„Neapolio dainos“ – tai filmas apie tokį pavėpusį pianistą, kuris toks lėtas ir pilnas spanieliškos melancholijos, kad net kunigų seminarijoje, ko gero, būtų pats tyliausias. Toks niekam tikęs, kad su protekcija įsidarbina Neapolio policijoje, nors ir tai akivaizdžiai be didelio noro. Čia kino salėje lietuvį žiūrovą turi apimti palengvėjimas, nes ne tik pas mus klesti nepotizmas. Prisitaikėliškos natūros policijos skyriaus šefas priima jį į darbą su širdgėla konstatuodamas, kad „čia Italija – nemokšų šalis“, ir šioje vietoje lietuvį žiūrovą aplieja dar viena palengvėjimo banga, nes ne tik mums būdinga nacionalinė saviplaka.
Taigi Neapolyje, toje kriminalinės romantikos apraizgytoje srityje, tarsi gležna gėlelė tarp betono egzistuoja gerasis herojus, kuriam likimas numatęs didelius žygdarbius.
Veikia jis, aišku, ne vienas. Yra toks rūstus „visos priemonės geros“, jokių autoritetų nebijantis policijos komisaras. Yra tokia tylenė policininkė su amžinu pistoletu pažastyje. Aišku, yra ir tokia sveikų dantų, tobulos veido odos, plačių klubų, sveikata ir gyvenimo džiaugsmu trykštanti italė, kurią pianistui-policininkui lemta įsimylėti. Kaip ir turi būti komedijose, ji jam taip pat neabejinga, nors suderinami jie abu taip pat kaip pantera su koala.
Bet gražiausia spalva visoje personažų paletėje, žinoma, vietinis muzikinės scenos žvaigždė Lollo Love (ar kaip jis ten, nepamenu tiksliai) ir jo muzikantų grupė. Visų itališkų vestuvių ir krikštynų stabas. Dar per prastas, kad patektų į išsvajotą dainų festivalį Sanremo, tačiau bent Neapolio apylinkėse varantis iš proto visas merginas.
Čia lietuvį žiūrovą aplies trečioji palengvėjimo banga, nes paaiškės, kad baisios muzikos turime ne tik mes, bet ir kitos šalys.
Čia lietuvį žiūrovą aplies trečioji palengvėjimo banga, nes paaiškės, kad baisios muzikos turime ne tik mes, bet ir kitos šalys. Kadangi beveik viso filmo metu skamba Lollo Love atliekama muzika, norisi skirti jai daugiau dėmesio. Grupės įvaizdį nusakyti nelengva. Lyginant su lietuvišku kontekstu, turėtų būti kažkas tarp Radžio ir skinheadų, bet atlieka Brolių Aliukų dainas. Na gerai – už Brolius Aliukus visgi geriau. Grupė, kaip kadaise mūsiškiai ŽAS, visi kartu į koncertus važinėja vienu BMW automobiliu ir tuo tarsi koks prasigyvenęs studentas demonstruoja savo svaiginančią, eiliniams nepasiekiamą prabangą ir sėkmę. Kuria tokius saldžius vaizdo klipus su širdutėmis, tekstuose sriūbauja apie meilę, lyderis Lollo Love nesustodamas telefonu kalba su gerbėjomis, tačiau pats laisvu laiku mieliau su draugeliais žaidžia stalo futbolą, užuot atsidavęs aistrai kaip siūlo pats gyvenimas. Matyt, doras gėjus arba doras katalikas.
Ir va tokiose aplinkybėse mūsų pianistas-policininkas gauna svarbią užduotį – infiltruotis į ką tik aprašytą muzikinę grupę, kadangi pagal rūsčiojo komisaro strategiją tai yra vienintelis būdas priartėti prie Neapolio nusikaltėlių organizacijos Cammora. (Dievaži, čia aš kažkaip įsivaizdavau, kaip Lietuvos pareigūnai kokiais 1997-aisiais verbuoja Džordaną Butkutę, nes ji koncertuos Daktarų suvažiavime Kaune). Bet nenuklyskime.
Pianistui-policininkui tokia perspektyva, aišku, labai ne prie širdies. Jam kur kas ramiau policijos skyriuje dienas leisti grojant konfiskuotais vogtais pianinais. Ir šiaip, užgaunamos nepavykusio menininko ambicijos. Kai jautri siela šaukiasi klasikos ir Rachmaninovo, atrodo, nepakeliama mintis su nepraustaburniais bernais groti niekingas daineles neišprususiai publikai. Maždaug, tas pats, kas Gintaras Rinkeviučius grotų armonika „Maximos“ ūkvedžio vaiko krikštynose. Bet pareiga sulaužo ir labiau atsparius. Pagrindinis herojus įsitraukia į kovą su piktadariais ir čia nutilsiu idant nežlugdyčiau intrigos.
Filmas, aišku, linksmas, kiek tik gali būti linksma paradoksali nesąmonė. Nesu kino, o tuo labiau itališko žinovas, tačiau tai labai primena visas ankstesnes matytas kriminalines italų ar prancūzų komedijas, kur daug emocingo teksto, daug lakstymo ir mažai smurto. Mafijozai inteligentiški ir, matyt, kad atrodytų blogesni – būtinai su akiniais nuo saulės. Taip mes mokyklos spektakliuose irgi puošdavome blogiukus. Sekant chrestomatinėmis komedijų tradicijomis, jei piktadarys smogia geriečiui, tai tas būtinai išsisuka ir smūgis, aišku, tenka kitam piktadariui. Nusikaltėlis būtinai žioplas ir nė velnio negirdi, kaip jam už nugaros tarsi šventa dvasia ant galų pirštų vaikšto kovotojas su neteisybe. Automobilių lenktynės vyksta dviračių Tour de France greičiu, o žmonės su pistoletais daro tiek daug nelogiškų veiksmų, kad taip besielgdami ne tik žmogaus nenušautų, bet ir arbatos dorai neužsiplikytų.
Filmo statytojai turėjo gerai prisižvengti filmavimo metu, aiškiai iš širdies kvailiodami ir mėgaudamiesi viskuo, ką meno kritikai trumpiau, matyt, vadina grotesku. Nueikite pakikenti ir jūs, vos tik nusileis ta pasiilgta pavasarinė saulė.
