Jo straipsnyje „Sveiki atvykę į amoralų pasaulį be teisingų karų“ rašoma, kad tiek karas Gazoje, tiek Ukrainoje turėtų būti vertinami nedviprasmiškai teisios ir neteisios pusės aspektu. Tačiau Vakarų pasaulis vengia įvardinti teisią bei neteisią puses. Taip pat, panašu, abiejuose karuose laukia strateginis teisios pusės pralaimėjimas dėl požiūrių, kurie formuoja Vakarų lyderių pozicijas šių karų atžvilgiu.
Faktai yra neginčijami. Teisėta Ukrainos valdžia Kijeve bando atstatyti šalies teritorijos suverenumą, kurio neteko dėl Rusijos išlaikomų ir apginkluojamų separatistų, apmokomų Rusijos specialiųjų pajėgų bei žvalgybos pareigūnų. Gazoje Izraelis kovoja su žydus, krikščionis, gėjus žudančia ir moteris engiančia teroristine fundamentalistų organizacija. Kaip ir Ukrainoje, ši puolė pirmoji, į Izraelio miestus ir miestelius paleisdama šimtus raketų.
Vakarų pasaulis vengia įvardinti teisią bei neteisią puses
Nė vienu atveju teisingumo motyvas neleido Vakarams norėti teisios pusės laimėjimo, greičiau norima paliaubų, kurias, kaip visi žino, „blogiukai“ sulaužys išsyk po to, kai atsigaus, persigrupuos ir sustiprins pajėgas.
Kodėl? Tam galima surasti du paaiškinimus. Kažkieno pergalė reiškia kitos pusės pralaimėjimą, tuo metu „taika“, kad ir kokia apgaulinga bei trumpalaikė, pralaimėtojų neva neturi, todėl yra labai trokštama. Be to, „teisingas“ ir „neteisingas“, „geras“ ir „blogas“ yra įtartini, nes vertybės yra įtartinos.
Vakarų nuomonės formuotojai, panašu, elitiniuose universitetuose išmoko, kad vertybės yra „asmeniškos“ ir „subjektyvios“, todėl jomis neturėtų būti remiamasi politiniame diskurse ir priimant sprendimus. Taigi ir Vakarų elitinėje žiniasklaidoje, kalbant apie abu karus, žodis „teisingas“ bei jo sinonimai nėra vartojami, abi pusės kažkodėl yra vienodai kaltos, o vienos pusės pergalė moraliai nėra labiau priimtina nei kitos.
Šie ideologiniai imperatyvai yra tokie stiprūs, kad net tragedija negali jų paveikti. Nei reiso MH17 numušimas Rusijos parūpinta raketa (dėl to beveik nekyla abejonių), nei trijų Izraelio paauglių nužudymas, nei baimė dėl civilių aukų, kurias „Hamas“ naudoja kaip gyvą skydą, negali į šiuos karus atnešti moralės ir priversti trokšti pergalės prieš blogį.
Teisingų karų mirtis nėra tik vyraujančio Vakarų mentaliteto atspindys. Kai tragedija nėra laikoma moraliniu reiškiniu, kuris priverstų pripažinti kaltę ir nubausti kaltuosius, kyla dar didesnė tragedija, kuri atneša dar daugiau mirčių.
Dviejuose mano minėtuose karuose šių laikų dvasia paremtos veiklos pasekmės yra akivaizdžios. Jei Ukraina atnaujins savo sėkmingus mėginimus susigrąžinti šalies teritorijos suverenumą, kuriuos nutraukė reiso MH17 numušimas, tuomet Kremlius, kuris dėl vidaus politikos negali sau leisti pralaimėjimo Ukrainoje, bus priverstas toliau verkti dėl „brolžudiško pilietinio karo“. Tuomet bus reikalaujama paliaubų (paliekant Rusijos diversantus jų valdomose teritorijose) bei, tikėtina, grasinama perkelti reguliariąsias karines pajėgas per sieną, siekiant „apsaugoti nekaltų civilių gyvybes“.
Siekdami užkirsti kelią tiesioginei Rusijos agresijai (ir išvengti Europos Sąjungai politiškai nepalankaus sankcijų sugriežtinimo Rusijai), Vakarai spaus Ukrainą, kuri ir vėl skelbs vienašališkas paliaubas. Tikėtina, kad, kaip Rusija ir reikalauja, bus siekiama tiesioginių derybų tarp demokratiškai išrinktos vienos didžiausių Europos šalių valdžios bei smurtaujančių samdinių banditų. „Derybos“ vyks tol, kol „maištininkai“ vėl užpuls reikšmingą objektą, kaip tai padarė Donecko oro uoste, ir vėl prasidės smurto ciklas.
Jeruzalėje, kaip ir Kijeve, Izraelis bus priverstas priimti Jungtinių Amerikos Valstijų diplomatijos paliaubas, kurios tuo pačiu prilygs demokratijai su teokratine fanatiškų teroristų diktatūra. Tuo metu „Hamas“ atstatys tunelius, papildys savo raketų arsenalą ir iš naujo grobs ir žudys Izraelio civilius bei karius, į žydus šaudys raketas.
Leonas Aronas yra reziduojantis mokslininkas ir Rusijos studijų vadovas „Amerikos verslo institute“. Jis yra trijų knygų ir daugiau kaip 300 straipsnių bei esė autorius. Nuo 1994 m. iki 2014 m. jis buvo ketvirtinio žurnalo „Rusijos perspektyvos“ autorius. Žurnale būdavo analizuojami Rusijos posovietinio laikotarpio politiniai, ekonominiai, kultūriniai procesai.
