Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Kijeve merginos su ašaromis akyse išlydėjo „Azovo“ bataliono karius į frontą

Nikolajus – didžiausia sekmadienio popietės žvaigždė Kijevo Sofijevskajos aikštėje.
Dovydo Pancerovo nuotr. / Nikolajus – didžiausia sekmadienio popietės žvaigždė Kijevo Sofijos aikštėje.
Šaltinis: Specialiai 15min.lt iš Kijevo
0
A A

Tą sekmadienio popietę jaunasis Nikolajus neabejotinai buvo didžiausia žvaigždė Sofijos aikštėje, elegantiškai nusidriekusioje priešais Kijevo Sofijos soborą. Vaikiną taip karštai minkė artimieji ir keliolika draugų, kad jis net išpuškavo: girdi, tai yra tikra žmogaus okupacija! Taip žmogų ir uždusinti galima! Jaunas ukrainietis buvo toks susijaudinęs, kad net neišgirdo, kai „Azov“ bataliono vadas Adrejus Biletskis suriaumojo: į rikiuotę sakiau, tai galioja ir tau, Kolia! Autobusas į frontą pajudės po kelių minučių.

„Nejaučiam mes čia to karo“, – suburba taksistas, su kuriuo riedame kalvotu Kijevo senamiesčiu. Tie žodžiai nuskamba taip apatiškai, kaip fotoaparato „čik čik“, kai neišradingas turistas bando nufotografuoti Eifelio bokštą.

Užsieniečių klausimai apie karą tapo kasdienybe, kuri kijeviečių sielose trina erzinančias nuospaudas. Kalbos apie kruvinus įvykius Rytų Ukrainoje klaidžioja miesto skersgatviais, aikščių pakraščiais ir tarp aludžių stalų, tačiau tikri ukrainiečiai apie tai šneka nenoriai. Lyg mirus artimajam.

Tikri ukrainiečiai apie karą šneka nenoriai. Lyg mirus artimajam.

Ukrainos sostinę drasko prieštaringi jausmai. Viena vertus, kijeviečiai bando užsimiršti ir ištirpdyti karo baimę vėstančioje rudens saulėje, o tuo pat metu – visomis išgalėmis remti savo karius, kurie sugebėjo sustabdyti Kremliaus zombių armiją.

Parama kariams – už „Grad“ gilzes

Mugė, skirta paremti Ukrainos karius, teka taip ramiai, kad rankoje nelaikyti vienkartinio puodelio su kava – nuodėmė. Lyg nepastebėti ryškių, sultingų rudeninių lapų, kurie padengė parką prie Kijevo nacionalinio istorijos muziejaus. Nenoriu pildyti savo nuodėmių sąrašo, tad patraukiu per svajingai plaukiančią minią link kavos pardavėjo. Ten jau būriuojasi keliolika kijeviečių, kurie atėjo į mugę, bet nesiryžta pro prekystalius žengti be šventadieninio kavos puodelio.

Automobiliukas, iš kurio bagažinės kvepia pupelėmis, stovi pačiame Peizažo bulvaro viduryje. Tai miestiečių poilsio erdvė, kuri kažkuo primena Vilniaus Pilies gatvę. Kavos pardavėjas, kaip ir šalia stovintys du jaunuoliai su karinėmis uniformomis, renka paramą Ukrainos kariams, kovojantiems už savo šalies vientisumą.

Ryšį suteikia Omnitel

„Esu surinkęs per 15 sekundžių“, – rankose vartydamas „Kalašnikovą“ giriasi vaikinas, vilkintis kamufliažinę striukę. Šiandien jis ne tobulina karybos įgūdžius, bet leidžia kiekvienam norinčiam surinkti automatą, pademonstruoti savo patirtį ir už tai paaukoti Ukrainos kariams.

Karo ir infliacijos kamuojamos šalies gyventojai meta po šimtą, du šimtus grivinų.

Mažasis ukrainietis už tėčio pinigus ką tik įsigijo panaudotą minosvaidžio miną ir dviem šimtais grivinų parėmė Ukrainos karius.

„Šita gilzė – nuo „Grad“. Parvežėme tiesiai iš Donecko oro uosto“, – sako savanorė Julija Tamašiova, kuri renka paramą Ukrainos kariuomenės 30-ojo bataliono, 9-osios kuopos kariams. Su tais vaikinais drąsi moteris praleido ne vieną savaitę, rengė apie juos reportažus, o, sugrįžusi į Kijevą, ant mugės prekystalio išrikiavo Rusijos agresijos įrodymus, kuriuos dabar pardavinėja ir renka paramą savo herojams. Tai gilzės nuo automatų, minosvaidžių, raketinių ginklų, peršauti šalmai ir sutrupintos karių apsaugos.

„Imk dar tokių gilzių, tokių neturi!“, – Julija grūda metalines tūteles į sutrikusio bernioko delną. Mažasis ukrainietis už tėčio pinigus ką tik įsigijo panaudotą minosvaidžio miną ir dviem šimtais grivinų parėmė Ukrainos karius. „Šlovė herojams“, – tėtis atsisveikina su Julija ir nubanguoja Peizažo bulvaru, tvirtai spausdamas berniuko ranką.

„Visi surinkti pinigai bus skirti mūsų kariams, kurie gina Donecko oro uostą. Jiems ten labai sunku ir labai reikia mūsų pagalbos“, – sako moteris.

Šis renginys – vienas iš nedaugelio ženklų Kijeve, kad Ukrainoje vyksta karas.

Patriotiškumas pravirkdė mylimąsias

Jeigu nuo Peizažo bulvaro paeitumėte pusę kilometro į vakarus, tai prieš save išvystumėte Sofijos aikštę, kurioje tą sekmadienio popietę keli šimtai Kijevo gyventojų atvyko atsisveikinti su „Azov“ bataliono kariais.

Jie išvyksta į Mariupolį. Ten kelis mėnesius bus mokomi kariauti, o tada keliaus į karščiausius Rytų Ukrainos taškus. Jų užduotis bus žvalgyba ir prevencija. Savanoriai turės surasti įsiliepsnojančius terorizmo židinius ir juos žaibiškai užgesinti.

Aš tikiuosi, kad tai greit baigsis. Bet dabar namuose bus tuščia.

„Aš tikiuosi, kad tai greit baigsis. Bet dabar namuose bus tuščia“, – ašarodama prieš kameras sako jauna mergina, kurios mylimasis už kelių akimirkų sėdės autobuse, važiuojančiame į „Azov“ karių bazę Mariupolyje, buvusio prezidento Viktoro Janukovyčiaus vasaros rezidencijoje.

Kol jo mergina užsienio žurnalistams pasakoja apie savo skausmą, jaunasis karys stovi šalia nuleidęs galvą. Ačiū Dievui, emocijas gali paslėpti po kauke. Tokios „Azov“ taisyklės.

Tie vaikinai anksčiau buvo vadinami „Juoduoju korpusu“. Karšti partiotai, kartais pravardžiuojami kraštutiniais dešiniaisiais, dabar tapo svarbia Ukrainos karo mašinos dalimi. Nuo reguliariosios kariuomenės kareivių jie skiriasi tuo, kad kovoja ne už atlygį, bet liedami savo energiją ir patriotizmą. Už savo šalies laisvę jie kovoja nuo Maidano susirėmimų.

„Nebijo tik kvailiai. Bet baimė nėra svarbus dalykas, mes kovojame už savo šalį, už savo Ukrainą“, – sako jaunas karys, kuriam žurnalistų klausimai apie mirtį atrodo mažų mažiausiai nesuprantami.

Nebijo tik kvailiai. Bet baimė nėra svarbus dalykas, mes kovojame už savo šalį.

Stebiu jį ir suprantu, kad nesugebėsiu įtikinamai savo skaitytojams nupasakoti emocijų, kurias tądien pajutau Sofijos aikštėje.

Įsivaizduokite: Kijevas mėgaujasi sekmadienio saule, senamiesčio gatvėse groja jaunų šeimų vėžimėlių ratukai, pučia malonus vėjelis, o pusšimtis jaunų vyrų stovi prieš kameras ir savo artimuosius, bando išlikti dėmesingi visiems, tačiau iš tikrųjų galvoja tik apie vieną – frontą, į kurį juos tuoj išveš.  

Prisipažinsiu, kad aš net nežinau, kas buvo karščiau – saulės spinduliai, kurie begėdiškai linksmai ridenosi Sofijos soboro stogais ir mintyse vertė niūniuoti paryžietiškas melodijas, ar ašaros, kurias išliejo tėvai ir jaunos merginos, išlydinčios mylimuosius.

Emocijos tokios nepatogios, kad atsisėdau ant Bogdano Chmelnickio paminklo laiptų. Simboliška, kad šitą monumentą Kijeve 1888 metais pastatė Rusijos nacionalistas Michalas Juzefovičius, o dabar iš čia į kovą prieš Kremliaus agresiją pajuda jauni, sąmoningi ir patriotiški ukrainiečiai.

Šalia manęs sėdi jauna mergina, kuri bando tramdyti ašaras. Po kelių akimirkų ji staigiai pakyla, prisiartina prie tvarkingai išsirikiavusio „Azov“ būrio ir atsistoja šalia vieno kario. Vaikinas ją pastebi ir sureaguoja pasimuistydamas. Kažkodėl suprantu, ką jis jaučia: lyg norėtųsi paimti raudančios merginos ranką ir pažeisti karines taisykles, bet kartu – norisi stovėti taip ramiai, kaip reikalauja vadas ir tikslas, į kurį išvyksti.

Sunkią kovą jaunuolio viduje laimi pareiga tėvynei. Jis nesujuda. Ignoruoja paraudonavusias jaunos ukrainietės akis.

Užsirūkau. Jaučiu, kad jį dar sutiksiu Rytų Ukrainoje.

Ryšį suteikia Omnitel
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min