-35% metinei prenumeratai. Maža kaina - didelė vertė.
Išbandyti
Maža kaina - didelė vertė. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti
2015 03 02

Režisierės Kristinos Buožytės naujausias darbas – siaubo filmų apie mirtį kompiliacijoje

Jubiliejinio „Kino pavasario“ lankytojus šiemet gąsdins vienas iš ambicingiausių kino projektų – dvidešimt šešerių režisierių iš įvairių pasaulio šalių sukurta siaubo filmų antologija „Mirties abėcėlė 2“. Vieną iš abėcėlės raidžių ištraukė ir trumpą filmą apie mirtį „Mirties ženklas“ „K – Knell“ sukūrė ir „Kolekcionierės“ bei „Auroros“ režisierė Kristina Buožytė.
Kristina Buožytė
Kristina Buožytė / Juliaus Kalinsko / 15min nuotr.

2012 metais trumpų siaubo istorijų karavanas „Mirties abėcėlė“ susilaukė sensacingos sėkmės ir tapo kultiniu pasirinkimu vidurnakčio seansams. Prodiuseris Timas League išgarsėjo visiems laikams principingai uždaręs kino teatrų tinklo „Alamo“ duris nepagarbiai filmą žiūrėjusiai popdainininkei Madonnai ir pasiūlė pratęsti provokuojančių, šokiruojančių, žiaurių, linksmų, kruvinų, paranojiškų, šelmiškų, mistinių trumpametražių trilerių fiestą. 26 filmams sukurti jis pakvietė išradingąją lietuvę Kristiną Buožytę su kūrybos partneriu prancūzu Bruno Samperiu („Aurora“), legendinį animacijos veteraną Billą Plymptoną, amerikiečių žanrinio kino meistrą Vicenzo Natali („Kubas“), Quentino Tarantino bičiulišką palaikymą užsitikrinusį Izraelio gąsdintojų duetą Navotą Papushado ir Aharoną Keshalesą („Dideli pikti vilkai“), Stanley Kubricko „Švytėjimu“ susižavėjusį dokumentalistą Rodney Archerį („Kambarys Nr. 237“) ir daugelį kitų. Kiekvienas autorius ar jų pora gavo po raidę iš abėcėlės ir medžiojo įkvėpimą vaikų mokymo knygose. Įvairiaspalvė siaubo girlianda šį kartą nusitiesė nuo Lietuvos per Jungtinę Karalystę, Ispaniją, Nigeriją iki Argentinos, Brazilijos, Japonijos ir Filipinų. Tegul kraujas liejasi laisvai. Kristina Buožytei neatsitiktinai atiteko raidė K.

 Kristinos Buožytės filmo „K – Knell“ kadras
Kristinos Buožytės filmo „K – Knell“ kadras

Kol Kristinos kartu su kolega prancūzu Bruno Samperiu kurta istorija „Mirties abėcėlėje 2“ keliauja po tarptautinius kino festivalius, režisierė pasakoja apie tai, kas sunkiausia kuriant trumpametražius filmus ir kaip susiformavo jos kūrybos temos. 

Į „Kino pavasario“ ekranus šiemet grįžtate su trumpametražiu filmu „Mirties ženklas“ antologijoje „Mirties abėcėlė 2“. Kaip atsidūrėte šiame projekte?

Dalyvavau, nes man buvo smalsu: mačiau pirmą „Mirties abėcėlės“ dalį. Kai sužinojau, kokie režisieriai dalyvaus kuriant antrąją, pagalvojau, kad reikia pasistiebti. Apėmė azartas – norėjau sužinoti, ką įdomaus sukurs ne prie vieno trumpametražio filmo dirbę profesionalai!

Filmo „Mirties ženklas“ pagrindinė veikėja – mergina (vaidina filme „Sangailės vasara“ pagrindinį vaidmenį sukūrusi Julija Steponaitytė), kurią pro daugiabučio langus pamato žudikai. Kodėl pasirinkote kurti būtent tokią istoriją? 

Pirmojoje „Mirties abėcėlės“ dalyje vaizduojama labai daug kraujo ir krentančių kūno dalių. Viskas – anglų kalba. Nusprendėme filmuoti Lietuvoje, tad nesinorėjo, kad vaidinant lietuvių aktoriams, užsienio žiūrovams reikėtų skaityti titrus. Siaubo filmai – lengvas žanras: ateina žmonės su spragėsiais, kola, mėgaujasi reginiu draugų būryje, tad norėjosi vengti titrų. Rinkomės iš dviejų istorijų – viena buvo su daug dialogų ir po filmo būtų galima padaryti komiksą – miesto legendą (angl. urban legend), o kita istorija – atmosferinė, kur nereikėtų nieko kalbėti.

 Kristinos Buožytės filmo „K – Knell“ kadras
Kristinos Buožytės filmo „K – Knell“ kadras

O pati istorija gimė iš gyvenimo (juokiasi): atsimenu, buvo pas mane atvažiavęs kolega ir mes svarstėme įvairias idėjas: atrodo, kad sukurti trumpametražį „Mirties abėcėlei 2“ labai įdomu, iššūkis – o kai pradedi gilintis, tai ne taip ir lengva. Ribota trukmė –  vos keturios minutės, ir per tą laiką turi prikaustyti dėmesį ir „užkabinti“ žiūrovą. 

Mano namas stovi prieš kitą penkiaaukštį ir aš labai dažnai atsistoju prie lango ir žiūriu, ką daro kaimynai: dega šviesos, kažkas žiūri televizorių... Tad labai natūraliai atsirado istorija filmui: su kolega pradėjome juokauti, kad kai žmogus praeina bute neužsidengęs užuolaidų, mes galvojame – kaži, ką jis ten daro?

 Kristinos Buožytės filmo „K – Knell“ kadras
Kristinos Buožytės filmo „K – Knell“ kadras

Kaip nuo fantastikos žanro perėjote prie siaubo filmų?

Man siaubo žanras yra įdomus. Kita vertus – ir labai sudėtingas, nes išeksploatuotas, pasiūlyti naują koncepciją ar sudominti yra labai sudėtinga. Trumpametražis filmas yra tarsi etiudas. Tai iššūkis režisieriui – tad įdomu pažaisti. O siaubo žanre svarbu yra atmosferos kūrimas: kur ir ką „užkabinti“, išgąsdinti. 

Ar nesunku grįžti prie trumpo metro filmų? Kas apskritai yra sunkiausia ir įdomiausia kuriant tokius filmus?

Kai filmavome „Mirties ženklą“, buvo gaila, kad viskas truko dvi filmavimo dienas: kai susirenka žmonės, tai norisi ilgiau žaisti. O čia tik „op!“ ir pasibaigia viskas. Bet kuriant trumpametražius galima pabandyti kokių nors režisūrinių dalykėlių – duoti sau kažkokias užduotis. Taip pat trumpa forma taip stipriai finansiškai, psichologiškai ir emociškai neįpareigoja kaip kad pilno metro filmas. 

Kokie filmai jus pačią labiausiai gąsdina?

Tiesą pasakius, aš siaubo filmų beveik nežiūriu. Nors aš žinau, kaip juose viskas padaryta, nes nežiūriu kaip paprastas žiūrovas, bet vis tiek žiūrėdama labai išsigąstu. Kažkada juokiausi – jei daryčiau pilno metro siaubo filmą, tai nesugebėčiau pati montuoti, nes bijočiau. O šiaip man patinka azijietiški siaubo filmai – jie labai atmosferiniai.  

 Kristinos Buožytės filmo „K – Knell“ kadras
Kristinos Buožytės filmo „K – Knell“ kadras

Jūsų filmuose yra ryški seksualumo, moteriškumo, vidinio personažo pasaulio temos. Kaip jos atsirado Jūsų kūryboje? 

Man atrodo, kad kiekvienas žmogus kalba apie tai, kas jam yra įdomu. Kai renkiesi temą, tai atmeti dalykus, apie kuriuos nieko neišmanai ir apie kuriuos tiesiog neišeitų kalbėti, ir pasilieka tai, kas „kabina“. Mano kūrybos temos – traumų, išgyvenimų, auklėjimo ir visuomenės samplaika. Visi darbai atsiranda iš vidaus: „Kolekcionierė“ buvo labai intuityvus darbas, „Aurora“ – nuoširdus. 

O kaip per dešimtmetį pasikeitė Jūsų kūryba ir požiūris į kiną?

Atsirado daugiau pragmatiškumo. Kai mokaisi arba esi ką tik iš akademijos, yra vienoks požiūris ir pasaulio suvokimas. Paskui, kai supranti, kokia yra kino industrija, jos taisyklės, pradedi kiną suvokti visai kitaip. Man kinas yra menų samplaika. Jeigu kažką darai, tai reikia labai pagalvoti, ką tu gali įnešti naujo į kinematografiją, arba ką tu gali prikelti kaip autorius, o ne tiesiog padaryti dar vieną filmuką, kuris būtų suvartotas. Bet tai yra požiūrio dalykai. Ir su tuo požiūriu bei jo pasekmėmis reikia gyventi. 

Prieš trejus metus kurtas Jūsų filmas „Aurora“ surinko nemažai tarptautinių apdovanojimų. Ar nebuvo baisu eiti toliau, kurti – ar nesijautėte po padidinamuoju stiklu? 

Su apdovanojimais auga mano, kaip kūrėjos, ambicijos. Siekiu, kad apdovanojimai atidarytų daugiau durų, kad būtų galima įgyvendinti sumanymus. Bet nėra taip viskas lengva. Apdovanojimai įpareigoja rimtai pasirinkti temą – nesinori daryti bet ko. Išsikeli sau dar didesnius reikalavimus. 

Daug metų dirbate su kolega iš Prancūzijos Bruno Samperiu. Ar netrukdo atstumas?

Daugelio metų patirtis parodė, kad viskas yra gerai. Technologijos viską palengvina. Kartais prie vieno projekto dirba Lietuva, Amerika ir Prancūzija, prie kito – Lietuva, Prancūzijos pietūs ir Prancūzijos šiaurė – visi žmonės yra išmėtyti. Kai žmogus naujas, reikia jį pažinti ir suvokti, kad atsirastų bendra kalba, o paskui, kai bendradarbiavimas vyksta ne vienus metus, tai supranti žmogų iš pusės žodžio. 

Gal dabar jau turite kokią naują kino projekto idėją? 

Vieną didelį ir ambicingą projektą vystome jau trečius metus. Pradėjome dirbti ir su finansiškai mažesniu projektu, kad jį būtų galima greitai padaryti, nes trejų metų pertraukos tarp filmų nėra gerai – viskas juk taip greitai sukasi. Tad kiekvieną dieną dirbu išsijuosusi – ruošiu projektus. 

O gal galite papasakoti, apie ką šie projektai?

Tai labai skirtingi filmai, bet visus juos vienija fantastikos žanru. Jis ne toks kaip filme „Aurora“ – grynas fantastinis arthauzinis žanras. Bet jis jau susilaukė pripažinimo ir festivaliuose, ir tarp žiūrovų, nes norisi kažko daugiau, nei žiūrėti holivudinį standartą. 

„Kino pavasaryje“ ne kartą dalyvavote ir kaip režisierė, ir kaip žiuri narė. Šiemet festivalis yra jubiliejinis – ko iš jo tikitės? 

Man labai džiugu, kad „Kino pavasaris“ auga. Tikiuosi, kad festivalis ir toliau plėsis, industrija didės, bus pakviesta vis daugiau svečių, atvažiuos daugiau prodiuserių, prasidės kooprodukciniai projektai, o „Kino pavasaris“ pasitarnaus kaip terpė. Man labai patinka, kad festivalis rodo ir autorinį, ir žiūrovišką kiną. Pas mus nėra daug kino teatrų, kuriuose galima pasižiūrėti įvairesnių filmų, tad tenka jų ieškoti festivaliuose. Gerai, kad „Kino pavasaris“ negąsdina žiūrovo, o parodo, kad kinas gali būti įvairus – ne tik holivudinis, bet ir rimtas. Lavinti skonį reikia po truputį. 

VIDEO: „Mirties abėcėlė 2“ anonsas

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Miškasodyje dalyvavę „Herbalife“ nepriklausomi partneriai pagerino savo pačių rekordą – pasodino daugiau nei 3 tūkst. medžių
Reklama
„Teleloto“ studija virs podiumu
Reklama
Šimtai vyrų kasdien susiduria su erekcijos sutrikimais ar net prostatos vėžio diagnoze – kaip to išvengti?
Reklama
Pirmą kartą per beveik penkiolika metų fiksuotas verslo ginčų augimas – ką tai reiškia verslui?
Šiame straipsnyje pateikiama informacija skirta asmenims nuo 18 metų, kurie pagal galiojančius LR įstatymus turi teisę naudotis tokio pobūdžio informacija. Jei jums nėra 18 metų, prašome spausti NE ir neatidaryti šio straipsnio. Jei jums jau yra 18 metų, spauskite TAIP tuo pačiu patvirtindami, kad vaizdinė ir grafinė informacija bus skirta tik jūsų asmeniniam naudojimui ir saugoma nuo nepilnamečių.
Taip
Ne
Užsisakykite 15min naujienlaiškius