milicininkams parodė kryptį, kur pasislėpė eserė. Moterį sušaudė Kremliaus kieme – mirties nuosprendį įvykdė komendantas P.Malkovas.

Pasisekė, kad neatpažino

Po garsiai nuskambėjusio pasikėsinimo vado apsaugos priemonės buvo sustiprintos: specialiai jam iš Vokietijos buvo atvežta šarvuota liemenė – ji buvo nunerta iš metalinių siūlų ir praktiškai nematoma po įprastu švarku. 1918 metų rugsėjį ČK vadas Feliksas Dzeržinskis iš Sveaborgo būrio asmeniškai atrinko 20 žmonių.

Visi jie kaip asmens sargybiniai buvo išsiųsti į Gorkuose esančią sodybą, kurioje didžiausio slaptumo sąlygomis gydėsi V.Leninas. Tiesa, bolševikų vadas ir po teroristinio išpuolio reiškė nepasitenkinimą asmens apsaugos buvimu greta ir tvirtino, kad dvi dešimtys tvirtų čekistų tiesiog tuščiai leidžia laiką greta jo. Nepaisant to, kad apylinkėse netrūko įvairių banditų, V.Leninas mėgo vaikštinėti vienas, taip apsunkindamas gyvenimą asmens sargybiniams.

„Draugas Leninas pabėgdavo nuo apsaugininkų: pasislepia krūmuose, miške – ir baigta. Nei čia, nei ten jo nėra. Tekdavo ieškoti draugo Lenino, bet daryti tai taip, kad jis to nesuprastų“, – prisiminimuose pasakojo revoliucionierius bolševikas Timofejus Sapronovas.

Tikru apsaugininkų išbandymu tapdavo vado maudymasis vietiniame upelyje: V.Leninas puikiai plaukiojo, o jo asmens sargybiniai tuo pasigirti negalėjo. Savo pranašumu V.Leninas ne kartą pasinaudojo – perplaukdavo upelį ir ramiai mėgaudavosi vienatve priešingame krante.

Iki V.Leninas sugrįžo į Maskvą, Kremliaus apsaugos sistemoje įvyko pakeitimų: 1918 metų gruodį latvių šauliai buvo išsiųsti į frontą, o jų vietą užėmė pirmųjų Maskvos kulkosvaidininkų kursų kursantai – apaugą jie vykdė trimis pamainomis, keisdamiesi kas dvi valandas. Garbingiausi buvo vyriausybės rūmų ir ypač V.Lenino buto apsaugos postai.

V.Lenino asmens sargybiniai į kursantus žvelgė iš aukšto, tačiau asmeninė vado apsauga ir toliau nebuvo patenkinama – šis nuolat nuo jų pabėgdavo. Net ir asmens sargybiniai neapsaugojo V.Lenino nuo apiplėšimo 1919 metų sausį.

Tądien bolševikų vadas, lydimas sesers ir asmens sargybinio važiavo į Sokolnikus. Automobilį vairavo ištikimasis S.Gilis. Netoli alaus fabriko jie pastebėjo grupę žmonių, ženklais reikalaujančių sustoti. V.Leninas nepažįstamuosius palaikė kariniu patruliu ir vairuotojui paliepė sustoti. Vos tik automobilis sustojo, į visus jame sėdinčius žmones buvo nukreipti pistoletai – banditai pareikalavo išlipti. Pasipriešinti užpuolikams V.Lenino asmens sargybinis negalėjo – užpuolimo metu jis rankose laikė bidoną su pienu.

V.Lenino laimei, nusikaltėliai ne iš karto suvokė, kas stovi prieš juos. Nenugirdę jo pavardės, jie paliko sumišusį vadą ir jo palydovus šalikelėje, šoko į automobilį ir nuvažiavo. Nušvitimas atėjo po kelių minučių – gaujos vadas Jakovas Košelkovas liepė savo bendrininkams pasukti atgal, norėdamas paimti V.Leniną įkaitu, bet pavėlavo. Tuo metu, kai banditai sugrįžo į nusikaltimo vietą, čia jau suspėjo pasirodyti milicininkai. Tada garsus tuometinis Maskvos nusikaltėlis J.Košelkovas sugebėjo pasprukti, bet po kelių mėnesių buvo nukautas sulaikymo metu.

Išvengė sprogimo

Dar kartą V.Lenino apsauga bolševikų partijos Centro komiteto Organizacinio biuro nurodymu buvo sustiprinta 1919 metų balandį. Pagal biuro parengtą naują instrukciją, iš Kremliaus išvykstantį V.Leniną turi lydėti du automobiliai su apsauga, susidedančia iš penkių žmonių, o greta vado turi važiuoti ginkluotas konvojuotojas.

„Buto ir kabineto apsaugai – sargybiniai komunistai (ne mažesnis nei metų partinis stažas). Pas sargybinius – signalizacija; mygtukas ant grindų (naudoti užpuolimo atveju). Įėjimas į Vladimiro Iljičiaus butą – pagal ypatinguosius bilietus, kuriuos išduoda draugas Leninas“, – rašoma Organizacinio biuro parengtoje instrukcijoje.

O tuo metu anarchistai neatsisakė ketinimų pašalinti bolševikų lyderį – rugsėjį jie susprogdino bolševikų partijos Maskvos komiteto pastatą, kur tą dieną turėjo būti V.Leninas. Teroro išpuolio metu žuvo 12 žmonių, 55 buvo sužeisti, bet vado tarp jų nebuvo – V.Leninas tądien buvo atšaukęs savo vizitą dėl pasikeitusių aplinkybių.

Wikipedia.org nuotr./Bolševikų partijos Maskvos komiteto pastatas po sprogimo
Wikipedia.org nuotr./Bolševikų partijos Maskvos komiteto pastatas po sprogimo

Netrukus buvo nuspręsta, kad Sąjungų rūmų, kuriuose dažnai kalbas sakydavo V.Leninas, apsaugą vykdys Maskvos ČK darbuotojai. Jiems irgi teko patirti, ką reiškia V.Lenino pomėgis pabėgti nuo apsaugininkų.

Bolševikų vadas atkakliai ignoravo saugumo rekomendacijas ir galėjo, pavyzdžiui, išeiti pro atsarginį išėjimą. Teko gatvėje laikyti mobilų apsaugos būrį, kurio darbuotojai buvo pasirengę kiekvieną akimirką šokti ieškoti V.Lenino.

Laikui bėgant atsirado dar viena tarnyba, atsakinga už pirmųjų šalies asmenų apsaugą. 1921 metais buvo suformuotas Specialios paskirties būrys prie ČK prezidiumo. Į jo sudėtį įėjo kavalerijos eskadronas, pėstininkų batalionas, kulkosvaidininkų komanda ir šarvuočių būrys.

1922 metais V.Leninas vis dažniau ėmė viešėti Gorkuose – dėl sunkios smegenų ligos jis praktiškai prarado galimybę kalbėti, jam protarpiais dingdavo atmintis, jis sunkiai vaikščiojo ir nebegalėjo rašyti dešine ranka.

Wikipedia.org nuotr./Vladimiras Leninas Gorkuose (1923 m.)
Wikipedia.org nuotr./Vladimiras Leninas Gorkuose (1923 m.)

Vadą, kaip ir anksčiau, tiesiogiai saugojo dvidešimties asmens sargybinių komanda – čekistai su juo pasiliko iki pat jo mirties 1924 metų sausį. V.Lenino apsaugininkai lydėjo jo palaikus gedulingame traukinyje ir dalyvavo laidotuvėse – iš kitų jie išsiskyrė specialiai gedulo ceremonijai pasiūtomis milinėmis su sidabrinėmis sagomis. Po atsisveikinimo su bolševikų lyderiu ši čekistų grupė buvo išformuota, tačiau V.Lenino apsaugos istorija nesibaigė ir po jo mirties.

Wikipedia.org nuotr./Gedulinga eisena, gabenanti Vladimiro Lenino karstą iš Gorkų iki traukinio, kuriuo jis bus pervežtas į Maskvą
Wikipedia.org nuotr./Gedulinga eisena, gabenanti Vladimiro Lenino karstą iš Gorkų iki traukinio, kuriuo jis bus pervežtas į Maskvą

Šokis ant sarkofago

Netrukus buvo apsispręsta vado palaikų nelaidoti, bet balzamuoti juos ir patalpinti į laikiną statinį greta Kremliaus Senato bokšto. Šalia šio laikino medinio mauzoliejaus įėjimo ir atsirado įžymusis Garbės sargybos postas (Postas Nr. 1). Pirmieji į sargybą stojo savanoriai – paprasti valstiečiai ir darbininkai. Po kelių dienų juos pakeitė karo mokyklos kursantai. Kursantai budėjo ir pastato viduje. Kartu su jais palaikus saugojo ir Specialios paskirties būrio kariai. 1924 metų rugpjūtį medinis mauzoliejus buvo perstatytas ir padidintas.

Wikipedia.org nuotr./Karo mokyklos kursantai prie pirmojo laikino medinio mauzoliejaus 1924 m.
Wikipedia.org nuotr./Karo mokyklos kursantai prie pirmojo laikino medinio mauzoliejaus 1924 m.

Granitinis mauzoliejus, kuriame V.Lenino kūnas eksponuojamas iki pat šių laikų, buvo pastatytas tik 1930 metais. Pirmasis pasikėsinimas išniekinti vado palaikus įvyko po ketverių metų – vieno Pamaskvės tarybinio ūkio valstietis Mitrofanas Nikitinas du kartus iššovė į sarkofagą, abu kartus nepataikė ir nusišovė pats, kol jo nespėjo sulaikyti milicininkai.

Wikipedia.org nuotr./Raudonoji aikštė ir mauzoliejus 1935 m. Dvigalviai cariniai ereliai ant Kremliaus bokštų dar nepakeisti raudonomis žvaigždėmis.
Wikipedia.org nuotr./Raudonoji aikštė ir mauzoliejus 1935 m. Dvigalviai cariniai ereliai ant Kremliaus bokštų dar nepakeisti raudonomis žvaigždėmis.

Po mirties M.Nikitino kišenėje buvo rastas laiškas vyriausybei ir partijai: „Šį 1934 metų pavasarį vėl labai daug žmonių mirs iš bado, nuo purvo ir epideminių ligų... Nejaugi mūsų vadovai, įsitaisę Kremliuje, nemato, kad liaudis nenori tokio gyvenimo, kad ilgiau taip gyventi negalima, trūksta jėgų ir valios...“

Po šio incidento sargyba buvo sustiprinta: darbo milicijos pareigūnus prie mauzoliejaus pakeitė valstybės apsaugos pulkai, sargybiniai kursantai postą perdavė raudonarmiečiams, o prie paties sarkofago ėmė nuolat budėti čekistai.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Vladimiro Lenino palaikai mauzoliejuje
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Vladimiro Lenino palaikai mauzoliejuje

Nuo to laiko viskas buvo gana ramu iki 1957 metų, kol vienas maskvietis, pavarde Romanovas, į mauzoliejų metė butelį su rašalu. Po poros metų, 1959-aisiais, kitas vyras, kaip lankytojas užėjęs į mauzoliejų, sudaužė sarkofago stiklą atsineštu plaktuku. Jis buvo pripažintas sergąs psichine liga.

Sarkofago sienelių stiklas buvo pakeistas į storesnį, tačiau ir tai negelbėjo. 1960 metų birželio 14 dieną Frunzės miesto gyventojas, pavarde Minibajevas, peršoko barjerą, skiriantį lankytojus nuo vado palaikų, užšoko ant sarkofago ir sutraiškė jį šokinėdamas ant viršaus. Stiklo šukės susmigo į V.Lenino kūną, veido oda keliose vietose buvo pažeista.

Wikipedia.org nuotr./Mauzoliejus 1957 m., kai vienas greta kito jame gulėjo Vladimiras Leninas ir Josifas Stalinas
Wikipedia.org nuotr./Mauzoliejus 1957 m., kai vienas greta kito jame gulėjo Vladimiras Leninas ir Josifas Stalinas

Palaikų „restauravimas“ po incidento užtruko du mėnesius. Per tardymą Minibajevas prisipažino, kad savo išpuolį planavo dar nuo 1949 metų. Beje, tuo metu iš mauzoliejaus dar nebuvo išnešti Josifo Stalino palaikai, tad Minibajevui teko sunkus pasirinkimas, kurio iš vadų mumiją atakuoti.

Mirtini sprogimai ir švęstas vanduo

Incidentai mauzoliejuje nesiliovė. Vos ne kasmet į sarkofagą lėkė akmenys, kūjai, ant jo buvo spjaudoma, net iššauta į jį iš raketinio pistoleto. Kadangi norinčiųjų pamatyti V.Leniną eilės prie mauzoliejaus visada būdavo įspūdingo ilgio, specialiųjų tarnybų pareigūnai nesuspėdavo kruopščiai patikrinti kiekvieno. 1967 metais prie mauzoliejaus nugriaudėjo pirmasis sprogimas.

Teroro išpuolį surengė atvykėlis iš Lietuvos, Kauno. Viešai prieinamuose šaltiniuose minima tik jo nelietuviška pavardė – Krysanovas, tačiau nieko daugiau apie jį nėra žinoma. Vyriškis prie įėjimo į mauzoliejų detonavo sprogmenis, kuriais buvo apsikaišęs. Per sprogimą žuvo keli žmonės, tarp jų ir pats Krysanovas, dar ne vienas buvo sužalotas ir dėl nutrauktų galūnių tapo neįgalus.

Larso Olssono / Wikipedia.org nuotr./Šimtus metrų besitęsianti eilė į mauzoliejų 1962 m.
Larso Olssono / Wikipedia.org nuotr./Šimtus metrų besitęsianti eilė į mauzoliejų 1962 m.

Po šio išpuolio atlikta mauzoliejaus rekonstrukcija, sutvirtintos konstrukcijos, o 1973 metų balandį pastatytas naujas sarkofagas iš neperšaunamo ir sprogimams atsparaus stiklo. Jau po kelių mėnesių, rugsėjo 1-ąją, nugriaudėjo dar vienas sprogimas. Šį kartą jau pačiame mauzoliejuje, greta sarkofago.

Nežinomas vyriškis, paslėpęs po rūbais sprogstamąjį įtaisą, atėjo į mauzoliejų su dideliu moksleivių srautu. Priartėjęs prie sarkofago jis sujungė įtaiso laidus. Per sprogimą žuvo pats teroristas ir už jo ėjusi iš Astrachanės atvykusi pora. Sunkiai sužeisti buvo keturi vaikai. Prie sarkofago sargyboje stovėjusius Kremliaus pulko karius sprogimo banga nubloškė į šoną, tačiau pats sarkofagas nebuvo pažeistas. Išpuolio vykdytojo tapatybė niekada nepaaiškėjo, po sprogimo iš jo liko tik ranka ir galvos fragmentas.

RIA Novosti archive, image #640495 / Lev Polikashin / CC-BY-SA 3.0 / Wikipedia.org nuotr./Pionieriai prie mauzoliejaus 1968 m.
RIA Novosti archive, image #640495 / Lev Polikashin / CC-BY-SA 3.0 / Wikipedia.org nuotr./Pionieriai prie mauzoliejaus 1968 m.

1992 metais jau po Sovietų Sąjungos subyrėjimo, į mauzoliejų pamėgino įsiveržti vienos religinės sektos adeptai, tačiau sargybiniai išgelbėjo V.Lenino mumiją, užrakindami statinio duris iš vidaus. 1993 metais vadinamasis pagrindinis šalies sargybos postas buvo panaikintas, bet jau po ketverių metų sargybiniai grįžo į Raudonąją aikštę.

Šiuo metu V.Leninas vėl kruopščiai saugomas. Tuo užsiima Rusijos Federalinės saugumo tarnybos (FST) padalinys, pavaldus Maskvos Kremliaus komendantui. Tokio lankytojų ažiotažo, kaip sovietiniais metais, prie mauzoliejaus nebėra, bet smalsuolių, norinčių pamatyti V.Lenino mumiją, netrūksta. FST pareigūnai dalija lankytojus į grupes, kiekvieną iš jų, prieš įleisdami į vidų, patikrina metalo ieškikliais.

„Scanpix“/ITAR-TASS nuotr./Eilių ir ažiotažo prie mauzoliejaus nebeliko. 2021 m.
„Scanpix“/ITAR-TASS nuotr./Eilių ir ažiotažo prie mauzoliejaus nebeliko. 2021 m.

Ankstesniais dešimtmečiais Rusijoje ne kartą buvo kilę diskusijų apie tai, kad laikas būtų krikščioniškai palaidoti proletariato vado palaikus, bet šiuo metu apie tai jau beveik nebekalbama, tad tikėtina, kad V.Leninas mauzoliejuje sulauks ir šimtųjų savo mirties metinių 2024-aisiais. Nieko nepakeis ir tokie pastarojo meto kurioziniai „išpuoliai“, kaip nutikęs 2015 metų sausio 19-ąją, kai du vyriškiai, šaukdami „Kelkis ir eik!“, apšlakstė mauzoliejų švęstu vandeniu.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

SEB verslo augimo programa

01:21:02

Video

01:12
15:32
08:09

15min metų knygų rinkimai

Ar žinai?

Esports namai

URBAN˙/

Tik prenumeratoriams

Sveikata

Parašykite atsiliepimą apie 15min