Dabar populiaru
Publikuota: 2013 gruodžio 29d. 09:15

Savižudiškas terorizmas arba „mirtis Dievo vardu – mūsų aukščiausia viltis“

.
flickr.com nuotr. / Piešinys ant pastato sienos

Religijos įtaka savižudiškam terorizmui – viena kontraversiškiausių terorizmo prevencijos studijų sričių. „The New York Times“ žurnalisto, trijų Pulitzerio premijų laureato Tomo Loreno Friedmano teigimu, „Jei tai nėra islamas, kodėl Danijoje musulmonai plūsta į gatves protestuoti dėl pranašo Mahometo karikatūros, bet nė vienas neišeina į gatves protestuoti dėl musulmonų teroristų savižudžių, kurie sprogdina kitus musulmonus, tikrus žmones, sukurtus Dievo atvaizdu“.

Rugsėjo 11-osios sprogdinimai neabejotinai dar kartą atgaivino Samuelio Huntingtono civilizacijų susidūrimo teoriją, prognozuojančią Vakarų ir islamo pasaulių konfliktą, kilsiantį dėl civilizacinių skirtumų ir, pirmiausia, dėl religijos. Visgi viena didžiausių diskusijų dėl religijos įtakos savižudiškam terorizmui ir sparti naujų tyrimų plėtra kilo po Roberto Papeʼo knygos „Dying to Win: the Strategic Logic of Suicide Terrorism“, publikuotos 2003 m., pasirodymo.

„Norėdami juos nugalėti, pirmiausia turime juos suprasti“
Elie Viesel (Elie Wiesel), Nobelio Taikos premijos laureatas

Savo teorijoje R. Papeʼas eliminavo religijos vaidmenį, teigdamas, kad religija nėra pagrindinis ar bent svarbus savižudišką terorizmą motyvuojantis veiksnys. Šioje teorijoje savižudiškas terorizmas apibūdinamas kaip efektyvus asimetrinio karo įrankis, naudojamas išimtinai politiniais tikslais. Autorius savižudišką terorizmą tapatina su sukilimu (angl. insurgency), teigdamas, kad pagrindinis ekstremistinius išpuolius organizuojančių grupių strateginis tikslas – priversti šiuolaikines demokratines valstybes atsitraukti iš teritorijų, kurias teroristai suvokia kaip savo tėvynę ar etninę žemę.

Istoriniame kontekste religija visada buvo galingas stimulas musulmonų, krikščionių, žydų ir kitų politinei prievartai. Islamo atgimimas, kilęs po Irano šacho nuvertimo 1979 m. ir tuo laikotarpiu išaugę islamo revoliuciniai judėjimai Vidurio Rytuose, tapo transformacijos lūžiu šiuolaikinio, religiškai motyvuoto savižudiško terorizmo reiškiniui atsirasti. Savižudiško terorizmo teisėtumas kilo islamo dvasininkui – didžiajam imamui ajatolai Ruhola Chomeini ir kitiems šiitų religiniams lyderiams sankcionavus kankinystę kovose prieš priešus Irano – Irako karo (1980–1988 m.) ir Libano pilietinio karo laikotarpiu (1975–1990 m.).

flickr.com nuotr./.
flickr.com nuotr./.

Ilgainiui ekstremistams savižudybės naudojimas tapo nesmerkiama karine taktika, kurią šie pripažįsta kaip tikslingą auką. Daugelis islamistinių grupių, veikiančių Vidurio Rytuose, oficialiai sankcionuoja mirtį Dievo vardu. Pavyzdžiui, Egipte veikiančios Musulmonų brolijos devizas: „Dievas yra mūsų tikslas. Pranašas yra mūsų lyderis. Koranas yra mūsų įstatymas. Džihadas yra mūsų kelias. Mirtis Dievo vardu – mūsų aukščiausia viltis“. Ši Musulmonų brolijos Chartijoje įtvirtinta deklaracija identiška ir palestiniečių islamistų organizacijos „Hamas“ chartijos aštuntam straipsniui.

Islamiškasis fundamentalizmas sukūrė kontekstą, kuriame religinė retorika ir savižudiško terorizmo išpuoliai įgijo didesnę tarpusavio sąveiką nei praėjusiais dešimtmečiais. Atsižvelgiant į tai, kad 1950-aisiais ir 1960-aisiais nacionalizmas ir socializmas nustūmė religines grupes į šalį, nuo 1980-ųjų, po daugialypių krizių musulmonų bendruomenėje, religinės interpretacijos įgijo teisėtumą – islamo atgimime atrandamos kultūrinės galimybės įteisinti savižudiško terorizmo išpuolius kaip šventų imperatyvų įvykdymą kovojant su neteisingumu.

Kaip vieną iš tokių islamo radikalizacijos pavyzdžių galima paminėti ir vieną iš žymiausių sunitų teologų bei Osamos bin Ladeno mentorių, šeichą Abdulą Juzufą Azamą (Abdullah Yusuf Azzam). 1979 m. išleistoje studijoje „Defence of the Muslim Lands: The First Obligation after Faith“ A. J. Azamas teigė, kad „bet kuris arabas, galintis kovoti, turi pradėti džihadą Palestinoje. O jei nesugeba, džihadas turi būti pradedamas Afganistane. Turime pradėti nuo Afganistano prieš pradedami kovą Palestinoje“. Ir išties, 1980-aisiais tūkstančiai džihado kovotojų vyko į Afganistaną kovoti prieš „komunistinius netikinčiuosius“. Nors daugelis jų net nežinojo, kur yra Afganistanas – buvo suvilioti galimybės prisijungti prie „šventųjų karių“ grupių, tapti didvyriais, kovoti ir mirti kaip kankiniai. Kankinio statusas ne tik suteiktų garbę šeimai, bet ir nuodėmių atleidimą bei pageidaujamą pomirtinį gyvenimą rojuje.

Religija tampa ir efektyviu propagandos įrankiu didinant kankinystės vertę visuomenėje. Ekstremistinės grupės platina kankinių nuotraukas, darytas prieš savižudiško terorizmo išpuolius, kuriose šalia ginklų vaizduojamas Koranas ir kiti religiniai atributai.

Galiausiai, kaip radikaliausią islamiškojo fundamentalizmo iškilimo sukurtą išraišką galima paminėti Osama bin Ladeno ateities viziją – romantizuotą globalų karą tarp islamo ir Vakarų. Dar prieš Rugsėjo 11-osios išpuolius, žymiausias terorizmo lyderis 1996 m. ir 1998 m. išleido fatvas, kviečiančias musulmonus prisijungti prie globalaus džihado. Pavyzdžiui, 1998 m. fatvoje siūloma žudyti amerikiečius ir jų sąjungininkus, civilius ir karius, bei teigiama, kad tai yra individuali kiekvieno musulmono pareiga bet kurioje šalyje, kur tai įmanoma.

Religijos įtaka savižudiškam terorizmui

Būtų klaidinga teigti, kad islamas yra savižudiško terorizmo šaltinis, tačiau neabejotina, kad būtent religinių tekstų interpretacijos, neretai ir itin klaidingos, suteikia tinkamą įrankį ekstremistinėms grupėms mobilizuojant būsimus savižudžius. Ekstremistinės grupės susiduria su iššūkiu sukurti grupės įsipareigojimą ir ištikimybę bendram tikslui, todėl fundamentalūs, tikėjimu grindžiami religijos elementai, leidžiantys sukurti kolektyvinį įsipareigojimą, veikia efektyviau nei kokia kita socialinė institucija.

flickr.com nuotr./.
flickr.com nuotr./.

Religija pasitelkiama ne tik individualiai motyvacijai skatinti, bet ir siekiant suvienyti individus dėl bendro tikslo ir gaunant palaikymą iš tikslinės auditorijos. Reikšmingiausia religijos įtaka savižudiškam terorizmui – moralinio pagrindo išpuolio teisėtumui sukūrimas, savižudžių motyvacijos skatinimas nurodant numatomus dvasinius apdovanojimus už tikslinę jų auką ir religinių simbolių, mitų ir ritualų inkorporacija ekstremistų vartojamoje retorikoje. Religiją kaip motyvacinį pagrindą naudojančios teroristinės grupės, pasitelkdamos religinius tekstus ne tik pateisina savo veiksmus – jos yra įsitikinusios, kad savižudiško terorizmo išpuoliai yra Dievo įgaliota kova.

Maža to, primygtinai siūloma musulmonams kovoti su neteisingumu nebijant mirties, nes mainais už asmeninę auką – savižudiškus ar kitokio pobūdžio išpuolius prieš netikinčiuosius žadama, kad jie bus apdovanoti puikiu pomirtiniu gyvenimu. Visa teroristų mirtininkų ideologija persmelkta įsitikinimo, jog teroristiniai veiksmai, kai mirštama kankinio mirtimi, suteiks pageidaujamą pomirtinį gyvenimą rojuje.

Vieno iš Rugsėjo 11-osios savižudžių – Mahometo Atta (Mohamed Atta) keturių puslapių laiške rašoma: „Žaidimų laikas baigtas, laikas susikaupti. Kiek laiko mes iššvaistėme mūsų gyvenimuose?“ Tokiems kovotojams kaip Atta (jų kontaktas su Vakarais iškreipia mąstymą) Vakarai imami identifikuoti kaip pavojinga pagunda, kenkianti islamui, o visi, nepriklausantys teroristų propaguojamai religijai, tampa potencialiais taikiniais. Tai paaiškina, kodėl ekstremistinių grupių retorikoje dažnai vartojami terminai „netikintieji“, „šėtono vaikai“, „purvini žmonės“ tokiu būdu sukuriant atskirtį tarp „mes“ ir „jie“.

flickr.com nuotr./.
flickr.com nuotr./.

Savižudiškas terorizmas ar kankinystės kultas?

Religija savižudiško terorizmo išpuolius grindžiančios ekstremistinės grupės savo retorikoje itin vengia savižudybės temos. Užuot vadinę išpuolius „savižudiškais sprogdinimais“, „savižudiško terorizmo išpuoliais“, vadina šiuos „kančios operacijomis“. Ši retorika yra būtina, nes islame, kaip ir kitose abraomiškose religijose, savižudybė griežtai draudžiama ir smerkiama. Tačiau yra ir kitas svarbus aspektas – islamo tradicijoje nėra jokios didesnės aukos negu kančia. Mirti dėl tikėjimo – didžiausias dvasinis aktas: kankiniai bus gausiai apdovanoti pomirtiniame gyvenime ir užims ypatingą vietą dieviškame rojuje. Vienas Palestinos psichiatras šį reiškinį paaiškina taip: „Jūs galite sakyti, kad aš smerkiu terorizmą, aš smerkiu civilių žudymą, bet jūs negalite sakyti, kad aš smerkiu kankinius, nes kankiniai yra pranašai“.

Religijos ir savižudiško terorizmo tarpusavio sąsajos neatsiejamos nuo interpretacijų pavojaus, slypinčio pačiame Korane. Atskaitos tašku galima laikyti kelias Korano suras, aukštinančias mirtį Dievo vardu, kaip kad: „neskaičiuokite tų, kurie užmušami Dievo vardu, jie gyvena su savo valdovu, jo aprūpinti (Koranas, 3:169), nes „<..> tie, kurie užmušami Dievo vardu, jis (Dievas) niekuomet nesupras jų veiksmų klaidingai“ (Koranas, 47:4), negana to, „Jis vadovaus jiems ir nukreips jų mintis tinkama linkme“ (Koranas, 47:5), <..> ir jis priims juos į dangų, kurį jiems pažadėjo“ (Koranas, 47:6).

flickr.com nuotr./.
flickr.com nuotr./.

Galima prielaida, jog pranašas Mahometas sukūrė dialektiką tarp džihado ir kankinio apdovanojimo rojuje, siekdamas savo šalininkus drąsinti kovoti ir plėsti islamo įtakos zonas. Kita vertus, tradiciniame islame siekis tapti kankiniu nėra kovos tikslas: tai galimas, o kartais neišvengiamas ginamosios kovos šalutinis poveikis. Radikalių islamistų kuriamos ekstremistinės islamo interpretacijos skatina siekti kankinystės tiek puolamųjų, tiek ginamųjų kovų metu.

Savižudiško terorizmo propaganda

Religija tampa ir efektyviu propagandos įrankiu didinant kankinystės vertę visuomenėje. Ekstremistinės grupės platina kankinių nuotraukas, darytas prieš savižudiško terorizmo išpuolius, kuriose šalia ginklų vaizduojamas Koranas ir kiti religiniai atributai. Kitaip tariant, šių elementų tarpusavio sąveika leidžia auditorijai perduoti žinią, kad kankinystė yra neatsiejama nuo jos smurtinio pobūdžio.

Savižudžiams teroristams šlovinti taip pat kuriami plakatai, interneto svetainės, organizuojamos viešos parodos, pagerbiant juos kaip kankinius ir skelbiant jų didvyrišką auką. Dar gi, video įrašuose, kuriuose pateikiama paskutinioji valia ir testamentas, balti šydai, vaizduojantys tyrumą ir pasiruošimą mirti, dengia būsimus savižudžius nuo galvos iki kojų; plaukų raiščiai puošiami Korano antraštėmis – būsimieji savižudžiai vaizduojami kaip turintys pasirinkimo laisvę tapti kankiniu. Savižudžių šeimos nariai gauna sveikinimus dėl jų sūnų ar dukterų pasiekto amžinojo išsigelbėjimo.

Istoriniame kontekste religija visada buvo galingas stimulas musulmonų, krikščionių, žydų ir kitų politinei prievartai. Islamo atgimimas, kilęs po Irano šacho nuvertimo 1979 m. ir tuo laikotarpiu išaugę islamo revoliuciniai judėjimai Vidurio Rytuose, tapo transformacijos lūžiu šiuolaikinio, religiškai motyvuoto savižudiško terorizmo reiškiniui atsirasti. 

Ir, svarbiausia, visus šiuos propagandinius įtraukimo į kankinystės kultą veiksmus, būsimus savižudžius rekrutuojančios ekstremistinės grupės kartoja procedūriniu griežtumu. Tokios praktikos idealizuoja kančios aktą ir skatina individų mobilizaciją naujiems savižudiško terorizmo išpuoliams, o žiaurus teroras paverčiamas šventomis misijomis. Visuomenei siekiama įrodyti, kad kankiniai yra paprasti žmonės, užsiėmę veikla, kuri galinti tapti teisingu pasirinkimu ir kitiems bendruomenės nariams.

Vertėtų pastebėti, kad vis aktyviau visa ši propaganda perkeliama ir į internetinę erdvę – Jungtinių Amerikos Valstijų Karo akademijos Kovos su terorizmu centro parengtoje „The Islamic Imagery Project: Visual Motifs in Jihadi Internet Propaganda“ strategijoje pateikiama internete platinamų vizualinių simbolių analizė. Internetas leidžia ne tik plėsti savižudiško terorizmo pasekėjų ratą, bet ir sukuria tikslų, priešų ir strategijos paveikslą.

Galima teigti, kad religijos pritaikymas pateisinant savižudišką terorizmą negali, o ir neturi, demonizuoti viso islamo per se. Didžiausią problemą kelia ne islamas, o ekstremistinių grupių kuriamos islamo interpretacijos, kuriomis siekiama pateisinti brutalaus smurto naudojimą.

Galima kelti prielaidą, ar būtų savižudiško terorizmo reiškinys taip išaugęs tarp išpažįstančiųjų islamą, jei ne ekstremistinių grupių, neretai ir vyriausybinių, vartojama savižudišką terorizmą aukštinanti retorika, pasitelkiant religiją, siūlydama savižudišką terorizmą vertinti ne kaip savidestrukcinį reiškinį – savižudybę, o kaip kankinystę Dievo vardu. Tai – plati diskusija, kuri gali būti plėtojama įvairiais aspektais, pavyzdžiui, svarstant, kodėl pasitelkiant krikščioniškas kankinystės interpretacijas, neišaugo krikščioniško savižudiško terorizmo fenomenas?

„Karys“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

07:05
00:51
01:25

Dabar tu gali

Parašykite atsiliepimą apie 15min