Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Žaliojo tilto skulptūros turi būti įmuziejintos

Žaliojo tilto skulptūros
Audriaus Ambraso nuotr. / Žaliojo tilto skulptūros
Šaltinis: www.nzidinys.lt
1
A A

Balandžio 2 d. Nacionalinėje dailės galerijoje įvyko Valstybinės kultūros paveldo komisijos ir Kultūros ministerijos surengtas mokslinis seminaras „Patogus ir nepatogus paveldas“, kuriame diskutuota dėl sovietinio kultūros paveldo vertės. Renginio dalyviai – architektūros ir dailės istorikai, paveldo specialistai, architektai – kėlė daug aktualių problemų, tačiau nuolat buvo grįžtama prie „nesantaikos obuolio“, kuris ir paskatino surengti diskusiją, t. y. Vilniaus Žaliojo tilto skulptūrų.

Esu iš tų, kurie norėtų, kad diskusija dėl sovietinio meninio paveldo iš politikos plotmės pereitų į istorijos lauką. Tiesą sakant, ne tokia maža šio paveldo dalis jau yra tame lauke.

Pirmiausia, žinoma, toji, kuri, cituojant kolegę Giedrę Mickūnaitę, savo laišku renginio dalyviams pasiūliusią ramų, analitišką pokalbio toną, „neverčia pakartotinai išgyventi istorinių traumų“. Žaliojo tilto skulptūros verčia. Įvairiu lygiu: vienus žeidžia sovietinių karių vaizdas, kitus – sovietinį skurdą ir žeminančią deficito patirtį primenantys grubūs nemoteriški studentės batai. Taip bus tol, kol sovietmetis iš „mūsų“ laiko nepersikels į „kitų“ laiką. Tol, kol slinktis neįvyks, šis paveldas liks ginčo objektu, jame kirsis ir konfliktuos skirtingos, nesuderinamos vertės.

Vienas iš būdų neutralizuoti tokio paveldo poveikį – jį dekontekstualizuoti. Tai nereiškia sunaikinti. Kaip visi žinome, esama įvairių būdų.

Vienas iš būdų neutralizuoti tokio paveldo poveikį – jį dekontekstualizuoti. Tai nereiškia sunaikinti. Kaip visi žinome, esama įvairių būdų. Bent keletas jų jau buvo pasiūlyta per kelias dėl šių kūrinių įsiplieskusių diskusijų bangas.

Labiausiai vykęs, bent mano akimis, – architekto Audriaus Ambraso narvai. Labai gaila, kad šis projektas ir liko projekto stadijoje.

Viskas rodo, kad dekontekstualizavimas įvyks nykiai ir nuobodžiai, be jokios pastangos simboliškai nukenks­minti skulptūras, parodyti, kad jos tėra metalinės lėlės, atliekančios mūsų joms suteiktus vaidmenis ir prisipildančios tokio turinio, kokį į jas įliejame mes patys.

Audriaus Ambraso nuotr./Žaliojo tilto skulptūros
Audriaus Ambraso nuotr./Žaliojo tilto skulptūros

Skulptūros bus paprasčiausiai nukeltos ir pašalintos iš viešosios erdvės. Šiam veiks­mui jau ruošiamasi, iš įvairaus aukščio tribūnų karts nuo karto informuojant visuomenę apie prastą jų fizinę būklę, keliančią pavojų praeiviams. Taip, būklė iš tiesų prasta. Visi matome, kad skulptūros tuojau ims byrėti gabalais. Žinoma, sunku patikėti, kad jas iš rimtųjų rengiamasi restauruoti, kad tam bus ieškoma, juo labiau – rasta lėšų.

Žaliasis tiltas bus „išvaduotas“ nuo sovietinių stabų. Ir kas toliau? Kas pasikeis, kai valingu judesiu pašalinsime keturias aprūdijusias figūrų poras?

Žaliasis tiltas bus „išvaduotas“ nuo sovietinių stabų. Ir kas toliau? Kas pasikeis, kai valingu judesiu pašalinsime keturias aprūdijusias figūrų poras?

Stalininės epochos statulos nebeerzins mūsų žvilgsnių. Bet ar išsipildys liaudies išmintis, sakanti: „Iš akių ir iš širdies“?

Taip nebūna, jei ryšys iš tiesų stiprus. Taigi didieji skulptūrų priešai ramybės vis viena neturės. Skulptūros su visa savo istorija išliks amžininkų, o ir vėlesnėje atmintyje, jos gyvens tekstuose, daugybėje reprodukcijų ir primins naivias šių laikų pastangas pasislėpti nuo sovietinės praeities fantomų, kurie, beje, atakuoja mus iš kitos pusės ir kitokiomis priemonėmis.

Ką tuo noriu pasakyti?

Manau, kad protingai valdyti savo santykį su sovietiniu paveldu mums trukdo ne psichologinės traumos ar slapta simpatija tai epochai, o kiek kitos prigimties kliūtys, beje, susijusios su deformuotu urbanistinės aplinkos suvokimu ir šio deformuoto suvokimo nulemtu negebėjimu ją prisijaukinti, pritaikyti realioms miesto gyventojų reikmėms.

Juliaus Kalinsko/15min.lt nuotr./Žaliojo tilto skulptūros valymas
Juliaus Kalinsko/15min.lt nuotr./Žaliojo tilto skulptūros valymas

Paminėsiu tik du deformacijos pavyzdžius ar simptomus.

Jau prieš kurį laiką įvardijome ir ne kartą esame aptarę giliai įsišaknijusį, būtent sovietmečiu įkaltą įsitikinimą, kad paminklas turi būti kažkas didelio, sunkaus, blizgančio, savo pavidalu primenančio žmogų.

Įsitikinimą, kuris mūsų menininkams neleidžia kurti šiuolaikinių paminklų, o absoliučiai daugumai jų kūrybos vartotojų – atpažinti kitokios formos memorialinių ženklų.

Klasikinis, ne kartą įvairiomis progomis analizuotas tokios mentalinės būsenos ar nuostatos pavyzdys – bandymas įsprausti dar vieną paminklą tirščiausiai įpaminklintoje Vilniaus erdvėje, t. y. Lukiškių aikštėje, ignoruojant tikrąją atminties įamžinimo ir suaktyvinimo problemą šioje erdvėje.

Man ir ne tik man atrodo, kad žymiai prasmingiau ir efektyviau, užuot stačius dar vieną paminklą, būtų pagalvoti, kokie tekstai ir ritualai padėtų įprasminti čia jau esančius ir stiprų poveikio užtaisą turinčius paminklus – buvusius KGB rūmus su partizanų kenotafais paverstu granito blokų cokoliu ir lauko akmenų piramidę.

Luko Balandžio nuotr./Mitingo akimirka
Luko Balandžio nuotr./Mitingo akimirka Lukiškių aikštėje

O pačiai Lukiškių aikštei trūksta ne paminklo, bet žmonėms draugiškos aplinkos. Tam užtektų geros aikštės dangos, sutvarkytų želdynų, patogių suoliukų ir malonaus apšvietimo, kuriam būtų galima pritaikyti esamus granitu apdailintus stalininius stulpus, paliekant aikštėje nieko neerzinantį, tačiau kartu jautrumą praeičiai liudijantį žymenį.

Deja, žmonės, kurie apie tai jau seniai svarsto, vis dar nesudaro kritinės masės ir turbūt dar ilgai jos nesudarys. Tad kol kas Lukiškių aikštė lieka dar viena verčių konflikto zona, ir joks veiksmas čia nevyksta. Problema įvardinta, anksčiau ar vėliau kažkaip bus išspręsta, galbūt ruošiantis paminėti modernaus valstybingumo 100-metį...

Atkakliai vengiame pripažinti ir prisipažinti, kad ilgi sovietinio skurdo ir daiktų deficito metai atėmė iš mūsų jautrumą formos ir medžiagos estetikai. Bet tai, deja, labai aiškiai matyti.

Tačiau kažkodėl visiška tyla gaubia kitą, daug gilesnę sovietmečio žaizdą, kuri pati būdama tos epochos padariniu, iškreipia mūsų santykį su paveldu, neleidžia pamatyti ir suvokti kai kurių esminių jo verčių. Sakydama „paveldu“, šįkart turiu omenyje visas epochas – nuo Viduramžių iki brežnevinio postmodernizmo.

Atkakliai vengiame pripažinti ir prisipažinti, kad ilgi sovietinio skurdo ir daiktų deficito metai atėmė iš mūsų jautrumą formos ir medžiagos estetikai. Bet tai, deja, labai aiškiai matyti.

Klausydamasi išvedžiojimų, kaip Žaliojo tilto skulptūros kenkia mūsų savijautai, savivokai ir įvaizdžiui pasaulyje (pastarąjį aspektą statistiškai pagrindė Ernestas Parulskis), gaudyte gaudžiau pasisakymus apie bendrą tilto būklę, tikėdamasi, kad jie peraugs į diskusiją apie Vilniaus miesto ar bent jau jo reprezentacinių vietų išvaizdą.

Purvais aptekusios gatvės, nevalyti langai, suirę šaligatviai, gabalais krentantys balkonai ir karnizai, kuriuos ūkio tarnybos vynioja į žalią ir mėlyną tinklą. Padėtis tragiška, tačiau apsimetame, kad taip nėra. Deja, atvykėliams iš daiktams atidesnių ir atitinkamai jautresnių kraštų tai matyti iš karto ir jie tiksliai diagnozuoja šią negalią, susiedami ją su sovietine patirtimi.

Įvykio liudininko Tomo B. nuotr./Avarijos vietoje Vilniuje, J.Jasinskio g.
Įvykio liudininko Tomo B. nuotr./Avarijos vietoje Vilniuje, J.Jasinskio g.

Būtent apie tai pirmiausia ir prabilo Miuncheno technikos universiteto profesorė Tina Haase, viešinti Vilniuje VGTU Architektūros fakulteto kvietimu, kai buvo paprašyta pareikšti nuomonę Žaliojo tilto klausimu. Sovietinio palikimo žalą ir pavojų ji mato susovietintoje miesto aplinkoje ir susovietintame mūsų elgesyje su ta aplinka, o ne šioje aplinkoje ne iš karto pastebimose Žaliojo tilto skulptūrose.

Cituoju: „Bendras Vilniaus tendencijas atspindi ir Žaliojo tilto erdvė: nors tiltas yra labai elegantiškas, apačioje kabo tie du gigantiški objektai – du susipynę žiedai, šiek tiek tolėliau – „Krantinės arka“, atspindinti landšafto reljefą. Panaši situacija ir su architektūros objektais: vienoje pusėje tilto – maža pilis ar pastatas su bokšteliais, kuriame įsikūrusi Lietuvos architektų sąjunga, kitoje pusėje – gigantiškas pajuodęs (čia ir toliau kursyvas mano, – G. J.) Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro pastatas, sukeliantis panašias emocijas kaip ir skulptūros“ (www.15min.lt, 2015-04-27).

Užtenka kelių iliustracijų – Operos teatro skveras, fontano kaskadoms skirtų terasų apdaila, aplinkinių namų fasadai, – kad įsitikintumėm: Gedimino technikos universiteto viešnia visiškai teisi. Jos nurodyti vaizdai iš tiesų įspūdingi. Ir jie nėra iš karo nusiaubtų Balkanų ar kitos nelaimingos Euro­pos vietos – tai mūsų valstybės sostinės Vilniaus centras.

Vilniaus centras kupinas irimo ženklų. Tai jau nebe kultūrinė, bet politinė problema, be kitų priežasčių, susijusi ir su neįsisąmoninta, deja, tebegyva sovietinės praeities patirtimi.

Vilniaus centras kupinas irimo ženklų. Tai jau nebe kultūrinė, bet politinė problema, be kitų priežasčių, susijusi ir su neįsisąmoninta, deja, tebegyva sovietinės praeities patirtimi.

Štai su šituo sovietmečio paveldu ir reikėtų kovoti iš visų jėgų, nes jis mus smaugia ir slegia iš visų pusių gausybe įvairių, kartais tarytumei nesvarbių, smulkių pavidalų.

Gal kam ir juokingai nuskambės, jei paminėsiu pavyzdį, beje, labai būdingą ir Vilniui, ir kitiems Lietuvos miestams, apskritai daugeliui pokomunistinės erdvės vietovių. Tai visiškas negebėjimas įrengti laiptus, laiptelius, parinkti ir pritaikyti duris.

Skeptikams siūlyčiau neskubant pereiti Jokūbo Jasinskio gatve arba jai lygiagrečia Gedimino pros­pekto atkarpa nuo Lukiškių aikštės iki Žvėryno tilto ir įdėmiai apžiūrėti laiptus, laiptelius ir duris. Tai tikra funkcinė, estetinė ir moralinė katastrofa.

„Scanpix“ nuotr./V.Romanovo puota: šiais automobiliais į Operos ir baleto teatrą buvo atvežti svečiai.
„Scanpix“ nuotr./V.Romanovo puota: šiais automobiliais į Operos ir baleto teatrą buvo atvežti svečiai.

Nėra nė vienų naujai įrengtų ar rekonstruotų laiptų ar durų, kurie būtų gražūs, patogūs, priderinti prie aplinkos ir kitų pastato dalių. Negana to, tos tarsi nedidelės, niekam žalos nedarančios rekonstrukcijos iš tiesų neša pražūtin vertingą istorizmo ir sovietinį paveldą – juk šioje miesto dalyje dominuoja minėtų epochų buvę kokybiški ir gražūs pastatai, kurie dabar taip sudarkyti, kad jų nei kokybiškais, nei gražiais vadinti niekam nešautų į galvą.

Deja, kova už patogius ir gražius laiptus bei duris greitų politinių dividendų neatneš, tad greičiausiai ji šiame lauke ir neprasidės. Sprendimą, kaip dažnai nutinka, pasiūlys laikas. Arba pasirodys situaciją gebantys suvaldyti žmonės, arba Vilnius praras ne tik sovietinį paveldą, kurį mes patys sąmoningai suardysime, bet ir istorizmo paminklus, kurių turbūt nematome, jei taip beviltiškai nesugebame apsaugoti ir išgelbėti.

Dar kartą grįžtu prie vokiško požiūrio į mūsų paveldą, nes jis leidžia iškelti dar vieną mums ypač opų paveldosauginį klausimą. Dar kartą cituoju Tina Haase. Citata ilga, bet verta jai skirto laiko: „Šios skulptūros (Žaliojo tilto skulptūros) – laiko ženklas. Siūlyčiau jas panaudoti savo tapatybės ir identiteto paieškoms: suinteresuotos šalys tikrai atrastų sprendimą, kaip šios skulptūros gali pasitarnauti šalies labui. Turiu įtarimą, kad kuo skulptūros bus senesnės, tuo labiau jas vertinsite.

Mano nuomone, į tokių ir panašių erdvių transformacijas verta investuoti. Džiugu, kai šiuose procesuose dalyvauja įvairios jaunų kūrėjų grupės, kurios įvykius interpretuoja jau kitaip. Dėl jų kultūros paveldo dalykai nušvinta naujomis spalvomis. Nesakau, kad panašių transformacijų turėtume siekti tokiose vietose, kaip koncentracijos stovyklos. Jos turi išlikti tokios pat baisios ir kelti nemalonias emocijas.

Vieno ir paties teisingiausio recepto, kaip elgtis su atminties objektais, nėra. Svarbiausia šias erdves konstruoti supratingai, diskutuojant. Santykis su panašiais objektais turi būti nuolat apgalvojamas, o pokyčiai pastebimi. Čia kaip su randu ant žmogaus kūno – tik iš pradžių jis dangstomas, vėliau tampa natūralia žmogaus istorijos dalimi, atsispindinčia kūne“.

Ar šie sveiku protu ir ilgamečio įvairių kultūrinių praktikų pažinimo patirtimi pagrįsti argumentai galėtų būti išgirsti mūsų valdžios kabinetuose?

Kol kas iš ten, regis, skambėjo tik pasiūlymai sovietmečio paveldą ir toliau grūsti į Grūto parką. Kitaip sakant, atiduoti privataus verslo reikalams. Tai liudija ne tik neatsakingą požiūrį į valstybės nuosavybę, bet ir abejingumą atminties diskurso formavimui.

VšĮ „Blaivios pramogos“ nuotr./Papuoštos Žaliojo tilto skulptūros
VšĮ „Blaivios pramogos“ nuotr./Papuoštos Žaliojo tilto skulptūros

Nė vienas diskusiją dėl Žaliojo tilto eskalavęs politikas kažkodėl nepasiūlė perduoti skulptūrų Tuskulėnų „Homo sovieticus“ muziejui, kuriam jos tiktų pagal visus parametrus.

Nė vienas diskusiją dėl Žaliojo tilto eskalavęs politikas kažkodėl nepasiūlė perduoti skulptūrų Tuskulėnų „Homo sovieticus“ muziejui, kuriam jos tiktų pagal visus parametrus.

Teisybė, muziejus dar neveikia. Bet gal jau atėjo laikas susirūpinti kodėl. Juk jo koncepcija buvo parengta jau kone prieš dešimtmetį, o šią koncepciją pristatantis Rasos Čepaitienės straipsnis Lietuvos nacionalinio muziejaus leidinyje "Muziejiniai Vilniaus istorijos kontekstai" buvo išspausdintas 2008 m. Muziejaus įrangai skirtos nemažos lėšos. Kodėl jis dar neatidarytas?

Jeigu šis muziejus būtų lankomas, tikriausiai apie santykį su sovietiniu paveldu šiandien diskutuotumėm visai kitu lygiu, susitelkę į tas vertes, kurias galima aktualizuoti, pritaikyti nūdienos poreikiams, ir ieškotumėm įdomių, kūrybingų būdų, kaip tą padaryti. Net jeigu vis dėlto tektų ginčytis – nuimti ar palikti Žaliojo tilto skulptūras, žinotumėm, kur jas padėti.

Na, ir pagaliau – baigiamasis teiginys.

Žaliojo tilto skulptūros turi būti įmuziejintos. Geriau – jų originalioje vietoje, bet iš bėdos tiktų ir Tuskulėnai. Svarbu, kad jos egzistuotų ne tik virtualiu, bet ir fiziniu pavidalu kaip mūsų praeities dalis.

Jau vien dėl to, kad skirtingai nuo Ivano Černiachovskio ar Lukiškių Lenino, kurie seniai dingo iš mūsų akiračio, buvo sukurtos Lietuvos meno meistrų rankomis. Tai pripažinti nemalonu ir nepatogu, tačiau taip buvo ir jokia valinga užmarštis nepajėgs panaikinti šios praeities.

Šis tekstas publikuotas „Naujojo Židinio-Aidų“ nr. 3

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min