TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

„Kino pavasario“ svečiai: „Oskarai“ – šou, neturintis nieko bendra su kinu

Markas Rylance'as, Brie Larson, Leonardo DiCaprio ir Alicia Vikander Interviu
„Scanpix“ nuotr. / Markas Rylance'as, Brie Larson, Leonardo DiCaprio ir Alicia Vikander
Šaltinis: Lrt.lt
2
A A

Jei koks Lietuvos, Rusijos, Lenkijos ar Prancūzijos režisierius laimėtų „Oskarą“, tai būtų proga didžiuotis it laimėjus futbolo čempionatą, tačiau Holivude niekas net nepastebi, ar tai filmas iš Prancūzijos, ar Zimbabvės. Tai LRT sako Rusijos kino istorikas ir kritikas Andrejus Plachovas.

„Geriausias iš geriausių „Oskaruose“ toli nuo mano realybės, tai – šou, neturintis nieko bendra su kinu, niekas nekalba apie filmus“, – pritaria filmo „Liuciferis“ režisierius Gustas Van den Berghe'as.

Apie tai – interviu LRT Klasika radijo laidoje „Ryto allegro“.

– Nesuklysi pasakęs, kad kinas gimė Europoje brolių Lumiere'ų dėka. Tačiau akivaizdu, kad po „Traukinys atvyksta į La Ciotat stotį“ daug kas pasikeitė. Koks yra šių dienų Europos kinas?

A.Plachovas: Daug kas atsitiko, nekalbant apie ilgą kino istoriją, trunkančią daugiau nei 100 metų. Jei kalbėtume apie pastaruosius 15 metų, galėtume pastebėti kažką naujo. Manau, kad svarbiausias įvykis – naujų technologijų atsiradimas kuriant kiną. Su G.Van den Berghe'u kalbėjomės, kad dabar daugelis žmonių žiūri filmus kompiuteriu, o tai yra didelė problema.

Žiūrėti filmą kino teatro ekrane su tikru garsu ir vaizdu ir žiūrėti filmą mažame kompiuterio ekrane – du skirtingi dalykai. Tai radikaliai keičia pačios kino kultūros suvokimą.

Deja, taip atsitinka. Viena vertus, tai gerai, nes suteikiama daugiau galimybių pamatyti filmus, kurių kitur nepamatysi, kita vertus, tai labai blogai, nes tai keičia mūsų suvokimą apie kino meną, kuris XXI a. yra labai specialus ir išvystytas. Todėl mes daug prarandame.

G.Van den Berghe'as: Visiškai sutinku. Jei žiūri filmą kino teatre, žiūri į kažkur nukreiptą šviesą, jei žiūri nešiojamame kompiuteryje, žiūri tiesiogiai į šaltinį. Patirtis skiriasi. Kiekvienas menas ir kiekviena kultūra nuolat evoliucionuoja. Būtų blogai, jei kinas nesivystytų.

Ypač pastaruosius penkerius metus jaučiu, kad filmas nebeegzistuoja kaip kažkas, susijęs su materija, – jis tampa failu, kuriuo žmonės dalijasi arba žiūri internetu, jie nesupranta, kad vaizdas nėra kokybiškas, – sako G.Van den Berghe'as.

Tačiau kaip šios meno krypties atstovas noriu ją apsaugoti ir pasukti reikiama linkme.

Ypač pastaruosius penkerius metus jaučiu, kad filmas nebeegzistuoja kaip kažkas, susijęs su materija, – jis tampa failu, kuriuo žmonės dalijasi arba žiūri internetu, jie nesupranta, kad vaizdas nėra kokybiškas.

Tai lyg sena pilis, kurią per šimtus metų sugadino lietus ir saulė: visos detalės išnyko, bet vis dar matai pilį. Šiek tiek baisu, kad filmo – tos pilies – pagrindiniai kontūrai vis dar yra, tačiau detalės nunyko per greitai.

Noriu ginti tas detales, nes manau, kad būtent jos skiria gerą filmą nuo blogo arba gerą filmą nuo televizijos. Filmai atkreipia dėmesį į detales, kurių realiame gyvenime gali ir nepamatyti.

– Kiek kino, kaip meno formos, vertę lemia technologiniai pokyčiai?

A.Plachovas: Technologiniai pokyčiai suteikia daugiau erdvės, naujų skirtingų galimybių kino kultūrai.

Galėjome tai matyti XX a. pabaigoje, pavyzdžiui, danų „Dogmos“ filmuose: jie naudojo nešiojamas kameras, pakeitė matymo kampą, kaip priimti mus supančią realybę. Tai Europos kine buvo naujo realizmo kryptis.

Tačiau šis periodas jau praėjo. Dabar, pavyzdžiui, man labai patinka G.Van den Berghe'o filmai, pastebiu, kad jis bando surasti naują vizualinės raiškos formą naudodamas naujausias technologijas, tačiau pagrindinis uždavinys – surasti naują gylį mūsų labai sudėtingoje eroje, visai kitokioje nei XX a.

– Pone Van den Berghe'ai, A.Plachovas užsiminė apie gylio svarbą. Filme „Liuciferis“ naudojote naują techniką, vaizdą perteikėte apskritime. Kaip tai padėjo surasti gylį?

G.Van den Berghe'as: Nuolatinis klausimas – kaip iš naujo įvertini filmo kalbą, kaip prie jos galiu prisidėti. Ilgai, iki skaitmeninio kino, visi siekė aiškesnio ir ryškesnio vaizdo.

Pradžioje svarbiausia buvo, kad vaizdas gali judėti, bet staiga šalia vaizdo atsirado garsas, tada staiga atsirado spalvos, o vaizdas tapo platesnis. Vaizdas visada artėjo prie realybės. Dabar tai pralenkėme: ekranas nukelia už realybės, filmo akimis matome tai, ko tikros akys negali matyti.

Man svarbiau už ryškesnį ir didesnį vaizdą buvo pirmą kartą žengti žingsnį atgal ir pažvelgti į kino šaknis, kino įrankius. „Liuciferyje“, kuriant apskritąjį vaizdą, mane domino laikai prieš atsirandant galimybei kiną įrašyti, tačiau jau turėjome judantį vaizdą.

Kino pavasario nuotr./Gustas Van den Berghe
Kino pavasario nuotr./Gustas Van den Berghe'as

Galbūt mano kartos užduotis – sustabdyti šią nesibaigiančią kelionę link tobulo vaizdo, kuris yra negyvas, iš naujo įvertinti formas, kalbos turinį, elementus, pasigriebti kažką, ką praeityje užmiršome, iš naujo tai įvesti, suteikti naują prasmę. Juk taip nuolat atsitinka bet kokiame mene: dalykai gyvena, miršta, prisikelia kitokia forma ir miršta vėl. Manau, kad „Dogma“ buvo nepaprasta revoliucija, tuo metu jos ypač reikėjo.

Tačiau jei mano studentai taip padarytų dabar, tai būtų uždavinys, bet jis neturėtų turinio, jis neturi nieko bendro su idėja. O kiekvienas filmas prasideda nuo idėjos, kuriai suteiki tam tikrą pavidalą. Todėl turime nuolat vertinti kino kalbą ir šiuos pavidalus.

– Pone Plachovai, Jūsų kolega užsiminė apie savo kartą. Kaip Jūs matote jo kartos atstovus?

A.Plachovas: Maniau, kad jis vyresnis, nes jo filmai – labai brandūs, atrodo, kad juos kūrė ne pripažintas režisierius, o tas, kuris turi šiek tiek savimonės. Matai, kad jis žino, ką nori pasakyti, ir žino, kaip tai padaryti.

„Dogma“ artėjo prie realybės, tačiau techniniu požiūriu. Todėl jie atsisakė tam tikrų dalykų, kurie šiaip yra suprantami kuriant modernų kiną – grįžtant prie nebyliojo ar labai primityvaus kino. Tai buvo tam tikras neoprimityvizmas.

Tačiau tai, ką daro G.Van den Berghe'as, yra visai kas kita. Jis tam tikrus formalius dalykus pavaizduoja naujai ir tuo pačiu metu grįžta prie klasikinės kino formos, reikšmės. Kinas yra dvasinis, jis gilinasi į dvasines vertybes. Štai kodėl „Dogmos“ judėjimas buvo šiek tiek dirbtinis.

Larsas von Trieras, „Dogmos“ tėvas, labai greitai nusisuko nuo šitos krypties ir pradėjo kurti kitokius filmus.

– Kur ir kaip atsispindi Europos kino veidas?

A.Plachovas: Sunku apibendrinti. Tokie didieji festivaliai, kai Kanų, išveda formulę, apibendrinančią, kas vyksta dabar. Štai 1999 m. Kanų festivalyje geriausi šio meto režisieriai Pedro Almodovaras, Atomas Egoyanas pristatė savo naujausius filmus. Tuo pačiu metu festivalio nugalėtojais tapo labai skirtingi vardai, pavyzdžiui, Bruno Dumont'as ir broliai Dardenne'ai.

Tai buvo revoliucija: postmodernių istorijų metas pasibaigė, o mes artėjame prie naujo kino periodo – kaip grįžti prie realybės.

O būdų yra įvairių: brolių Dardenne'ų, „Dogmos“ ar B.Dumont'o.

Įdomiausia – pažiūrėti, kas atsitinka vėliau, po 15 metų. Dabar visi šie žmonės tapo kino klasikais. Tačiau procesas vyksta toliau: nežinome, kas tiksliai atsitiks, tačiau jaučiame, kad kinas nemiršta, jis – begalinis. Tai nuteikia optimistiškai.

G.Van den Berghe'as: Pritariu, kad turime būti optimistai. Tačiau nerimauju ir noriu, kad žmonės filmus žiūrėtų kino teatre. Mes aktyviai platiname filmus. Man nesvarbu, kaip nufilmuotas filmas – kino juosta ar telefonu, nes svarbiausia – įspūdis. Tačiau viliuosi, kad žmonės žiūrės filmus kino teatre.

A.Plachovas: Kino teatrai tampa muziejais ar operos teatrais, kur renkasi speciali, pasiruošusi auditorija, jie nebėra skirti visiems. Masinei auditorijai skirti multipleksiniai kino teatrai, kaip Vilniuje, kur visur užuodžiame spragėsius, arba kompiuteris namuose. Tačiau tai – kraštutinumai.

– Ar geras kinas ir spragėsiai egzistuoja kartu?

A.Plachovas: Teoriškai – taip. Tačiau kino festivaliui reikia specialios atmosferos be spragėsių kvapo.

Žinau, kad tai labai sunku ir tai nėra tik Vilniaus problema, nes neturite kitos vietos festivaliui.

Kino teatrai tampa muziejais ar operos teatrais, kur renkasi speciali, pasiruošusi auditorija, jie nebėra skirti visiems. Masinei auditorijai skirti multipleksiniai kino teatrai, kaip Vilniuje, kur visur užuodžiame spragėsius, arba kompiuteris namuose, – A.Plachovas.

Maskva – didesnis miestas, tačiau ir mes neturime kitos vietos, išskyrus multipleksus, kur rengti festivalius. Anksčiau turėjome Kino muziejų, tačiau jis buvo uždarytas, ir nebeliko vietos, kur kino gerbėjai, sinefilai, galėtų žiūrėti kino istoriją, klasikinius filmus.

Žinoma, Paryžiuje galima matyti gerų pavyzdžių. Tačiau daugelyje didžiųjų miestų labai mažai tokių vietų. Gaila.

G.Van den Berghe'as: Kalbėjausi su vieno kino teatro Meksikoje, kur pilna multipleksų, direktoriumi. Galima sakyti, amerikiečiai sugalvojo šį filmo žiūrėjimo su kokakola ir spragėsiais būdą. Dabar spragėsiai yra tokie pigūs, kad kino teatrai išgyvena parduodami juos, o ne filmus.

– Jei kalbėtume apie didžiuosius Europos kino festivalius, ar būtų klaidinga teigti, kad ten sutiksime tik kino grandus? Kiek prie Europos kino prisideda šalys, kurių kino industrija maža?

A.Plachovas: Sunku sugriauti šią sieną. Svarbiame festivalyje žinai, kad pamatysi P.Almodovaro filmą, tačiau to neužtenka. Žinoma, yra įvairių programų, suteikiančių vietos ir kitokiam kinui, bet to neužtenka.

Štai Belgija – maža šalis, tačiau ji turi kelis svarbius kino kūrėjus, kurie visada patenka į didžiuosius festivalius.

Arba Graikija – daug finansinių problemų turinti maža šalis, tačiau ten yra „Greek New Wave“ ir režisierių, pelniusių tarptautinį pripažinimą.

Vadinasi, tai įmanoma, tačiau labai sunku, nes tiek publika, tiek festivaliai yra labai konservatyvūs, pripratę prie tų pačių, jau pasisekusių dalykų.

G.Van den Berghe'as: „Liuciferis“ nebuvo pristatytas jokiame didžiajame festivalyje, nes, manau, niekas neišdrįso jo ten pristatyti. Pradžia buvo lėta, manėme, kad filmas pasmerktas.

Tačiau, priešingai, visų mažų festivalių privalumas yra tas, kad kartu jie yra svarbesni, jie pristato filmų įvairovę. Nemanau, kad Kanuose ar Berlyne būtų galima to pasiekti, net jeigu jie ir norėtų. Jie pristato tai, ką pasirenka. Man nebūtina ten dalyvauti, nors būtų malonu, tačiau man svarbu, kad yra įvairių būdų, kad filmai pasiektų auditorijas ir įvairias šalis.

– Ar Europa gali būti pavadinta viena bendra kino gamykla? Ar tam trukdo per didelė kultūrų įvairovė ir skirtingos tautų patirtys?

A.Plachovas: Kinematografijos per daug skiriasi. Kai sakome „kinas“, turime omenyje kažką bendro, tačiau taip nėra. Holivudo kinas – vienas didelis masyvas, tačiau net ir Amerikos kine yra kitų nepriklausomo kino srovių. Amerikos kinas irgi nėra vienodas, kaip ir Europos kinas.

Nereikia pamiršti ir jėgos, ateinančios iš Tolimųjų Rytų, Lotynų Amerikos – tai netgi svarbiau nei Europos kinas, nes, mano nuomone, šis kinas turi daug potencialo ir čia slypi visa ateitis.

– Mes visada linkę Europos kiną lyginti su Holivudo produkcija. Ar tai teisinga?

A.Plachovas: Yra režisierių, kurie nori būti lyginami, pavyzdžiui, Lucas Bessonas. Bet kitiems tai nelabai turi prasmės.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Sandra Bullock, George'as Clooney ir Stevenas Spielbergas 2013-aisiais
AFP/„Scanpix“ nuotr./Sandra Bullock, George'as Clooney ir Stevenas Spielbergas 2013-aisiais

Manau, kad geriausi Holivudo režisieriai naudojasi Europos kinu kaip šaltiniu, papildo savo filmus tam tikromis europietiškomis idėjomis. Neprisimenu, kas tai pasakė, gal Claude'as Lelouchas: „Kas man labiausiai patinka Steveno Spielbergo kūryboje – tai Jean-Lucas Godard'as.“

S.Spielbergas – labai protingas filmo kūrėjas, naudojantis šiek tiek J.-L. Godard'o technikos, kad holivudiškas filmas taptų šiek tiek intelektualesnis. Kino kalbą jis naudoja kaip dalį komercinio kino.

Viena vertus, suprantama, kad S.Spielbergas – svarbus kino kūrėjas, tačiau tai visiškai kitoks kinas nei J.-L.Godard`o. Tai dvi skirtingos planetos. Tačiau kažkaip atsiranda bendrumų.

G.Van den Berghe'as: Lyginant Europos ir Holivudo kiną, svarbus istorinis aspektas.

Pirmieji Holivudo režisieriai buvo vokiečiai, prancūzai ar žydai. Galima sakyti, kad Europos kinas buvo pirmasis namas ant kalvos, o Holivudo kinas – aukščiausias namas ant kalvos. Net ir dabar Holivudas išlieka aukščiausiu namu iš bet kokios perspektyvos. Kiekviena šalis į tai lygiuojasi.

Jų požiūris – kad Europos kinas yra vienodas: filmas be muzikos, su liūdna pabaiga, be scenarijaus, be žinomų aktorių, sunkia tema. Nes jis toks įvairus, jį sunku suvokti iš jų perspektyvos.

Nuo pat pradžių filmai plito po pasaulį ir vieni filmai įkvėpė kitus, visi kino kūrėjai buvo įkvėpti vieni kitų ir tarptautinių skirtumų.

Japonų kinas pasauliui padarė didelę įtaką.

Tokie aspektai paverčia kiną globaliu menu.

– Pasirodžius „Hju Glaso legendai“, internete paplito įrašas, kuriame šio filmo scenos lyginamos su scenomis iš Andrejaus Tarkovskio filmų. Ar Europos kinas ir Holivudo produkcija susilieja?

Kadras iš filmo „Hju Glaso legenda“
Kadras iš filmo „Hju Glaso legenda“

G.Van den Berghe'as: Nepamirškime, kad „Hju Glaso legendos“ režisierius – meksikietis. Kalba lemia daug skirtumų. Nežiūrėjau to įrašo, bet, žiūrint „Hju Glaso legendą“, galima atpažinti visas tas scenas.

Tai puiki galimybė kino studentams pažinti A.Tarkovskį. Amerikietis režisierius nebūtų padaręs to taip pat.

A.Plachovas: Sutinku.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Leonardo DiCaprio ir Alejandro Gonzalezas Inarritu
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Leonardo DiCaprio ir Alejandro Gonzalezas Inarritu

Alejandro Gonzalezas Inarritu mokėsi Meksikoje, o Meksikos tradicija – glaudžiai susijusi su Rusijos ir sovietinio kino tradicija. Sergejus Eizenšteinas turėjo meksikietiškos patirties.

A.Tarkovskis – ikona visur, ypač tokiose šalyse, kaip Meksika, todėl taip galėtume paaiškinti, kodėl A.G.Inarritu naudoja jo techniką.

Tačiau apskritai klasikinis Europos, Rusijos, sovietų kinas maitina Holivudą.

Žinoma, Holivudas nėra vien tik Amerikos kinas. Tai – tarptautinis kinas, sukurtas įvairaus amžiaus, įvairių šalių žmonių. Quentino Tarantino kuria filmus, įkvėptus japonų mangos.

Holivudas naudoja bet ką, kas galėtų sukurti visiems suprantamą pramogą.

– Per paskutinius „Oskarus“ buvo daug kalbų apie rasinę diskriminaciją, seksizmą Holivude. Ar Europoje yra tokių problemų?

G.Van den Berghe'as: Tai yra didžiausi kino apdovanojimai ir jie turi vieną kategoriją ne anglų kalba sukurtiems filmams – tai jau gana didelė segregacija. Tai labai reliatyvu.

Mano nuomone, geriausi filmai „Oskaruose“ ir yra užsienio kalbos dalyje. Tas „geriausias iš geriausių“ yra toli nuo mano realybės, tai – šou, neturintis nieko bendra su kinu, niekas nekalba apie filmus, jų neanalizuoja: tiesiog sau ar savo draugams įteiki apdovanojimą ir visi paploja – tai vyksta ratu.

Grupelė baltaodžių vyrų tai darė 50 metų – lėtai tai pasikeis.

Tačiau Amerikos kultūrai būdinga rėkti, kai jautiesi, kad su tavimi elgiamasi neteisingai, nesuprantant, kad turi sekciją užsienio filmams, kurių neįmanoma tarpusavyje lyginti.

Apskritai lyginti filmus apdovanojimų kontekste yra šiek tiek keista.

Asmeniškai su tokiomis problemomis nesusiduriu, kiekviena šalis Europoje yra kitokia, viskas keičiasi. Pažvelkite, kiek Europoje naujų žmonių. Kinas jiems bus atviras – jų kitokia vaizduotė, idėjos, jos įkvėps naujus režisierius, o režisieriai įkvėps juos. Svarbiausia, kad jie atsineša istorijas.

Manau, kad Europa dabar išgyvena tokį sujudimą, kad neįmanoma nepastebėti istorijų, neįmanoma nepastebėti šios krizės kaip galimybės būti kūrybiškam, iš naujo atrasti mūsų istorinį kontekstą ir sujungti su patirtimi, kurią atneša šie žmonės, – G.Van den Berghe'as.

Didžiausias iššūkis kinui – dirbti su istorijų pasakojimu: rasti istorijų, pasakoti jas. Mes neturime tapti pesimistiška, ironiška kino kūrėjų karta. Turime išnaudoti kiekvieną progą potencialiai istorijai.

Manau, kad Europa dabar išgyvena tokį sujudimą, kad neįmanoma nepastebėti istorijų, neįmanoma nepastebėti šios krizės kaip galimybės būti kūrybiškam, iš naujo atrasti mūsų istorinį kontekstą ir sujungti su patirtimi, kurią atneša šie žmonės.

Todėl, kai kalbame apie „Oskarų“ skandalus, kad kai kurie žmonės buvo neįvertinti, aš tai gerbiu, bet jaučiu, kad čia problemos, kaip ir jų sprendimo būdai, yra labai skirtingi.

Šios problemos esminės.

A.Plachovas: „Oskarai“ sudaro įspūdį, kad kine yra tik dvi planetos: viena didelė kaip Saulė planeta – Holivudas, o kita, maža planeta, į kurią telpa visos kitos šalys ir jų kinematografai, – tarsi Holivudo palydovė. Praktiškai tai – komercinis žaidimas, retai turintis meninės vertės. Jis labai politiškai korektiškas: kaip perteikti realybę per politiškai korektišką kampą.

Kaip ir šis skandalas apie juodaodžius aktorius – nesuprantu šios diskusijos esmės. Žinoma, juodaodžiai aktoriai ir kino kūrėjai turi daug ką pasiūlyti, tačiau jeigu jie nieko specialaus šiemet nesukūrė, kodėl jie turėtų būti specialiai paminėti nominacijoje? Tai tiesiog kvaila.

Be to, jei režisierius iš Lietuvos, Rusijos, Lenkijos ar Prancūzijos laimi „Oskarą“ – tai proga džiaugtis ir didžiuotis it laimėjus futbolo čempionatą. Tačiau Holivude niekas net nepastebi, ar tai filmas iš Prancūzijos, ar Zimbabvės – tiesiog užsienio filmas.

Negalima su tuo pakovoti, tačiau suprantame, kad tai – šiek tiek žaidimas.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Filmo „Winter on Fire: Ukraine‘s Fight for Freedom“ pristatymas
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Oskarui nominuoto filmo „Winter on Fire“ pristatymas

– Užsiminėte apie šių dienų Europos problemas. Kokia galimybė, kad sulauksime filmų apie pabėgėlius, terorizmą ir kitas krizes, su kuriomis Europa šiandien susiduria?

A.Plachovas: Jau dabar matome tokių filmų.

Žinoma, tokia drastiška ir dramatiška šių dienų realybė turėtų padaryti įtakos kinui. Net Amerikos kinas pasikeitė po Rugsėjo 11-osios. Woody Allenas 1990 m. apibūdino Manhataną kaip rojų, tačiau po Rugsėjo 11-osios įvykių keliavo į Barseloną, Londoną – bet kur, bet ne į Manhataną, nes tai nebebuvo rojus, kažkas pasikeitė.

Žinoma, kinas atspindi situaciją, kaip – nežinia, bet greitai pamatysime. Per paskutinį Kanų festivalį matėme, kaip stipriai pasikeitė prancūzų kinas: atsirado filmų apie imigrantus, neturtingų žmonių, tampančių terorizmo pagrindu, išsilavinimą.

Kai kurie filmai nebuvo geri, tačiau intencija išliko atspindėti realybę.

G.Van den Berghe'as: Vienas dalykas – papasakoti istoriją. Kitas – pastebėti to, kas vyksta dabar, modelius, šablonus. Nieko naujo nevyksta – istorija kartojasi. Panaudoję istorinius šablonus, galime neįdomią temą paversti į labai vertingą. Nereiškia, kad visi turime kurti istorijas apie terorizmą, bet tokios istorijos priverstų mane užduoti klausimų sau.

Taip yra su kiekviena problema – kiekviena problema yra momentas iš naujo viską įvertinti.

Tikiuosi, kad Europos kinas su tuo susidoros. Vis daugiau, bent jau Vakarų Europoje, dirbame su žmonėmis iš kitų valstybių. Smagu, kad turime patirties iš kitur: filmas niekada nėra šimtu procentų belgiškas, prancūziškas, ispaniškas ar vokiškas, visada yra įtakų iš šalies.

Lrt.lt
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Dakaras 2018

Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min