Šiais metais konferencijoje „Meeting Point – Vilnius“ pranešimą apie filmų viešinimą skaitys ir vienas svarbiausių Danijos balsų diskusijose apie meną ir kultūrą Christianas Have, nuo 1983 m. įkurtos įmonės „Have Communications“ direktorius, dirbęs su garsiais menininkais ir ryškiausiomis pasaulio žvaigždėmis. Jo agentūros klientų sąraše – „Disney“, „Universal“ („Universal Music Group“), Europos kino akademija, „20th Century Fox“ ir kitos kino kompanijos.
Ch.Have pranešimą konferencijoje „Meeting Point – Vilnius“ pristato Danijos ambasada Lietuvoje ir Danų kultūros institutas Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje.
– Pone Have, nuo 1983 m. dirbate kultūros ir meno srityje. Parašėte aštuonias knygas, profesionaliai tiriate komunikacijos ateities perspektyvas, esate kino rinkodaros specialistas. Papasakokite apie įsimintiniausius su kinu susijusius projektus, su kuriais dirbote.
– Pirmiausia pagalvoju apie 1987-ųjų Gabrielio Axelio „Babetės puotą“ (Babette’s Feast). Man teko garbė iš pat pradžių, dar vystant scenarijaus idėją, tapti proceso dalimi. Šiame filme vaidino daug visiškai nežinomų aktorių, taigi reklamai pasitelkėme unikalią maisto tematiką. Toks požiūris buvo gana originalus. Filmą rodė Kanuose, jis tapo pirmuoju „Oskaro“ laimėtoju iš Danijos. Man teko malonumas viešinti dar du filmus, tapusius vieninteliais kitais Danijos „Oskarų“ nugalėtojais geriausio užsienio filmo kategorijoje. Tai – 1988 m. Bille'o Augusto „Pelė užkariautojas“ (Pelle the Conqueror) ir 2010 m. Susanne'os Bier „Geresniame pasaulyje“ (In A Better World). Žinoma, abi šios patirtys buvo neįkainojamos.
– Jūsų komunikacijos bendrovės „HAVE Communications“ klientų sąraše galime rasti tokius gerai žinomus vardus kaip „Disney“, „Universal“, „20th Century Fox“. Ar galime kažko išmokti iš šių gamybos kompanijų, pritaikant tai autoriniam kinui, turinčiam mažesnį reklamos biudžetą?
– Nesvarbu, ar esi „Universal“, ar maža autorinio kino gamybos kompanija – abiem galioja tos pačios pagrindinės pasakojimo taisyklės. Esmė yra papasakoti istoriją, kuri sujaudintų ir įtrauktų auditoriją. Biudžetas neriboja galimybių papasakoti gerą istoriją, jis tik paveikia tos istorijos platinimo mastą ir tam skiriamas pastangas. Taigi, turėdamas mažesnius išteklius turi suteikti kažkurioms pastangoms pirmenybę. Tačiau ko gali išmokti iš Amerikos milžinų mažesnės gamybos kompanijos, tai pasitelkti turinio rinkodarą ir įtraukti auditoriją socialiniuose tinkluose. Šioms kompanijoms tai padaryti dažniausiai sekasi puikiai, taigi iš jų galime gauti daug įkvėpimo ir pritaikyti jį tokiose šalyse kaip Danija ir Lietuva.
– Ar labai skiriasi didelio ir mažo biudžeto filmų reklamos metodai bei priemonės? Jei taip, kokios priemonės ar technikos būtinos vieno ir kito filmo reklamai?
– Vėlgi, mažas biudžetas neturėtų paveikti jūsų gebėjimo papasakoti labai gerą istoriją. Tačiau turint mažą biudžetą, geros istorijos sukūrimas ir tinkamas jos papasakojimas tampa dar svarbesnis. Kartais mažas biudžetas suteikia tam tikrą pranašumą, nes žmonės, viešindami didelio biudžeto filmus, dažnai kaip visada daro tą patį. Mažo biudžeto filmai suteikia laisvės daryti ką tik nori. Be to, drąsiems ir nenuspėjamiems filmams bei jų kūrėjams egzistuoja didžiulė rinka, o tai – svarbus mažo biudžeto filmų pranašumas.
– Dydžiu Danija panaši į Lietuvą, bet danų kino industrija yra kur kas labiau pastebima ir konkurencinga pasaulinėje kino rinkoje. Kokių, jūsų nuomone, sėkmingų veiksmų ėmėsi Danijos kultūros politika, kad pasiektų tokių rezultatų?
– Danijoje mūsų kino industrijos gebėjimas sukurti aukščiausios kokybės tarptautinius filmus yra visuomeninis prioritetas, taigi ši sritis dažnai sulaukia didelio palaikymo, paramos fondai jai skiria ganėtinai daug pinigų. Danijos kino institutas dotacijas padalina įvairiems kūriniams ir projektams, įskaitant vaidybinį ir dokumentinį kiną, scenarijaus ir talentų vystymą, rinkodarą ir partnerystes, vietinę paramą ir tarptautinių koprodokcijų rėmimą ir t. t. Laikomasi itin svarbaus principo išlaikyti atstumą, taip užtikrinant meninę laisvę ir darnų bendradarbiavimą tarp viešų ir privačių partnerių kino industrijoje.
– Ką manote apie pokyčius kino reklamos priemonėse? Ir kaip, spėjate, ateityje keisis žiūrovų elgesys? Galbūt žmonės nebežiūrės filmų kino teatruose?
– Žinoma, skaitmeninimas, filmų peržiūros internete ir socialiniai tinklai veikia filmų rinkodarą ir tai, kaip juos žiūrime, bet kino teatrai neabejotinai vis dar yra patrauklūs. Tačiau jiems reikia suvokti, kad kine žmonės turi rasti potyrių, kurių negaus namuose. Žinoma, tai reiškia nepriekaištingos kokybės vaizdą ir garsą, aukšto lygio komfortą ir skanius užkandžius bei gėrimus. Bet taip pat tai reiškia, kad kino teatrai turėtų išnaudoti savo potencialą tapti susitikimų vieta, kur galima susipažinti su naujais žmonėmis, lankyti renginius ir turėti įvairios su kinu susijusios patirties, kurios nėra tiesiog filmo žiūrėjimas.
– Kokius filmus turėtų pažiūrėti mūsų festivalio publika, prieš ateidama pasiklausyti jūsų pranešimo „Meeting Point – Vilnius“? Kokių lūkesčių turite dėl šios konferencijos?
– Norint suprasti mano pristatymą, neprivalu pažiūrėti filmų, bet savo pranešime minėsiu tokius filmus kaip „A Horrible Woman“ (rež. Christian Tafdrup), „Darkland“ (rež. Fenar Ahmad) ir „Team Hurricane“ (rež. Annika Berg). Labai laukiu konferencijos ir galimybės iš arti patirti žydinčią Lietuvos kino industriją.
