Dokumentinį filmą „Tolumoje lojantys šunys“ („The Distant Barking of Dogs“, rež. Simon Lereng Wilmont) komentuoja aktorius Mantas Jančiauskas, pats filmuodamasis Š. Barto filme „Šerkšnas“ buvęs visai arti fronto linijos Rytų Ukrainoje ir iš labai arti matęs karo nualintas teritorijas.
„Kiekvieną kartą, kai išsirenki naują filmą apie karą, pagalvoji – kuo šis ar anas filmas gali nustebinti ar paveikti. Vieni į kitus panašūs filmai apie karą keliauja per kinematografo istoriją. Vieni pasakoja apie siaubą išgyvenančius karius, kiti labiau koncentruojasi į karo pasekmes, o čia dar ir holokaustas. Nenuostabu, kad šiuo metu tai yra viena aktualiausių temų. Kai pašonėje sprogdina, o iš artimųjų rytų nuo karo bėga žmonės, Europa, ir ne tik, pradeda reflektuoti, kas tas karas, kodėl ir ar tikrai jo reikia.
Žinodamas, kad per visą žmonijos istoriją buvo vos mėnuo, kai nevyko karas, viena vertus, nuliūsti, bet, antra vertus, supranti, kad be to žmonija tiesiog negali gyventi. Taip pat istorinė atmintis ir patirtis turi labai trumpą išliekamąją vertę. Užtenka trečios kartos, kuri gyveno be karinių konfliktų ir bemaž susidarius aplinkybėms, žmogus tuoj pat įsikvepia arba plėsti savo arealą, arba ginti savo žemę. Viena ir kita patys savaime nėra nei blogai, nei gerai. Blogumas atsiranda tada, kai fone kariaujančiųjų (Rytų ir Vakarų Ukrainos atveju) tarp iš abiejų pusių plūstančio testosterono atsiranda nekalti, paprasti gyventojai, kurie nenori turėti nieko bendra su karu. Vienintelis jų tikslas – šiltai, paprastai gyventi savo namuose.
Plačiau apie filmą ir jo seansai.
Čia ir atsiveria filmo naratyvas, kuris pasakoja vienos šeimos, kurioje gyvi likę tik močiutė ir anūkas, istoriją. Močiutė ir anūkas neturi kur bėgti ir nusprendžia likti pilkojoje zonoje (pilkoji zona – pavojingiausia teritorija, karinių veiksmų epicentras). Taigi keliaudami filmo siužetu susipažįstame su labai drąsaus berniuko kasdienybe, kuriam bombos – tai kasdienė muzika prieš miegą. Ir močiutė, kuri kaip įmanydama stengiasi nuslėpti siaubą, kurį išgyvena viduje. Tai vieni gražiausių matytų anūko ir močiutės santykių. Nors juos skiria didelė amžiaus praraja, karas veikia kaip vienijanti aplinkybė, kuri įžiebia meilę ir rūpestį vienas kitam. Gražu.
Vis dėlto filme labiausiai veikia tos scenos, kai ir taip fone matomas karas nueina į antrą planą ir dominuoja paprasta kasdienybė, žaidimai, maistas, pasivaikščiojimai. Tokiais momentais supranti, kad žmogus gali priprasti prie visko. Deja, bet lygiai taip pat filme yra labai iliustratyvių dialogų, kurie tiesiogiai kalba apie karą. Pabuvus ten supratau, kad tie žmonės, kurie ten gyvena, dažnai vengia temų apie karą, jiems tiesiog tai įgrisę iki gyvo kaulo. Kareiviai diena iš dienos skaldo anekdotus, močiutės ir vaikai kalba apie visiškai buitinius dalykus, fone griaudint bomboms.“
