Įkvėpimo šiame festivalyje be kita ko man suteikė: Maria Mojdeh, sukūrusi pagrindinį vaidmenį filme „Ką žmonės pasakys“. Jeigu žiūrėsite šį filmą, bus nelengva patikėti, kad tai šios aktorės debiutas. Apskritai šis filmas, kurį režisavo pakistanietė-norvegė Iram Haq, atstovauja visą plejadą politinių kino pavasario filmų.
Kitas įkvėpimas man buvo tajų operatorius Sajombu Mukdeprom, nufilmavęs Lucos Guadagnino filmą filmą „Vadink mane savo vardu“. Tai didis meistras, net turint galvoje, kad gerų operatorių šiais laikas tikrai netrūksta. Ir tą operatorių jūs žinote, nes jis nufilmavo taip pat „Kino pavasaryje“ rodytą „Dėdę Būnmį, kuris prisimena savo praeitus gyvenimus“ (rež. Apichatpong Weerasethakul).
Įkvepianti Robino Campillo filmo „120 dūžių per minutę“ režisūra. Šitas režisierius moka pasakoti. Šiame filme mačiau Michelangelo Antonioni įtaką ir apskritai tai yra puikus sugebėjimas derinti svarbias temas ir žmogiškumą. Puikus aktorių pasirinkimas, labai geras ritmas, žodžiu, tai filmas, kurį įdomu žiūrėti. Nes kad ir kokį mes turime tikslą, kad ir kokios yra mūsų motyvacijos, kad ir ką išgyvename filmavimo aikštelėje ir už jos, filmas turi būti žiūroviškas. Kitaip savo tikslų mes nepasieksime ir pavasaris mums neateis.
