Apie filmą:
Minimalistinėje dramoje „Medėjas“ vaizduojamas atokiame kaime įsikūrusios šeimos gyvenimas. Griežtas, sunkiai dirbantis fermeris Enis nebeturi laiko pasirūpinti šeima. Žmoną Kristiną kamuoja depresija. Ji vis labiau užsisklendžia, tampa abejinga kasdienei rutinai ir akivaizdžiai tolsta nuo penkių vaikų. Įtampai vis augant, į paviršių ima kilti visų šeimos narių nepasitenkinimas dėl neišsipildžiusių lūkesčių. Jis užsibaigia pavojingu konfliktu: vienas nori viską kontroliuoti, o kitas trokšta laisvės. Filme atskleidžiama, kokių drastiškų priemonių gali imtis žmonės, kai pašlyja tarpusavio santykiai. 2013 m. Marakešo kino festivalyje filmas apdovanotas už geriausią režisūrą.
Ryčio Zemkausko komentaras apie filmą:
„Medėjas“ yra kinas“. Taip yra dėl to, kad JAV dirbančio italų režisieriaus Andrea Pallaoro filme „Medėjas“ pasakojama vaizdais. Ši paprasta, bet labai svarbi kino prigimties dalis šiandien neretai užmirštama. Paradoksas, tačiau vaizdų kultūros laikais vis dažniau sutinkame literatūrines garsių filmų citatas ir vis rečiau girdime kalbant apie kadro kultūrą, aktyvų aktorių buvimą nebyliose scenose ir panašias neverbalines su kinu susijusias patirtis. Net kino mėgėjų pasitikėjimo kreditą turinčiame portale IMDb dažniau rasi ištraukas iš scenarijaus, bet ne filmo kadrus, kuriuos autorių teisės pavydžiai saugo. Galiausiai ginčas, ar reikia titruoti, ar įgarsinti užsienio filmus vyksta pamirštant minėtą „vaizdinę“ kino prigimtį ir retai kas atkreipia dėmesį, kad titrai visų pirma gožia vaizdą.
Tad „Medėjas“ yra kinas.
Tempas lėtas, simboliai paprasti ir aiškūs, tačiau ne banalūs ir sudėti į tvarkingą seką.
Tvarkingumas čia apskritai yra ir privalumas, ir trūkumas. Režisūra dominuoja prieš vaidybą, t.y. iš aktorių nereikalaujama intensyvaus darbo kadre, vietoje to istorija pasakojama režisūrinėmis priemonėmis – simboliais ir montažo pagalba. Viename kadre aktorius demonstruoja tik vieną emociją, o kai reikia kitos – dažniausiai montažiškai keičiamas kadras. Taip paprasčiau, ypač kada filme vaidina vaikai, kurie yra nelengva medžiaga režisieriui. Kita vertus, tokiais atvejais prarandamas emocinis scenos „tikrumas“, visada būdingas didelio kino pavyzdžiams. Montažu visada gelbėjasi prasti režisieriai, tačiau čia nereikia apsigauti – A. Pallaoro savo montažo teisėmis naudojasi atsakingai. Be to, A. Pallaoro labai pastabus bei kantrus kadro atžvilgiu. Kai kur jauti panašumo su M. Antonioni estetika.
Operatoriaus Chayse'o Irvino darbas tik sustiprina bendrą tvarkingo filmo įspūdį. Visos kadruotės švarios ir gražios, kamera nemėgsta blaškytis. Įdomu, kad „tvarkingumas“ tampa sėkminga priemone pabrėžti visur tvyrantį provincijos nuobodulį ir išeities nebuvimą – vieną filmo temų. Perteikta ji gana tiksliai, kas yra tokį nuobodulį bent kartą gyvenęs, tas pritars. Detalių arba, jei norite, „remarkiškas“ pastebėjimų tikrumas yra vienas šio filmo didžiųjų privalumų.
Nors sakoma, kad istorija paremta tikrais faktais, tačiau įvykių laiko ir vietos tikrumas jau yra sunkesnis klausimas. Tėvas parneša namo praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio modelio televizorių, šeima, regis, žiūri to paties laikmečio TV programą, automobiliai ir drabužiai byloja tą patį, o tuo tarpu palydovinė antena ant kemperio stogo bei prekės parduotuvėje yra aiškiai šiuolaikinės ir vaikinukas vagia erotinį žurnalą, kuris JAV pasirodė tik 1997 m. Mergaitės ausinukas bent dešimčia metų senesnis. Keista, tačiau visa tai netrukdo mėgautis „Medėjumi“.
Šis filmas iš viso keistas. Toks turėtų neveikti, tačiau veikia, ir tai, regis, suglumino Venecijos kino festivalio žiuri, kuri nieko jam neskyrė, o turėjo skirti, nes šiais laikais nėra jau tiek daug filmų, kurie užuot buvę šokiruojantys ir labai kažkuo socialiai jautrūs bei teisingi, yra tiesiog kinas. Bus įdomu pamatyti „Medėją“ Vilniuje.
