Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Doneckietė Natalija Petrivnaja: „Didžiausia laimė – taikus dangus“

Natalija Petrivnaja
Asmeninio archyvo nuotr. / Natalija Petrivnaja
Šaltinis: Šiauliaiplius
0
A A

Prieš tris savaites į Šiaulius atvykusi 23-ejų doneckietė (Ukraina) Natalija Petrivnaja neseniai patyrė sukrėtimą. Danguje išvydusi karinį lėktuvą, mergina puolė į paniką, manydama, kad ir čia prasidėjo karo veiksmai. Kolegoms paaiškinus, kad Šiaulių dangų raižantys NATO lėktuvai – kasdienybė, mergina nurimo. Vis dėlto jai kasdien tenka jaudintis dėl Donecke gyvenančios motinos ir draugų.

Jei šiandien Natalijai skubiai tektų grįžti į gimtąjį miestą, ji to negalėtų padaryti. „Po įvairių sukrėtimų labiausiai pradedi vertinti taikų dangų virš galvos“, – sako ukrainietė.

Pokalbių klausomasi, susirašinėjimai sekami

Dėl karinių konfliktų Ukrainoje dabar Nataliją galima laikyti kone politine pabėgėle, tačiau ji Šiauliuose apsigyveno, nes rado darbą vienoje serverių nuomos paslaugas teikiančioje įmonėje. Pagal įvairias jaunimo mainų programas mergina nuolat vyksta į kokią nors šalį padirbėti, išmokti kalbos, pažinti kultūrą. Neseniai ji grįžo iš Kinijos, tačiau į šią šalį grįžti nebenori. Kinijoje užblokuoti interneto socialiniai tinklai, „Skype“, „Google“ projektai: „Gmail“, „Youtube“, tad bendravimas su draugais ir artimaisiais yra apsunkintas. „Labai norisi bendrauti, o kinai angliškai kalba labai specifiškai, geriau rašo. Rusiškai visai nėra su kuo pasikalbėti“, – sako ji.

Dabar visi nerimauja dėl bombardavimo, puola į paniką išvydę karinius lėktuvus. Žmonės nežino, kur slėptis. Oficialiai karinė padėtis neskelbiama. Niekas nesako, kur slėptis, nes aiškinama, kad tevyksta taikos įvedimas. 

Mergina dabar pasirinko Lietuvą, nes labai smalsu pažinti šalį, su kuria istoriškai buvo susiklostę glaudūs ryšiai, Lietuva ir Ukraina buvo Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje, vėliau – Sovietų sąjungoje. „Norisi suprasti, kaip Lietuva nuėjo kelią iki nepriklausomybės“, – sako ji.

Po metų, pasibaigus darbo sutarčiai Šiauliuose, Natalija žada vykti į Turkiją, jau mokosi šios kalbos ir atrodo, kad į Ukrainą pastaraisiais metais ji negrįš. Tiesą sakant, grįžti pas mamą į Donecką jai būtų sudėtinga. Vykti į miestą, kur vis girdisi šūviai, griaudėja sprogimai ir žūva žmonės, ji niekam nerekomenduoja. „Oro uostas subombarduotas, geležinkelis atkirstas, maršrutai pakeisti. Vykti savo mašina labai rizikinga. Banditai atims ir pinigus, ir automobilį. Tai ne pokštas“, – sako ji.

Natalija gimė Donecke, mokėsi ir dirbo Kijeve. Mergina sako visada galvojusi, kad karas vyksta kažkur kitur, kad ji karo baisumų nepatirs ir apskritai atrodė neįmanoma, kad kažkada rytų Ukrainoje ims griaudėti sprogimai. „Mes gyvenome taip ramiai, tarsi visų pamiršti, tad kalbos apie neramumus būtų skambėję lyg beprotybė. Vis dėlto pažvelgus per istorijos prizmę, dabar galima sakyti, kad karinių neramumų buvo galima tikėtis seniai. Ukrainoje visada buvo savotiška priešprieša tarp rytinės ir vakarinės dalių. Istoriškai susiklostė, kad vakarinė Ukraina buvo valdoma Austrijos-Vengrijos, o rytinėje dalyje apsigyvendavo atvykėliai iš Rusijos. Kūrėsi pramonė ir į Donbasą iš atokių Rusijos rajonų atvykdavo darbo liaudis. Natūralu, kad šie žmonės palaiko kažkokius bandymus atsiskirti“, – sako mergina.

Natalijos močiutė į Ukrainą atvyko iš Rusijos, Astrachanės, nepaisant to, šeima palaiko Ukrainos vienybę. Tėtis kalba ukrainietiškai, ir kai prasidėjo neramumai, didelė šeima nusprendė, kad jei rytinė dalis bus atskirta, jie persikels į centrinę Ukrainos dalį.

„Labai išgyvenu dėl artimųjų. Donecke liko gyventi vaikystės draugai, ir kai su jais kalbuosi, jie džiaugiasi, kad išgyveno dar vieną naktį. Taiki liaudis nesivelia į kovas, karinius konfliktus stebi iš tolo. Jie gyvena taikiai ir laukia, kada viskas baigsis. Lieka melstis už vieningą Ukrainą ir tikėtis, kad viskas pasibaigs“, – sako pašnekovė.

Natalijos draugai bijo atvirauti, internete aiškiai išsakyti poziciją. Telefonų skambučių klausomasi, pokalbiai internete sekami.

„Buvo atvejų, kai už patriotinius pasisakymus žmones uždarydavo į kameras apklausoms. Kai pavasarį prasidėjo neramumai, visi tikėjosi, kad į rimtesnius konfliktus jie neišaugs. Dabar visi nerimauja dėl bombardavimo, puola į paniką išvydę karinius lėktuvus.

Žmonės nežino, kur slėptis, o absurdiškiausia – oficialiai karinė padėtis neskelbiama. Niekas nesako, kur slėptis, nes aiškinama, kad tevyksta taikos įvedimas. Niekas nežino, kas vyksta – yra separatistai, yra rusų kariuomenė, kuri juos palaiko ir yra Ukrainos kariuomenė. Separatistai skelbiasi esantys Ukrainos kariuomenės atstovais, maskuojasi, tad įvykus incidentui neįmanoma atskirti, kurie kalti“, – sako mergina.

Neramumai – lyg didėjanti sniego gniūžtė

Kai Maidane prasidėjo kariniai susirėmimai, Natalija buvo Kijeve. „Patys baisiausi įvykiai vyko sausį, buvo kraupu, kai penkiamilijoniniame mieste, kad žmonės negalėtų atvykti į Maidaną, 4-5 dienoms užblokavo metro. Žmonės iš namų į darbą pėsčiomis eidavo 5-6 valandas. Automobiliais dėl kamščių reikiamų vietų nebuvo galima pasiekti. Kilo panika, kad mieste nebebus benzino, maisto produktų“, – sako pašnekovė.

Beprotybė vienu metu pasibaigė, kamuolys liovėsi riedėjęs. Žmonės buvo tokie laimingi, kad sveikino vienas kitą lyg pasitikdami Naujuosius metus.

Merginai iki šiol akyse stovi vaizdas – tuščios prekybos centrų lentynos. Supanikavę žmonės iš parduotuvių „šlavė“ viską – elementarių kruopų negalėjai rasti.

Per vieną dieną parduotuvėse buvo parduota prekių lyg per 2-3 mėnesius.

„Įsiminiau momentą. Vienoje dėžėje buvo prikibęs gabalėlis sudžiūvusio cukraus. Močiutė su kastuvėliu intensyviai daužė tą gabalėlį, kad jį atkibdytų ir nusipirktų“, – sako ji.

Natalija su universiteto bendramoksliais palaikė „Euromaidaną“. Kai kurie draugai buvo sužaloti, tačiau į ligonines bijojo kreiptis. Jei kreipiesi į medikus, rizikuoji, kad iš ligoninės pateksi atitinkamoms struktūroms į rankas.

Labai didelį rezonansą Kijeve sukėlė taikių studentų išvaikymas. Rudens pabaigoje „Euromaidane“ buvo mažai žmonių – keli šimtai. Vieną savaitgalio naktį ten liko taikūs studentai ir jų atėjo vaikyti milicija. Keli jaunuoliai buvo sužaloti. „Žmonės pasipiktino – kelti ranką prieš vaikus buvo nežmoniškas elgesys. Tada tai atrodė labai žiauru, ir niekas net neprognozavo, kad gali būti dar baisiau, kad studentų sumušimas – tik gėlytės“, – sako pašnekovė.

Po kiekvieno smurto protrūkio prieš žmonės atrodė, kad baisiau ir būti nebegali. Po kiekvieno kito aiškėjo, kad gali būti dar ir dar baisiau.

„Situacija priminė nuo kalno riedančios sniego gniūžtės principą – sniego kamuolys didėjo, apėmė vis daugiau žmonių, teritorijų. Beprotybė vienu metu pasibaigė, kamuolys liovėsi riedėjęs. Žmonės buvo tokie laimingi, kad sveikino vienas kitą lyg pasitikdami Naujuosius metus. V.Janukovyčius pabėgo ir atrodė, kad viskas dabar bus gerai.  Paaiškėjo, kad problemos nesibaigė – kilo konfliktas Kryme. Sniego kamuolys vėl pajudėjo, ir dabar aš nebežinau, kas mūsų laukia ateityje“, – sako Natalija.

 

 

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min