„Olga“ – tai pagrindinė biografinio filmo „Aš, Olga Hepnarova“ (orig. „I, Olga Hepnarova“, režisieriai Petr Kazda ir Tomáš Weinreb) herojė, kurią lenkų aktorė Michalina Olszanska įkūnijo. Olga buvo tuometinės Čekoslovakijos visuomenės atstumta homoseksuali mergina, nuo mažens patyrusi patyčias. Galiausiai ji padarė tai, ką suprato kaip kerštą visuomenei: sunkvežimiu tyčia partrenkė šaligatviu ėjusius atsitiktinius žmones. Olga Hepnarova buvo pakarta 1973 m., būdama 24-erių. Ji buvo paskutinis žmogus šalyje, kuriai atlikta tokia mirties bausmė.
Norėdama geriau perteikti heroję, Michalina ne tik daug rūkė (tai buvo vienas iš būdų Olgai nusiraminti), bet ir numetė 10 kilogramų ir išmoko „berniukiškai“ vaikščioti – taip, kaip vaikščiojo Olga. Būdama bene kiekviename filmo kadre, dažniausiai – dideliu planu, aktorė persikūnijo į šią merginą, kad parodytų, iki ko gali nueiti visuomenės atstumtas jaunas žmogus. „Manau, kad Olgos istorija yra tiek pat aktuali ir šiandien“, – sako mums Michalina.
Varšuvoje užaugusi aktorė Vilniuje yra pirmą kartą, bet atvyko iškart su dviguba misija – pristatyti ne tik Olgą, bet ir Auksinę – heroję iš kito jos filmo „Šokių aikštelės dukterys“ („The Lure“, režisierė Agnieszka Smoczyńska).
Šiame filme pasaulis kardinaliai kitoks. Kai „Aš, Olga Hepnarova“ tyčia nufilmuotas nespalvotai, jame beveik nėra jokios muzikos, tai „Šokių aikštelės dukterys“ yra garsios, ryškios ir šviečiančios blizgučiais. Veiksmas vyksta 80-aisiais, vieta – Lenkija. Michalinos personažas vaizduoja ne realią anksčiau gyvenusią merginą, o… undinę. Jei visai tiksliai – undinę-vampyrę. „Šokių aikštelės dukterys“ yra lenkiškos pop muzikos miuziklas apie dvi undines, linksminančias Varšuvos pogrindžio klubo lankytojus, kol viena jų neįsimyli žmogaus. Kaip žinome iš pasakų, undinėms tai reiškia mirtį. Michalinos herojė, mirtį sėja ir pati: kai niekas nemato, suvalgo vieno kito vyriškio širdį.
Išpaikintiems nepriklausomo kino žiūrovams šis kokteilis buvo kažkas neregėto. „Šokių aikštelės dukterys“ apdovanotos prestižiniame Amerikos nepriklausomo kino festivalyje „Sundance“ – filmas gavo specialų žiuri prizą už unikalią viziją ir dizainą.
Michalinai visa tai – svajonės išsipildymas ir įrodymas, kad yra teisingame kelyje. Nes viskas galėjo būti kitaip. Ji užaugo aktorių šeimoje, bet kaip ir dažnai nutinka tokiais atvejais, tėvai ją atkalbinėjo nuo šios profesijos. „Mieliau norėjo matyti mane gydytoja ar teisėja. Tėvai žino, kokia ši profesija sunki, ypač moteriai“, – prisimena ji.
Be to, ilgą laiką Michalina užsiėmė kita menine veikla: grojo smuiku. Tai tęsė 12 metų, netgi buvo įstojusi į muzikos akademiją, bet nepradėjo studijų – atėjus lemiamam metui pasirinko teatro akademiją Varšuvoje ir šiemet ją baigė.
Tiek „Aš, Olga Hepnarova“, tiek „Šokių aikštelės dukterys“ pateko į „Kino pavasario“ konkursinę programą „Nauja Europa – nauji vardai“. Michalina – vienintelė aktorė, vaidinanti net dviejuose į programą atrinktuose filmuose.
Po šių vaidmenų ji tapo vienu pastebimiausių veidų naujos kartos Centrinės ir Rytų Europos kine. Ir jos kelias dar tik prasideda: aktorė jau filmuojasi naujame filme.
Apie ką bus naujasis?
Tai istorija apie paskutinio Rusijos caro meilužę Mathildą Kschessinską. Ji buvo kilusi iš Lenkijos. Didžiulis projektas, bus kuriamas ne tik filmas, bet ir TV mini-serialas.
Koks tavo vaidmuo?
Matildos!
Nuostabu, kad tau vis pavyksta gauti pagrindinius vaidmenis.
Pastaraisiais metais man tikrai sekasi. Bet žiūrėdama „Olgą“ supratau, kokia tai didžiulė rizika jaunai aktorei. Tame filme beveik visą laiką esu ekrane. Kiekviena klaidelė žiūrovui iš karto matoma. Labai dėl to jaudinausi prieš premjerą. Kita vertus, kuriant „Olgą“, be galo daug išmokau.
Ar žinojai apie Olgos istoriją anksčiau?
Ne, nebuvau girdėjusi. Daug kas nežinojo jos ir Čekijoje – tai daugybę metų buvo tabu tema. Dėl to kiek bijojome reakcijos prieš parodant filmą šioje šalyje. Bet viskas buvo gerai. Praėjo jau keli dešimtmečiai, žmonės su istorija susitaikė.
Olga yra kontroversiška herojė. Viena vertus, nori jai padėti, nes matai, kiek ji kenčia. Kita vertus, ji tyčia nužudė niekuo dėtus žmones. Kokios reakcijos siekėte filmu?
Norėjome ne tik sukurti istorinį filmą, bet ir analizuoti šiandienai aktualią patyčių temą. Norėjome parodyti, kad turime rūpintis žmonėmis, iš kurių yra tyčiojamasi. Olga mums yra tokio žmogaus simbolis. Ji buvo lesbietė, greičiausiai turėjo Aspergerio sindromą (autistinis vystymosi sutrikimas, pasireiškiantis žmogaus sunkumais bendraujant – K.V.), bet kartu ji buvo tokia pat kaip ir kiti žmonės – tik tų kitų žmonių sugadinta. Norėjome parodyti, kad turime kenčiantiems padėti. O taip pat – kad su patyčiomis susiduriantys žmonės turi pabandyti pagalbą priimti.
Bet viskas yra sudėtinga. Pavyzdžiui, nėra taip, kad Olgai niekas nenorėjo padėti. Jos mama tikrai bandė. Bet pagalba nebuvo tinkama, nes mama nebandė Olgos suprasti. Čia ir kyla problema. Mes nežinome, kaip tokiose situacijose elgtis. Jeigu žmogus yra depresyvus, dažnai sakome: „Nusišypsok, viskas praeis!“, bet tai tik pablogina situaciją. Mes nežinome kaip padėti ir nelabai norime sužinoti.
Pereikime prie „Šokių aikštelės dukterų“. Miuziklo idėja apie undines-vampyres Varšuvos naktiniame klube atrodo pakankamai nurauta. Bet viskas šiame filme yra daug rimčiau, ar ne?
Istorija yra beveik paremta tikrais įvykiais. Kai filmo režisierė augo komunistinėje Lenkijoje, jos tėvai buvo įkūrę panašų muzikos klubą, koks vaizduojamas filme. Visų pirma, tai yra filmas apie linksmybes liūdesio metu. Pasaulyje, kuris buvo pilkas ir liūdnas, naktinio klubo gyvenimas atrodė kaip iš svajonės: spalvos, muzika, linksmybės, striptizas!
Kartu tai yra filmas apie buvimą moterimi. Undinė yra pasirinkta kaip moters metafora – mano ir Martos (Marta Mazurek, kita filmo undinė, vardu Sidabrinė) personažai parodo dvi skirtingas moters puses. Auksinė vadovaujasi instinktais, atranda seksualumą. Tuo tarpu Sidabrinė ieško tikros meilės, ji labai dvasinga.
Kaip gavai šį vaidmenį?
Pradėkime nuo to, kad kai buvau maža, norėjau būti undine, visiškai rimtai. Giminėje pasakojama legenda, kad mano proprosenelė buvo vandens nimfa. Kai augau, tikėjau, kad vanduo mane „kviečia“. Kiti vaikai norėjo būti Supermenais, o aš norėjau būti undine. Kai sužinojau, kad kuriamas toks filmas, iškart sujudau – tai atrodė rolė kaip tik man.
Konkurencija dėl vaidmens buvo didžiulė. Buvau vienintelė mergina, vyresnė nei 20 metų. Filmo kūrėjai ieškojo jaunų aktorių – pradžioje jie apskritai norėjo, kad vaidintų 11-metės, bet tada suprato, kad to neleis įstatymai, dėl kai kurių filme esančių scenų. Režisierė ilgai sprendė, kurias aktores pasirinkti. Ji man sakė, kad esu puiki, bet per sena – buvo labai skaudu. Bet galiausiai ji pakeitė nuomonę.
Reikia turėti omenyje ir tai, kad Lenkijoje mes beveik nekuriame fantastinių filmų – jie brangūs, publika prie jų neįpratusi. Tad „Šokių aikštelės dukterys“ man atrodė kaip bene vienintelė galimybė suvaidinti fantastiniame filme – ir dar apie undines! Marta taip pat norėjo būti undine būdama vaiku. Mums abiems šis filmas buvo kaip svajonės išsipildymas.
Tu filme esi baisioji undinė – valgai žmonių širdis, smurtauji.
Tuo pat metu filmavausi ir Olgoje. Tad galit įsivaizduoti, kas dėjosi mano galvoje įkūnijant tokias herojes. Bet man patinka netipinės rolės. Pati esu keistas žmogus – tokios ir mano rolės.
Iš ko buvo pagamintos tos milžiniškos undinių uodegos?
Iš silikono ar kažko panašaus. Jos buvo trijų metrų ilgio ir svėrė 25 kilogramus.
O siaube. Kaip pajudėjai?
Nepajudėjau. Filme yra scena, kur bandau nušliaužti į jūrą. Buvo žiauriai sunku. Tos uodegos mus įkalino. Negalėjome net nueiti į tualetą, o filmuotis kartais reikėjo po 6-7 valandas. Buvo sunku. Bet mums su Marta visas filmavimo procesas labai patiko, nes tai buvo kažkas naujo. Jautėmės kaip du žaidžiantys vaikai.
Kaip jautėtės gavę „Sundance“ apdovanojimą?
Reikia pasakyti, kad Lenkijoje „Šokių aikštelės dukterys“ buvo priimtos labai blogai. Recenzijos buvo geros, bet paprastiems žiūrovams filmas nepatiko. Jei atvirai, jie jo nekentė. Ne tik todėl, kad tai yra keistas filmas, bet ir dėl to, kad treileris jį pristatė visai kitaip. Žmonėms atrodė, kad eina žiūrėti smagaus miuziklo apie undinėles. Įsivaizduokit: močiutė atsiveda anūkus į kino teatrą manydama, kad išgirs daug smagių dainų ir pasisems geros nuotaikos. O tada pamato tai, ką pamato. Visiškai suprantu, kodėl jai filmas nepatiko.
Bet „Sundance“ yra ypatingas festivalis. Jis skirtas nepriklausomam kinui. Žiūrovai ten pasiryžę išvysti absoliučiai viską. Ir jie buvo sužavėti. Jie nežinojo nieko apie Rytų Europą, nežinojo nieko apie komunizmo laikus. Žiūrėjo ir negalėjo patikėti.
Mes pačios „Sundance“ pasisėmėme labai geros energijos. Kai su Marta ėjome gatve, nepažįstami žmonės sušukdavo – „Labas, undinės!“ Jautėmės nuostabiai. Bet tada grįžome į Lenkiją ir viskas vėl po senovei.
Įsivaizduoju, kad po abiejų filmų Lenkijoje tave žino visi.
Tiesą sakant ne! Manau, kad esu žinomesnė Čekijoje ir Rusijoje. Lenkijoje jaučiuosi visiškai saugi: niekas čia manęs neatpažįsta. Kai atėjau į „Šokių aikštelės dukterų“ premjerą, manęs net paklausė: „O kas ši mergina?“ Ir žinot, man tai patinka. Įžymybės gyvenimo būdas nėra man. Visos fotografijos, dėmesys... Man tai kelia stresą.
Paskutinis „Aš, Olga Hepnarova“ seansas „Kino pavasaryje“ įvyks balandžio 13 d., trečiadienį, Vilniuje 21:15 val., „Forum Cinemas Vingis“. Seanse dalyvaus Michalina Olszańska, taip pat filmo režisieriai, prodiuseriai ir scenarijaus autoriai Petr Kazda ir Tomáš Weinreb.
