Į programą „Metų atradimai“ įtraukta juosta išraiškinga D.Hendrikxo kūno kalba pasakoja apie dviejų žmonių meilę, mylimojo praradimo skausmą, ėjimą link susinaikinimo. Filmas – lyg D.Hendrikxo performansas, šamaniškas ritualas, kurio įtaigumu ir vizualumu, istorijos plėtojimu rūpinosi B.Vandendriessche‘s.
Trumpam nustojusiai kvėpuoti publikai po seanso režisierius už du įdomiausius jam skirtus klausimus pažadėjo dėžutes su pačio D.Hendrikxo rastais akmenėliais. Kuo tai susiję su filmu „Dreifavimas“, suprasite tik pasižiūrėję šią, pasak „Kino pavasario“ programos sudarytojo Edvino Pukštos, vieną sunkiausių festivalio juostų.
Kodėl filmavimui pasirinkote Rumuniją?
Bandomuosius filmavimus darėme Belgijos miškuose, Ispanijos pajūryje, tačiau reikėjo specifinio kraštovaizdžio. Rumunijos kalnuotos vietos, kuriose laksto gaujos benamių šunų, labai tam tiko. Be to, ten užtikau apleistą industrinį pastatą, kuris tapo tarsi metafora, perteikiančia tai, kas vyksta pagrindinio veikėjo galvoje.
Koks benamių šunų vaidmuo filme?
Iš tikro filme turėjo būti tik vienas šuo. Tiksliau – mano šuo. Tačiau jis mirė. Kuomet nuvykome į Rumuniją, pamatėme klaidžiojančias šunų gaujas. Viena iš jų prisijungė prie mūsų komandos. Dirkas turi stebuklingą ryšį gamtą, kažkokį instinktą, kuris jam padėjo tapti šunų gaujos lyderiu. Tuomet jam dar labiau sekėsi perteikti kuriamą personažą, kuris prislėgtas mylimos moters praradimo skausmo bastosi lyg benamis šuo.
Jei mirė jūsų šuo, gal pasiėmėte auginti vieną iš benamių?
Buvau labai arti to, tačiau susilaikiau. Nepaisant to, pasikeitė mano požiūris: jei kada nors nuspręsiu turėti kitą šunį, niekada jo nepirksiu, o pasiimsiu iš prieglaudos ar gatvės. Juk yra tiek šunų, kurie neturi namų, ir daugelis jų labai mieli, paklusnūs ir draugiški. Tuo įsitikinau būtent „Dreifavimo“ kūrimo metu.
Koks buvo pirminis filmo scenarijus ir kaip jis keitėsi filmavimo eigoje?
Su Dirku turėjome viziją, idėją, kurią vėliau drauge plėtojome. Norėjosi, kad Dirko veiksmai būtų susiję su kokia nors istorija. Taigi jos pagrindu tapo skausmas. Iš tikro paskutinės filmo minutės, kuomet matome vyro ir moters šokį, įprasmina tai, ką vadiname meile.
Ką norėjote pasakyti savo filmu?
Nesinori primesti savo nuomonės. Filme labai daug vaizdų, įvaizdžių, kurie palieka begalinę erdvę vaizduotei. Teikiami pojūčiai turėtų būti ir likti subjektyvūs.
Ką norima perteikti scena, kurioje aktorius D. Hendrikxas įkišęs galvą į žemę?
Kišdamas galvą į žemę, nešiodamas ant galvos akmenis, tampydamas juos dideliame maiše ir darydamas kitus veiksmus pagrindinis herojus stengiasi pabėgti nuo savo išgyvenimų. Tačiau tai neįmanoma, nes žmogus sudarytas iš kūno ir jausmų.
Filmas bus rodomas balandžio 2 d., 18.45 val., Vilniuje, kino teatre „Pasaka“.
