Sekite 15min Google
Ketvirtos nakties sargybos metu Jėzus atėjo pas juos, žengdamas ežero paviršiumi. Pamatę jį einantį ežero paviršiumi, mokiniai nusigando ir, manydami, jog tai šmėkla, iš baimės ėmė šaukti. Jėzus tuojau juos prakalbino: „Nusiraminkite, tai aš, nebijokite!“
Petras atsiliepė: „Viešpatie, jei čia tu, liepk man ateiti pas tave vandeniu“. Jis atsakė: „Eik!“ Petras, išlipęs iš valties, ėmė eiti vandens paviršiumi ir nuėjo prie Jėzaus. Bet, pamatęs vėjo smarkumą, jis nusigando ir, pradėjęs skęsti, sušuko: „Viešpatie, gelbėk mane!“ Tuojau ištiesęs ranką, Jėzus sugriebė jį ir tarė: „Silpnatiki, ko suabejojai?!“ Jiems įlipus į valtį, vėjas nurimo. Tie, kurie buvo valtyje, pagarbino jį, sakydami: „Tikrai tu Dievo Sūnus!“
(Iš Evangelijos pagal Matą 14, 22–33)
Dievas šalia mūsų
Šio sekmadienio Evangelijos skaitinio pradžioje sakoma, kad Jėzus, stebuklingai pamaitinęs susirinkusius žmones, „tuojau pat prispyrė mokinius sėsti į valtį ir pirma Jo irtis į kitą krantą, kol Jis atleisiąs minią“. Tai padaręs, Jėzus vienas pats užkopė į kalną melstis ir ten praleido didelę nakties dalį.
Kodėl Jėzui reikėjo taip skubinti mokinius lipti į valtį ir plaukti į kitą ežero krantą, jei Jis pats paskui dar ilgai liko vienas ant kalno, susikaupęs maldai? Galbūt Jis pagrįstai troško pabūti vienumoje su savo Tėvu, tačiau tam visai nebuvo būtina versti mokinius skubiai išvykti, juo labiau, kad, kaip pasakoja evangelistas, artėjo prastas oras, o leistis į ežerą, pučiant priešiniam vėjui, nebuvo itin išmintinga. Petras ir jo draugai buvo patyrę žvejai ir gerai pažinojo ežerą, tad suprantama, kodėl Jėzui teko juos versti leistis į kelionę, kurios patys apaštalai veikiausiai nebūtų pasirinkę.
Jėzus gerai žinojo, kad Jo padarytas stebuklas - penkių tūkstančių žmonių minios pamaitinimas – galėjo virsti triumfo akimirka, kai minios būtų panorusios paskelbti Jį karaliumi. Gal todėl Jis priverčia mokinius skubiai išvykti, o pats pasitraukia į kalną melstis? Be to, kitame ežero krante gyveno pagonių tautos, vadinasi, ten Jėzaus ir Jo mokinių laukė nauja misija. Norint ją pradėti reikėjo perplaukti audringą ežerą…
Kita vertus, galima suprasti, kaip mokiniai jautėsi Jėzaus verčiami leistis kelionėn. Kas gi ryžtųsi atsisakyti saugumo, jaučiamo Jėzaus artumoje ir žengti į nežinomybę bei netikrumą?! Dievas, kuris akimirksniu išsprendžia gyvenimo problemas, vilioja beveik kiekvieną: esi alkanas - duodu tau valgyti, sergi - tuoj pat pagydau, netekai darbo - aš pasirūpinsiu, tik tu sek paskui mane!…
Tačiau taip nėra, nes Dievas nėra geradarybių dalijimo automatas. Jėzuje Kristuje Dievas tapo žmogumi ir prašo dalytis viskuo, kas yra žmogiška. Su Juo dalijamasi penkiais duonos kepalėliais ir dviem žuvimis, kai reikia pamaitinti daugiau kaip penkis tūkstančius žmonių, tačiau drauge reikia drąsos dalytis ir audringa naktimi valtyje, keliaujant „į kitą pusę“, į nežinomybę.
Žinoma, būtų gražu ir malonu per gyvenimą visada plaukti saulės apšviestiems, sotiems ir ramiais vandenimis, tačiau taip nebūna. Kur kas dažniau gyvenimo jūroje tenka plaukti tamsoje ir siaučiant audrai. Negana to, kaip tik tada, kai Dievo labiausiai reikia, atrodo, kad Jo nėra: Jis pasitraukęs vienas, nuošaliai nuo visko ir nuo visų. Galbūt šaukiamės Jo išsigandę, o vietoj to susiduriame su savo gyvenimo „vaiduokliais“ – baimę keliančiomis mintimis ir situacijomis, nes nežinome, kaip su tuo susitvarkyti.
Netgi Dievas gali tapti gyvenimo košmaru, jei šaukiamės Jo ir ieškome, kaip visų savo problemų sprendėjo, o pamatome Jį tokį, rodos, tolimą ir kartu stulbinančiai artimą – panašų į mus, žmogų, kaip ir mes patys.
Tačiau tai nereiškia bejėgiškumo prieš gyvenimo dramas, audras ir stiprius vėjus, blaškančius mūsų mažą valtį nuo vieno ežero kranto prie kito. Dievas, tapęs žmogumi, dalijasi visa mūsų būtimi ir vis dėlto lieka Visagalis. Tam, kad atpažintume Jį, pajustume tikrumą, jog tai Jis ateina pas mus audringais gyvenimo vandenimis ir priimtume Jo ištiestą ranką, reikia tikėjimo.
Jei ieškosime Dievo, kuris savo galybe, triukšmu ir bauginančia jėga išspręstų visas mūsų problemas, kaip kad žemės drebėjimas, uraganas ar naikinanti ugnis, galime būti tikri – Jo nerasime.
Dievas ateina paprastume to, kuris kasdien yra šalia.
Dievas ateina paprastume to, kuris kasdien yra šalia, švelnume to, kuris stovi greta, tyliame lengvo vėjelio dvelksme, kaip kad nutiko pranašui Elijui, apie kurį pasakoja pirmasis Mišių skaitinys.
Žinoma, reikia Juo pasitikėti. Reikia tikėti Dievo galybe, ir neprovokuoti Jo, norint išbandyti. Į Dievą nesikreipiama taip, kaip tai padarė Petras: „Viešpatie, jei čia tu, liepk man ateiti pas tave vandeniu“.
Tas „jei čia tu“ skamba beveik kaip gundymas. Tai tie patys žodžiai, kuriuos dykumoje Jėzui tarė šėtonas. O dar „liepk man“… Nuo kada žmogus gali įsakinėti Dievui?
Dievui neįsakinėjama. Dievo negalima provokuoti – Juo reikia pasitikėti. Tik tiek…
