Dabar populiaru
Publikuota: 2012 kovo 29d. 21:04

Metų kino aktorė Toma Vaškevičiūtė: žmonių meilė padrąsina

Toma Vaškevičiūtė
Irmanto Gelūno / 15min nuotr. / Toma Vaškevičiūtė

Ketvirtadienio vakarą per festivalio „Kino pavasaris“ uždarymą paskelbta, kad žiūrovai 2012 metų Lietuvos kino aktore išrinko Tomą Vaškevičiūtę. Artistę kurios namus jau puošia „Auksinis scenos kryžius“ ir kiti įvertinimai, kompanija „Bourjois“ pasisemti įkvėpimo išsiųs į Paryžių.

Festivalis „Kino pavasaris“ Vilniuje baigėsi tau gera žinia – ar tikėjaisi jos?

„Kino pavasaryje“ išgyvenau bendrumo jausmą, kurio po žiemos labai trūksta. Festivalis tarsi išbaido per žiemą susikaupusią vienatvę, nes ten niekada nesijauti vienišas. Gera buvo sutikti pažįstamų, pabendrauti, kartu pasižiūrėti filmą. Dėl šio kino nuotykio, atrodo, net miestas atsigavo.

O šį konkursą galėjo laimėti bet kuri iš mūsų – viskas buvo žmonių rankose. Kita vertus, man nebuvo labai netikėta, nes turėjau vieną galimybę iš trijų. (Šypsosi)

Laimėjai kelionę į kino gimtinę Paryžių – su kuo planuoji ten vykti?

Su paslaptingu, labai gražiu ir turtingu vyru. (Juokiasi) Juokauju. Iš tiesų esame kalbėję apie šią galimybę su keliais draugais, kurie galbūt prisijungtų ir keliautų kartu savo lėšomis. O jeigu neišeis, mielai važiuočiau ten ir viena – galbūt to ir reiktų. Kartais labai gera atsitraukti nuo Lietuvos, pabūti su savimi, aplankyti daugybę įspūdingų vietų ir pasisemti naujų minčių.

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Toma Vaakevičiūtė
Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Toma Vaškevičiūtė

Kokius sentimentus tau žadina Paryžius?

Oi, aš taip džiaugiuosi, kad ten būsiu! Pradedu tuo patikėti. (Šypsosi) Tai yra miestas, į kurį norisi grįžti. Pirmą kartą jame apsilankiau senokai, prieš kokius aštuonerius metus. Vasarą su draugu užsidirbome pinigų Anglijoje ir nusipirkę traukinių bilietą, nuvykom tiesiai į Paryžių. Tada supratau, kad apie jį sukurtas saldaus miesto stereotipas yra neteisingas. Iš tiesų Paryžius turi faktūrą ir yra beprotiškas miestas, kuriame daugybė keistų žmonių – pirmam kartui įspūdžių buvo net per daug. Per antrą apsilankymą daugiau dėmesio skyriau galerijoms ir muziejams, kas man labai patiko. Šis miestas turi išskirtinę trauką.

O kas, tavo manymu, aktorę padaro išskirtine?

Pasaulio pavyzdžiai rodo, kad vienais atvejais aktorei, be talento, svarbu grožis. Pavyzdžiui, Angelina Jolie turi kažką, į ką žiūrint atrodo, kad grožis išgelbės pasaulį. Tačiau, tarkim, Meryl Streep, kuri galbūt neturi efektingos išvaizdos, taip pat yra neabejotinas talentas, padaręs bene sėkmingiausią karjerą Holivude, lyginant su kitomis aktorėmis. Manau, kad visus traukia gražūs arba įdomūs žmonės.

O iš patirties galiu pasakyti, kad be talento aktorės sėkmę lemia ir žmogiškosios savybės. Kūrėjai renkasi savus, patikimus žmones, nes su jais lengviau susikalbėti ir pasitikėti, nereikia bijoti, kad paves ar nesupras. Todėl, jei esi be proto talentingas, bet neetiškas – greitai tai paaiškės ir niekas nebenorės su tavimi dirbti.

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Toma Vaakevičiūtė
Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Toma Vaškevičiūtė

Esi pelniusi „Auksinį scenos kryžių“ kaip geriausia aktorė, dabar tapai Metų kino aktore – kaip tave veikia apdovanojimai?

Įvairiai... (Šypsosi) Kiekvienu atveju viskas būna kitaip. Kai gavau „Auksinį scenos kryžių“, jaučiausi pasimetusi: tyliai ramiai, intymioje aplinkoje kūriau savo vaidmenį žiūrovams ir staiga tai tapo vieša, suaktyvėjo dėmesys man. Tada norėjosi užsisklęsti ir pasislėpti.

Tuo tarpu kai mūsų filmas „Anarchija Žirmūnuose“ laimėjo Maskvos kino festivalio konkursinės programos „Perspektyvos“ („Perspectives“) prizą, mane aplankė grynas nuoširdus džiaugsmas. Jis paskatino mąstyti, kad niekada negalima pasiduoti ir reikia daryti tai, kuo tiki.

Gavusi pasiūlymą dalyvauti šioje avantiūroje, mielai sutikau, nes tai – labai pozityvus konkursas, kuris padeda pasitikrinti kai kuriuos dalykus.

Apskritai, kai tave kaip aktorę žmonės myli, aplanko labai šiltas jausmas, kuris padrąsina ir sustiprina. Tačiau bet koks konkursas, rinkimai suaktyvina tiek tave mylinčius, tiek tavęs nemėgstančius žmones – juk visiems niekada neįtiksi. Tokiais momentais visada pagalvoju, ar tikrai norėjau visa tai sužinoti. (Šypsosi)

Tavo kino patirties bagažas nemažas – sukūrei vaidmenis filmuose „Anarchija Žirmūnuose“, „Nereikalingi žmonės“, „Duburys“, „Atsisveikinimas“, „Nuodėmės užkalbėjimas“ ir kituose. Kas tave labiausiai žavi kino virtuvėje?

Man labai patinka technika – gal dėlto, kad esu iš radiotechnikų šeimos. (Šypsosi) Visą veiksmą kinu paverčia kamera, su kuria bandai užmegzti santykius. Filmuodamasi visą laiką jaučiu, kad mane seka – lyg sėdėtum prie stalelio ir justum, kad šalia sėdintis žmogus, nežiūrėdamas į tave,  nuolat tave stebi, ir tu jauti, ar patinki jam, ar ne. Vienam filme jausdavau, kad kamerai patinku, o kitame – kad nelabai... (Šypsosi)

Prieš kelias dienas praūžė Teatro diena ir „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimai, kuriuos po dvejų metų pertraukos galėjai stebėti ramiai – 2010-aisiais tau buvo įteiktas apdovanojimas už geriausią moters vaidmenį, o pernai buvai šio renginio vedėja. Kokį įspūdį paliko šių metų ceremonija?

Buvo labai jauku susitikti su pažįstamais žmonėmis ir kartu paminėti mums svarbią dieną. Galėjau ramiai džiaugtis už kitus, ypač tuos, kurie man artimi, pavyzdžiui, Elzę Gudavičiūtę, pelniusią kryžių už antraplanį moters vaidmenį.

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Toma Vaakevičiūtė
Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Toma Vaškevičiūtė

Nejauti nuoskaudos, kad būtent tais metais, kai pelnei „Auksinį scenos kryžių“, apdovanojimų ceremonija dėl krizės iš Didžiosios teatro salės buvo perkelta į mažą Kultūros ministerijos salytę?

Aišku, šiek tiek gaila. Tąkart ceremonija vyko dieną, 14 val. Toje salėje tilpo labai nedaug žmonių ir daugelis norinčių negalėjo ateiti manęs palaikyti. O šiemet ceremoniją stebėjo šimtai žmonių ir salėje tvyrojo labai gera energija.

Esi paskendusi įvairiuose darbuose, veikloje – kur randi ramybę ir gali pasiklausyti savęs?

Dažnai man užtenka tiesiog pareiti namo – atrodo, kad ten sugrįžta jėgos, susidėlioja mintys. Bet kuo toliau, tuo daugiau – gal jau senstu – turiu įdėti pastangų, kad išgirsčiau savo vidinį balsą. Atrodo, kad laikas bėga vis greičiau, įvykiai veja vienas kitą ir kartais sakau: „Ei, na kalbėk!“ O ten tylu...  

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie 15min