Vis dar vykstant papildomiems „Kino pavasario“ seansams dalijamės interviu su festivalį aplankiusiu režisieriumi A. Creţulescu, kuris papasakojo, kodėl rumunų filmuose tiek daug rūkoma, ką simbolizuoja kiekviename kadre persekiojanti raudona spalva ir kodėl filmo scenarijų jis parašo per rekordiškai trumpą laiką.
– „Čarlstonas“ – jūsų pirmasis ilgametražis filmas. Ką veikėte iki tol?
– Prieš „Čarlstoną“ sukūriau keturis trumpo metro filmus, po jo – dar du trumpametražius, nes negalėjau tiesiog sėdėti ir laukti, kol „Čarlstonas“ keliavo po įvairius festivalius. Pirmąjį trumpametražį apskritai kūriau tam, kad pasitikrinčiau, ar tai man patinka. Man nepaprastai sekėsi, nes turėjau draugų kino industrijoje. Ypač man padėjo aktoriai, nes man nereikėjo dirbti su studentais, iš karto pradėjau su pirmo ryškumo Rumunijos aktoriais. Vėliau su jais nufilmavome dar vieną filmą, po to – kitą. Tuomet supratau, kad metas imtis ilgametražio. Juolab kad „Čarlstono“ scenarijus jau buvo parašytas, o aš jaučiausi pakankamai pajėgus ir pasiruošęs imtis ilgametražio.
– Kadangi perėjote visas ilgo metro filmo kūrimo stadijas, išduokite, kuri labiausiai patinka: scenarijaus rašymas, aktorių atranka, režisavimas aikštelėje ir t. t.
– Manau, kad man patinka visos kūrimo stadijos, bet gyviausias jaučiuosi tuomet, kai esu filmavimo aikštelėje. Nežinojau to pats, nes iki tol daug rašiau apie kiną, beveik 20 metų dirbau kino kritiku ir net negalvojau apie režisūrą. Ir kai tai atsitiko, visa ta rašymo patirtis man nepaprastai padėjo. Taip pat kadaise dirbau HBO prodiuseriu Rumunijoje, ir šio darbo pradžioje turėjau išmokti montažo principų. Taigi visa ta patirtis padėjo man susidėlioti filmą galvoje taip, kaip jis bus filmuojamas ir kokį rezultatą ekrane pamatys žiūrovai.
Beje, manęs daug kas klausia, kaip sugebu per tokį trumpą laiką, pavyzdžiui, 14 dienų, parašyti filmo scenarijų. Bet tai nereiškia, kad apie jį pradedu galvoti tik prisėdęs prie rašomojo stalo. Kai tikiu savo idėja, ją ir užrašau. „Čarlstoną“ galvoje nešiojausi dvejus trejus metus, o scenarijų užrašiau per septynias dienas.
– Įdomu, ar improvizuojate filmavimo aikštelėje, ar griežtai sekate savo paties parašytu scenarijumi?
– Tai griežta, bet jei aktorius padaro kažką, kas man labai patinka, netgi ne mano iniciatyva, būtinai tai įgyvendinu. Mano filmuose komanda juokauja, kad negalima pakeisti nė vieno žodžio. Sunku tai paaiškinti, bet su scenarijumi elgiuosi kaip su parašyta knyga: viskas, kas užrašyta, turi persikelti į ekraną.
– Šis filmas – labiau drama ar juodoji komedija? Galbūt pirmiausia jį rašėte kaip dramą, o po to jis tapo juodąja komedija?
– Kaip jau minėjau, šis filmas pasiekė kino ekranus būtent toks, kaip parašyta scenarijuje. Jis ir toks, ir toks. Dauguma mano draugų kino režisierių sakė, kad renkuosi labai rizikingą būdą – eiti plonyte linija tarp komedijos ir dramos. Vienu žingsniu per daug ten ar ten – ir baigta. Bet kadangi tai pirmasis mano filmas, nenorėjau eiti lengvu keliu. Dar Billy Wilderis yra pasakęs, kad juokauti ir prajuokinti yra daug sudėtingiau nei kurti dramą. Ir jis buvo absoliučiai teisus. Bet jei tai nesunku – man tai neįdomu.
Taip pat kiekvienas žiūrovas pats nuspręs, kas tai – komedija ar drama. Tai istorija, kurią perleidi per save, savo patirtį. Taigi tu spręsi – juoktis ar verkti žiūrint filmą.
– O kokios žiūrovų reakcijos buvo Lokarno kino festivalyje, kur įvyko šio filmo premjera, ir kokios – Rumunijoje?
– Lokarno kino festivalyje su šiuo filmu buvome pagrindinėje konkursinėje programoje, mums tai buvo siurprizas ir savaime didelis apdovanojimas. Žiūrovų reakcijos buvo tokios, kad žmonės nenustojo kalbėti apie filmą, todėl tos pirmosios reakcijos mane įtikino, jog istorija tikrai paliečia žmones.
Vėliau sekė Varšuva, Minskas, Salonikai, Čikaga, kur filmas taip pat buvo šiltai sutiktas – tai didžiausias komplimentas, kokio tik gali norėti filmų kūrėjas. Rumunijoje šio filmo dar nematė, nes laukiame Transilvanijos kino festivalio, kuris vyks birželį. Filmas bus rodomas visuose kino teatruose iš karto po festivalio, ir man pačiam įdomu, kaip jam seksis.
– Filme matome intensyvų pagrindinio herojaus Aleksandru vidinės būsenos virsmą – nuo pykčio iki palengvėjimo. Ar tokia istorija galėjo nutikti iš tikrųjų? O gal tai ir buvo tikra istorija?
– Taip, ši istorija tikra. Tai – mano mamos istorija. Ji buvo labai graži moteris, ir vieną dieną ji paliko mane ir mano tėvą. Man tada buvo šešeri. Mano tėvas taip pat buvo gražus vyras, bet kartu ir labai griežtas, todėl nieko jo neklausinėjau. Kai mama po dviejų mėnesių sugrįžo, aš išdrįsau jos paklausti, kas atsitiko. Tuo metu man ji atsakė, kad nors aš per jaunas suprasti, ji pamilo kitą vyrą. Kai jos paklausiau, kodėl ji sugrįžo, ji atsakė, kad mano tėvą myli dar labiau. Mane ši istorija sukrėtė. Ar gali mylėti iš karto du žmones? Tai klausimas, į kurį norėjau rasti atsakymą. Galbūt radau atsakymą, galbūt ne.
Beje, filmas dedikuotas mano motinai Joanai ir pagrindinio filmo herojaus žmonai suteikiau šį vardą. Mano mama mirė prieš 22 metus, kai tik pradėjau savo kino kritiko karjerą. Ji taip pat buvo literatūros kritikė, manau, būtų norėjusi pamatyti šį mano filmą.
– Pakalbėkime apie filmo pavadinimą. Kaip suprantu, jis glaudžiai susijęs su filme net kelis kartus minimu aktoriumi Charltonu Hestonu?
– Taip, tiesa. Mano tėvas yra didelis senų filmų gerbėjas, o mama – didžiųjų aktorių gerbėja. Kažkada su ja diskutavome apie Robertą Redfordą, Charltoną Hestoną. Ji laikėsi teorijos, kad vienas yra didis aktoriaus, o kitas – tiesiog kino žvaigždė. Ši teorija vėlgi prilipo man, kai rašiau filmo scenarijų. Iš pradžių šio filmo pavadinimas buvo „17 sekundžių“, pagal dainos, kurią dievinu, pavadinimą. Tada pamaniau, kad gal tai per daug abstraktu. Todėl pradėjau galvoti apie Charltoną Hestoną, kuris įkūnija vyriškumą, tačiau negalėjau jo vardo naudoti pavadinime. Taip gimė lyg ir trumpinys – čarlstonas – šokis, turintis daug taisyklių, bet jo esmė – šokant turi keisti partnerius. Tai buvo labai taiklus pavadinimas savo esme, be to, tarptautinis ir suprantamas visame pasaulyje.
– Atrodo, kad rūkymas yra neatsiejamas rumuniškame kine. Aleksandru filme rūko vieną cigaretę po kitos.
– Įsivaizduok, kiek mes darėme dublių ir kiek jam iš tikrųjų reikėjo rūkyti... (juokiasi). Be to, aktorius Serbanas Pavlu kaip tik prieš tris mėnesius buvo metęs rūkyti, o prieš prasidedant filmavimui priverčiau jį vėl tai daryti. Žinoma, kažkada to gailėsiuosi, bet tai buvo itin reikšminga filmui, norint sukurti tą 1940-ųjų amerikietiškų filmų arba 1960-ųjų prancūziškų filmų atmosferą su cigaretėmis ir raudonuoju vynu.
– Beje, kalbant apie raudoną spalvą – jos filme taip pat labai daug: Aleksandru megztinis, Sebastiano marškiniai, automobilis ir t. t.
– Iš tikrųjų jei atidžiai žiūrėjote filmą, raudonos spalvos yra kiekvienoje scenoje. Tai vedanti filmo spalva ir spalva iš seno Michaelio Powello filmo The Red Shoes, kuris labai įtakojo Martino Scorcese’s kūrybą. Stengėmės dubliuoti šią spalvą ir savo filme. Tai kartu ir Joanos spalva, nes trumpame kadre, kur ją matome, ji avi raudonais bateliais. Apskritai raudona spalva ir yra Joana, ji visą filmą yra su mumis, netgi paskutinėje scenoje ant suoliuko.
– Kokie tolesni jūsų kino planai?
– Naujas ilgametražis filmas, kuris visiškai skirsis nuo „Čarlstono“. Jis bus filmuojamas kalnuose, o pagrindinių aktorių bus net dešimt. Laukia nemenkas iššūkis.
