Filmas, kurį J. C. Bass ne tik režisavo, bet ir prodiusavo, filmavo ir iš dalies montavo, mums parodo kitokią Afriką: šiuolaikišką, sprendžiančią tokias pat problemas kaip ir Europoje ar JAV. Filmo centre: jauna pora, pasimetusi savo jausmuose.
„Mylėk tik tą, kurią myli“ buvo apdovanotas kaip geriausias Pietų Afrikos Respublikos ilgametražis vaidybinis filmas Durbano tarptautiniame kino festivalyje 2014 m., o šiemet filmas atrinktas į konkursinę Gioteborgo kino festivalio programą Švedijoje.
Tarp filmą pamačiusiųjų – ir taip pat debiutuojanti režisierė, Niujorke gyvenanti Lina Plioplytė, pernai sužavėjusi tiek tarptautinę, tiek Lietuvos publiką savo dokumentika apie nesenstančias Niujorko mados divas „Amžinai stilingos“ („Advanced Style“).
L. Plioplytė įspūdžiai po dramos „Mylėk tik tą, kurią myli“ peržiūros.
„Kodėl žmonės tokie komplikuoti? – paklaustų ateiviai, pažiūrėję Jennos Cato Bass debiutinį ilgametražį filmą „Mylėk tik tą, kurią myli“.
Pietų Afrikoje, kaip ir visame pasaulyje, žmonės myli, nemyli, nori, skiriasi, vėl taikosi, ieško atsakymų į širdį virpinančius klausimus – kartais neregėtai painiais būdais. Filmas intymiais kameros judesiais įsileidžia žiūrovą į sudėtingą poros pasaulį, kuriame potvyniai ir atoslūgiai kovoja su audromis ir štiliais. Filme bandoma paaiškinti jausmus ir žmogiškas reikmes, per detektyvus ir žoleles ir per ta komplikuotą „aš tave myliu“.
Kodėl mums visiems tie žodžiai tokie reikšmingi, reikalingi, baisūs? Kodėl visi ieškome kažko, kas mus papildytų, o gal ir visai užpildytų, bet kartu bijome save parodyti, ir tuo labiau save atiduoti? Tokius klausimus sukelia paprasti, buitiškai, spontaniškai sumontuoti filmo kadrai.
Atrodo, autorė kužda ir atsakymą – meilės ieškoti reikia ne kitame, o savyje.
Režisierė, kuri pati ir filmavo, išgauna iš aktorių pasimetimą, pažeidžiamumą ir tas kiekvieną kankinančias meilės abejones – kas ką myli, kas ką myli labiau ar per mažai – ir taip iki proto pametimo ribos. Visa apimantį jausmų galingumą paryškina karts nuo karto ekrane atsirandanti kompiuterinės grafikos bangų muša ir kosminiai vaizdiniai, tarsi patvirtinantys meilės, kaip Visatos filosofijos jėgą.
Filmas įtraukia kasdieniais, pažįstamais, visų išgyventais kivirčais, nežinia, spėliojimais. Filmo metu tas visas vaizdų ir jausmų šokis toks nenuspėjamas ir painiai paprastas, tačiau pabaigoje užduodi sau klausimą – ar meilė toks reikalingas ir toks svarbus dalykas, kad vertas visos tos išsekinančios painiavos? Atrodo, autorė kužda ir atsakymą – meilės ieškoti reikia ne kitame, o savyje.“
„Mylėk tik tą, kurią myli“ seansai „Kino pavasaryje“ dar įvyks: kovo 28 d. (šeštadienį) 13:15 val. ir balandžio 1 d. (trečiadienį) 18:45 val. Abu seansai bus kino teatre „Forum Cinemas Vingis“.
