Šį itin talentingą kino žmogų bus galima išvysti netgi keturiuose iš penkių žymaus prancūzų režisieriaus Leos Caraxo filmų, kuriems retrospektyvą skyrė jubiliejinis „Kino pavasaris“.
Į festivalį atvyks bei su gerbėjais susitiks ir pats režisierius, dar taip neseniai, lapkritį, „Kino pavasario“ kvietimu viešėjęs Vilniuje.
Pirma scena – pantomimos
Veikiausiai neatsitiktinai šis aktorius savo kelią scenos link pradėjo nuo triukų ar, jeigu norite, iliuzijos meno. Būdamas 13 metų ir įkvėptas žinomo prancūzų aktoriaus ir mimo Marcelio Marceau, pradėjo lankyti pantomimos ir cirko kursus. Jau 1982 m. profesionalaus aktoriaus karjeros pradžia tapo vaidmenys teatro spektakliuose pagal Šekspyro „Hamletą“ ir „Venecijos pirklį“.
Vėliau vaidino televizijos filme, sukūrė nedidelius vaidmenis dar keliuose kino filmuose, kol 1984 m. įvyko didysis karjeros lūžis – pripažinimas Denį Lavantą užklupo po vaidmens L.Caraxo filme „Boy Meets Girl“. Debiutų duetas – tai buvo pirmasis pilno metro šio režisieriaus filmas, o aktoriui – pirmasis pagrindinis vaidmuo. Nuo tada šių dažnai vienas kito antrininku laikomų talentų kūrybinė draugystė trunka jau daugiau nei 30 metų.
D.Lavantas kūrė vaidmenis ir kitų režisierių filmuose. 1999 m. vaidino puikiai visame pasaulyje įvertintame Claire Denis filme „Geras darbas“ („Beau Travail“). 2007 m. dramoje „Misteris vienišius“ („Mister Lonely“, rež. Harmony Korine) D.Lavantas įkūnijo Charlie Chaplinu trokštantį būti vyruką. Anglų kalbos nemokančiam aktoriui teko visą personažo tekstą išmokti fonetiškai.
D.Lavantas dar pasirodė trumpametražiuose filmuose, ir net muzikiniame dueto „Unkle“ su Thomu Yorke'u (grupės „Radiohead“ lyderis) sukurtos dainos „Rabbit In Your Headlights“ vaizdo klipe. Jis buvo įvertintas kritikų ir pelnė ne vieną apdovanojimą.
Aistra kinui iš meilės teatrui
D.Lavantas, pasakodamas apie darbą kine, akcentuoja vaidybą kaip tam tikrą kinų meno formų sintezę, o save pirmiausia vadina teatro aktoriumi. Viename iš interviu D.Lavantas išsireiškė, kad kūnas – pirmoji jo kaip aktoriaus kalba, kurią gali suprasti viso pasaulio gyventojai.
Kalbėdamas apie darbą su įvairiais režisieriais, akcentavo, kad juos visus vienija poetiškas požiūris į pasaulį. „Jie visi dirba ir širdimi, ir protu“, – sakė aktorius. O paties aktoriaus meilė kinui ir kuriamiems personažams kyla iš meilės teatrui. „Meilė tam, ką darau, kyla iš meilės teatrui, scenai ir ypač iš gatvės performansų. Apie tai sąmoningai negalvoju, nes tai veikia kaip instinktas“, – savo vaidybos techniką kine apibendrino jis. Aktorystė jam tarsi kūryba to, kas jungia individualų poreikį išreikšti save su elegancija taip, lyg vaidyba būtų poezija.
Aktorius, kalbėdamas apie bendradarbiavimą su režisieriumi L.Caraxu, teigia, kad jų tarpusavio bendrystė yra artima tik darbe, pakanka vos kelių žodžių, kad susikalbėtų, bet už filmavimo aikštelės jie tolimi. „Jis mane režisuoja beveik kaip skulptorius, fiziškai. Jis žino, ką galiu, aš žinau, ko jis nori“, – sako D.Lavantas. „Tikrame gyvenime mes vienas kito visai nepažįstame, beveik nesikalbame“, – minėjo pats L.Caraxas.
Temperamentingas chameleonas
L.Caraxo filmai – konceptualūs pasakojimai, reikalaujantys atidos ir visiško įsitraukimo tam, kad visi skirtingi kino sluoksniai būtų tinkamai perskaityti ir iššifruoti. Nors kartu užkietėjusiems snobams dėl per didelio teatrališkumo jų atmosfera gali būti ir per džiugi.
Todėl nenuostabu, kad D.Lavantas, kuris vaidino beveik visose minėto režisieriaus juostose, tapo viena iš kertinių jo filmų kolonų. Dinamiškas ir temperamentingas chameleonas, laviruojantis tarp iliuzijos ir rimties, – tokius vaidmenis kuria aktorius. Progą jį pamatyti ir įvertinti, kaip jau minėta, L.Caraxo filmų retrospektyvą pristatantis „Kino pavasaris“,
„Boy Meets Girl“
„Vienišių problema ta, kad jie niekada nėra vieni“, – sakoma filme „Boy Meets Girl“ (1984). Tai – nespalvotas ir kupinas vizualinės estetikos pasakojimas apie kino kūrėju norintį tapti vaikiną, kurį ir įkūnija D.Lavantas. Pažintys, nusivylimai, noras tikėti, kad viskas priešakyje, dinamiški intertekstualūs pokalbiai, pasiduodantys interpretacijai ir kuriantys egzistencializmo sklidiną realybės įspūdį. Šis brandus debiutas pelnė Kanų festivalio apdovanojimą, nominuotas „Cezariui“ ir „Auksiniam Hugo“.
„Blogas kraujas“
Drama „Blogas kraujas“ („Mauvais sang“, 1986) vėlgi stebina scenarijumi: paslaptinga nauja liga STBO pražudo jaunus žmones, kurie mylisi nejausdami vieni kitiems meilės. Išrandamas serumas nuo viruso, bet jis saugomas nuo tų, kuriems jo reikia labiausiai. Įsimylėjelių porą D.Lavantas pirmą kartą suvaidina su Juliette Binoche. Bet ne paskutinį.
„Pont Neuf meilužiai“
Filme „Pont Neuf meilužiai“ („Les amants du Pont-Neuf“, 1991) D.Lavantas vėl susitinka su aktore J.Binoche ir sukuria į visuomenes paraštes nustumtųjų ir vienas kitą tik tilto „Pont-Neuf“ fone galinčių mylėti benamių vaidmenis.
Pasak aktoriaus, dėl didelio fizinio krūvio ir akrobatinių triukų gausos šioje dramoje jam net išnyko riba tarp jo paties ir personažo. Tai – idealistinė istorija apie neidealizuotus veikėjus ir tai, kad ribas kuria tie, kas be jų negali ir nemoka egzistuoti. Ši romantinė drama buvo nominuota BAFTA kino apdovanojimui.
„Šventieji motorai“
O kas, jeigu visi mūsų gyvenimai, prifarširuoti netikromis įvykių versijomis, tėra užsakymas? O mes, originalieji, tik pavyzdingai elgiamės pagal kažkieno parašytą scenarijų?
Neįtikėtiną realybės versiją pateikia 2012 m. filmas „Šventieji motorai“ („Holy Motors“), kuriame aktoriaus talentas transformuojasi į ištisus skirtingus pasaulius. Ironija ir kino klišių permąstymas ne tik suteikia progą pasidžiaugti savimi, bet ir prisiminti netikroviškos kino realybės kuriamą džiaugsmą. „Šventieji motorai“, naujausia L.Caraxo juosta, kurią jis ir pristatė rudenį Vilniuje, pelnė 30 apdovanojimų įvairiuose kino festivaliuose, dar 48 buvo nominuota.
Kino įpročiai
„Mes per senos, kad keistume įpročius“, – sako daugelį metų kartu gurkšnojusi kompanija filme „Boy Meets Girl“. Todėl ir jūs nekeiskite gero kino žiūrėjimo įpročių bei leiskite sau pažinti aktorystės ir režisūros genijų talentus bei nesumeluotos ironijos pagaulumą, žiūrėdami L.Caraxo filmų retrospektyvą.
Be jau minėtų dramų joje taip pat bus rodomas filmas „Pola X“ (1999 m.) ir dokumentinė istorija apie patį režisierių „Ponas X“ („Mr. X“, rež. Tessa Louise-Salomé, 2014). Pastarojoje siekta skoningai ir subtiliai atskleisti L.Caraxo portretą, surinkus įvairias mozaikos detales: interviu su kolegomis, tarp jų ir su D.Lavantu ar Kylle Minogue, ištraukas iš filmų ir kitų archyvinių kadrų.
