Teoriškai rytiniame Ukrainos fronte turi būti ramu. Valdžia ir teroristų atstovai Minske rugsėjo 5 dieną susitarė dėl ugnies nutraukimo ir pasirašė taikos planą, kurį remia ir Ukrainos prezidentas Petro Porošenka, ir Rusijos vadovas Vladimiras Putinas. Tačiau vos po savaitės buvo sugriautas J.Gorbačiovo namas. Sviediniai ir toliau krenta (nors jų ir mažiau) ir kituose Donecko srities miestuose.
Rugsėjo 19 d. abi pusės susitarė dėl 30 km pločio buferinės zonos, iš kurios atitraukiama sunkioji artilerija, tačiau to nauda – labai ribota. NATO pajėgų vadas Europoje generolas Philipas Breedlove'as, pareiškė, kad paliaubos galioja tik teoriškai. Delbaceve netgi žodžiai apie ugnies nutraukimą atrodo visiškai neturintys pagrindo.
Situacija Delbaceve primena Ilovaiską, kur Ukrainos kariai pateko į apsiaustį ir patyrė milžiniškas netektis. Ukrainos kariams iš Delbacevo yra likęs vienintelis išvažiavimas per pusiau sugriautą tiltą.
Delbacevą, kuriame gyvena apie 25 tūkst. žmonių, prorusiški teroristai laikė užėmę kelis mėnesius, kol Ukrainos pajėgos jį išlaisvino liepos pabaigoje. Apie juodžiausius okupacijos laikus primena teroristų palikti ženklai – tokie, kaip „Donecko liaudies respublikos“ spalvomis išdažyti pastatai. Dabar teroristai kartu su Rusijos kariais yra užėmę pozicijas miesto vakaruose, rytuose ir pietuose – Ukrainos pajėgoms yra likęs vienintelis kelias į miestą.
Miestas sunkiai gyveno dar net prieš prasidedant karui šiemet. Dabar jame nėra net vandens – jau beveik mėnesį. Elektros – taip pat. Po „paliaubų“ paskelbimo nebuvo nė vienos tylios dienos, kai negriaudėtų sprogimai ir nesigirdėtų šūviai.
Apie šimtas gyventojų – įskaitant ir J.Gorbačiovą, jo žmoną ir motiną – dabar gyvena bunkeryje, esančiame traukinių įmonei priklausančiame pastate. Sekmadienio vakare per raketų atakas žuvo du civiliai. „Kaip karas vyko, taip ir tebevyksta“, – pirmadienio vakare žurnalistui sakė vyras.
Antrojo Ilovaisko grėsmė
Situacija Delbaceve primena Ilovaiską, kur rugpjūčio pabaigoje Ukrainos kariai pateko į apsiaustį ir patyrė milžiniškas netektis. Iki tol Ukrainos pajėgos sėkmingai nuo teroristų laisvino jų okupuotus miestus. Jeigu pasikartotų panaši tragedija Delbaceve, tai galėtų visiškai sugriauti itin trapų Minsko susitarimą.
Teroristai neturi vieningos vadovybės, todėl daro tą, ką nori, – sako karys.
Greitkelis į miestą eina per du itin strategiškai svarbius tiltus. Jeigu Ukrainos pajėgos prarastų jų kontrolę, atsitraukimas būtų neįmanomas – kariai liktų spąstuose, jiems tektų kautis iki mirties arba pasiduoti. Ukrainos kariuomenės vadovybė visgi tvirtina, kad jų kariai Delbaceve yra saugūs. „Jie turi kelią atsitraukimui, – praėjusią savaitę sakė Ukrainos kariškių atstovas Andrijus Lysenka. – Neleisime pasikartoti Ilovaisko tragedijai.“
Tačiau jų atsitraukimo kelias – labai sudėtingas. Pirmasis tiltas jau yra gerokai apgadintas sprogimų – net lengvieji automobiliai turi juo važiuoti atsargiai. Vienoje vietoje net nebeliko asfalto – tiesiog per plyšį permesti du metalo gabalai.
Antrąjį akylai saugo Ukrainos kariai, kad teroristai jo nesugriautų. Aukštesnio rango karys ant šio tilto sako, kad Delbaceve mūšiai nesiliauja visą mėnesį – tiek, kiek jis čia yra. „Teroristai neturi vieningos vadovybės, todėl daro tą, ką nori“, – sako jis, pro šalį važiuojant trims ukrainiečių tankams, ant vieno kurių užrašas „Putin ch**lo“.
„Aš savo jau pagyvenau“
Centrinėje miesto aikštėje žurnalistas sutiko vienišą Ukrainos karį, vardu Saša. „V.Putinas sakė, kad teroristai nebešaudys, bet vien vakar mus apšaudė „Grad“, „Uragan“ ir „Tornad“ sistemomis“, – tris galingiausias rusų raketines sistemas išvardino jis.
Mes čia gyvename kaip žiurkės, – nuolatinį slapstymąsi tarp dviejų ugnių atsidūrusiame mieste apibūdino gyventojas.
Miesto pakraščiuose nuolat griaudi sprogimai, tačiau vietos gyventojai nuo jų beveik nebekrūpčioja – per tiek laiko jie jau priprato prie šių garsų.
Miesto administracijos pastato langai – išdaužyti. Prie durų kabo ženklas, kad vykdomasis komitetas nedirba. Po pietų pastate likęs tik vienas darbuotojas, budintis fojė, kiti darbą baigia 14 val. ir skuba namo, tikėdamiesi rasti nesusprogdintus savo gyvenamuosius pastatus. „Jie šaudo kasdien, – sako pastate dirbantis Aleksandras. – Paliaubos nieko nepakeitė.“
Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) atstovai pirmadienį apsilankė Delbaceve – jų vizito metu miestas taip pat buvo gausiai apšaudomas. „Tikėjomės, kad viskas turėjo jau būti ramiau, – sakė misijos atstovas. – Situacija Delbaceve buvo mums tikras netikėtumas.“
64-erių Aleksandras sako, kad kasdien šaudoma iš visų pusių. Jis savo vaikus yra išsiuntęs iš miesto, tačiau pats išvykti neketina. „Kur aš galiu važiuoti? Aš esu pensininkas, negaliu apleisti savo namų, savo šuns, savo katės. Aš jau pagyvenau“, – liūdnai sako jis.
J.Gorbačiovas taip pat tvirtina neturintis jokių planų išvažiuoti iš miesto, nors gyvenimo sąlygos ir yra tragiškos. „Mes čia gyvename kaip žiurkės“, – nuolatinį slapstymąsi tarp dviejų ugnių atsidūrusiame mieste apibūdino jis.
