Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Ką skrydžio metu patyrė naikintuvo F-16 viražus išbandęs eilinis mirtingasis?

Naikintuve F-16
Kadras iš filmuotos medžiagos / Naikintuve F-16
Šaltinis: Technologijos.lt
0
Skaitysiu vėliau
A A

„Leiskite paaiškinti, kokie pojūčiai kyla pasiekus 9 g pagreitį… Visų pirma, tai jokiu būdu nėra smagu – nė iš tolo. Tą minutę atrodė, kad mano veidas pradeda lydytis ir slysti kažkur į šalį – skruostų oda sulindo į burną. Sutriko ir rega: iš pradžių išbluko raudona spalva, netrukus – ir žalia. Vaizdas liko, galima sakyti, nespalvotas – grįžau į nespalvotos televizijos laikus. Mano kūną nežmoniškai spaudė – neįsivaizduojate, kiek pastangų teko įdėti, kad į plaučius įkvėpčiau nors gurkšnelį oro. Trumpiau tariant, buvo KLAIKIAI BAISU.“

Nors didžiąją dalį veido dengia piloto kaukė, skrydžio keliamas emocijas ypač aiškiai perteikia eksperimento dalyvio akys. Jose atsispindėjo emocinis siaubo, apstulbimo, nemalonių pojūčių ir neeilinių įspūdžių kokteilis.

JAV viršgarsinį naikintuvą „F-16 Thunderbird“ išmėgino eilinis mirtingasis – fotografas Blairas Buntingas. Nors malonių pojūčių beveik nebuvo, rodos, vyrukui šio skrydžio įspūdžiai liks visam likusiam gyvenimui.

Miegoti prieš tokį skrydį yra beveik tas pats, kaip Kalėdų naktį miegoti dovanų naikintuvo F-16 laukiančiam vaikui. Kitaip tariant, apie miegą tąnakt negalėjo būti nė kalbos

„Nežinau, ar rimtai, ar juokais, tačiau karinėje bazėje man patarė prieš skrydį gerai išsimiegoti. Jei atvirai, miegoti prieš tokį skrydį yra beveik tas pats, kaip Kalėdų naktį miegoti dovanų naikintuvo F-16 laukiančiam vaikui. Kitaip tariant, apie miegą tąnakt negalėjo būti nė kalbos.

Šiaip ar taip, ryte sėdau į mašiną ir nuvairavau į Liuko karinę oro bazę. Kartu važiavę asmenys neleis sumeluoti: visą kelią klausiausi sunkiojo metalo – tik tai mane bent šiek tiek ramino. Karinėje bazėje pranešė, kad skrydis įvyks greičiau nei planuota – į lėktuvą teks sėstis po 30 min. Prieš tai – skubus piloto instruktažas: kaip reikia sėdėti, jei tektų katapultuotis; kaip pasiekus 9 g neprarasti sąmonės. Nespėjau viso to dorai sugromuluoti, o pilotas kaip kirviu nukirto: „Tai tiek – šokam į kabiną.“

Labai gyvai pamenu, kaip žingsniavau pakilimo taku, ant kurio rikiavosi visa eilė F-16. Paskutiniojo kabinos gaubtas buvo pakeltas. Netrukus vienas iš skrydžio inžinierių maloniai raportavo: „Pone, jūsų lėktuvas skrydžiui paruoštas.“ Atleiskit, kad nusikeiksiu it netašytas vežikas, bet ta akimirka, kai tau praneša, jog tavo F-16 paruoštas skrydžiui – sumautai neįtikėtina.

Įsliuogiau į piloto kombinezoną, užsisegiau šalmą ir kopetėlėmis pakilau į kabiną. Lipdamas supratau, kad joje ne tik praleisiu artimiausią valandą – ant lėktuvo šono buvo užrašytas mano vardas. Už kokius nuopelnus, po perkūnais? Bet jausmas – neperteikiamas žodžiais.

Łukasz Widziszowski/zoom.mon.gov.pl nuotr./Naikintuvas F-16
Łukasz Widziszowski/zoom.mon.gov.pl nuotr./Naikintuvas F-16

Įsėdus kabinon, prisisegus diržus ir užsisegus deguonies kaukę, nerimas išgaravo. Galvoje pasidarė tuščia tuščia. Mintys apie tai, ar sugebėsiu likti sąmoningas ir neapsivemsiu, kažkur prapuolė. O tada sugriaudėjo F-16 reaktyviniai varikliai. Suvokiau, kad netrukus prasidės beprotiškiausias mano gyvenimo pasiskraidymas… Ką gi, metas patogiai įsitaisyti ir pasimėgauti skrydžiu.

Pavažiavę pakilimo taku, apsisukome ir sustojome jo gale. Pilotas paklausė, ar aš pasiruošęs. Varikliai užriaumojo nespėjus išlementi „Taip“ – atrodė, kad raketa, kurioje mes sėdime, staiga prabudo ir įsiuto. Pilotas išjungia stovėjimo stabdį ir mes įsibėgėjame. Jėzau, kaip greitai…

Netrukus pilotas duoda daugiau anglių, ir pajuntu, kad naikintuvas taku švilpia dar greičiau. O ausinėse girdžiu: 200 km/val., 400 km/val., 600 km/val., 800 KM/VAL.!!! O tada – beprotiškiausi žodžiai, kuriuos galiu prisiminti: „PAREINA G.“

O ausinėse girdžiu: 200 km/val., 400 km/val., 600 km/val., 800 KM/VAL.!!! O tada – beprotiškiausi žodžiai, kuriuos galiu prisiminti: „PAREINA G.“

Nespėju nė įkvėpti, o jis pakelia naikintuvo nosį 90 laipsnių kampu ir lėktuvas vertikaliai šauna į dangų – žemė lieka kažkur anapus nugaros. Po sekundės, kitos mes jau skrodžiame debesis. O pasaulis po mumis ir virš mūsų tik sukasi, sukasi… Negaliu ištarti nė žodžio – net ir dabar įspūdžio neperteiks jokie žodžiai. Kai pilotas lėktuvą iš vertikalios padėties paguldė taip, kad atsidūrėm žemyn galvomis, kvėpuoti jau galėjau, bet nekvėpavau.

Tada pilotas nusprendė pademonstruoti, „ką sugeba lėktuvas“. Lyg pakilimo būtų maža… Po deguonies kauke mėginau nusišypsoti. Tačiau tą akimirką naikintuvas, rodos, visiškai be jokių pastangų, kirto garso greičio barjerą. Ir štai aš sėdžiu, apimtas taikios palaimos, o pasaulis už mūsų tolsta 1 608 km/val. greičiu, atskirtas to įspūdingo akustinio sprogimo, kuris girdimas už daugelio kilometrų.

Pora manevrų žemyn, ir pilotas teiraujasi, kaip jaučiuosi. Isteriškai juokiuosi, o į kiekvieną klausimą „ar norėtum pabandyti?…“ automatiškai išstenu „Taip“. Kas gi lieka? O tada ateina eilė klausimui, kuriam psichologiškai ruošiausi ilgiausiai: „Tu pasiruošęs pabandyti, ar išlaikysi 9 g pagreitį?“ Norėjau atsakyti: „Žinot, pakako ir tų 8,5 g kylant..“, bet aš surikau: „Tai ne, blyn!“

Leiskite paaiškinti, kokie pojūčiai kyla pasiekus 9 g pagreitį… Visų pirma, tai jokiu būdu nėra smagu – nė iš tolo. Tą minutę atrodė, kad mano veidas pradeda lydytis ir slysti kažkur į šalį – skruostų oda sulindo į burną. Sutriko ir rega: iš pradžių išbluko raudona spalva, netrukus – ir žalia. Vaizdas liko, galima sakyti, juodas ir baltas – grįžau į nespalvotos televizijos laikus. Mano kūną nežmoniškai spaudė – neįsivaizduojate, kiek pastangų teko įdėti, kad į plaučius įkvėpčiau nors gurkšnelį oro. Trumpiau tariant, buvo KLAIKIAI BAISU.

Vaizdas akyse pasidarė ne tik nespalvotas, bet ir pradėjo banguoti

Vaizdas akyse pasidarė ne tik nespalvotas, bet ir pradėjo banguoti. Tuo tarpu aš iš visų jėgų mėginu koncentruotis į piloto balsą ausinėse. Jei bent akimirkai būčiau atsipalaidavęs, būčiau išsyk netekęs sąmonės, o atgavęs ją, ko gero, nebesiorientuočiau, kur aš.

Kai išbandymai G baigėsi, nusprendėm pašiurpinti vietinius ir pavaišinti juos nuotykiu, apie kokį pasakojant niekas nepatikės. Naikintuvas nėrė į žemiausią leistiną skrydžio aukštį: prieš tai susiradę Fyniksą su Las Vegasu jungiantį greitkelį, skridome lygiagrečiai eismo juostoms, maksimaliai akceleruodami ir už lėktuvo sparnų palikdami dūmų juostą.

Tačiau tą akimirką pasiekėme vadinamąjį „bingo degalų lygį“, reiškiantį, kad degalų liko tik parskridimui į bazę. Porą minučių savuoju iPhone pyškinau save ir už kabinos stiklo regimus vaizdus. Nors skraidėme jau visą valandą, tik dabar pradėjau suvokti, ką patyriau.“

Blankią dalelę visų šių potyrių galite pažiūrėti šiame vaizdo siužete:

Technologijos.lt
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min