Jis atsakė: „Tai padarė mano priešas“. Tarnai pasisiūlė: „Jei nori, mes eisime ir jas išravėsime“. Jis atsakė: „Ne, kad kartais, ravėdami rauges, neišrautumėte su jomis ir kviečių. Palikite abejus augti iki pjūties. Pjūties metu aš pasakysiu pjovėjams: Pirmiau išrinkite rauges ir suriškite į pėdelius sudeginti, o kviečius sukraukite į mano kluoną“.
(Iš Evangelijos pagal Matą 13, 24–31)“
Kantrybės palaima
Būna žmonių, kurie, atrodo, yra gimę tam, kad keltų nesantaiką. Jų žodžiai žeidžia, drumsčia ramybę, palieka kartėlį kitų širdyse… Dažnai norėtųsi tiesiog pasitraukti, vengti jų draugijos, kiek įmanoma atitolinti juos nuo savo gyvenimo. Deja, ne visada tai padaryti yra įmanoma.
Kartais tenka susidurti su žmonėmis, atkakliai skleidžiančiais blogas mintis, kurstančiais įtarumą, ardančiais bendrystę ir savo kalbomis sėjančiais nesantaiką. Tuomet gali atrodyti, kad pats geriausias sprendimas būtų imtis griežtų priemonių: nutraukti ryšius, pašalinti juos iš bendruomenės ar bent jau iš tos aplinkos, kurioje esame pašaukti gyventi ir tarnauti. Kitaip, rodos, jų neatsikratysime, kaip piktžolių, užgožiančių mūsų laukus ir sodus…
Vis dėlto Evangelijoje Jėzus, pasirodo, neskuba rauti raugių. Panašu, kad Jis nesielgia taip, kaip darytų rūpestingas žemdirbys, kuris, pamatęs piktžolę, ją tuoj pat išrauna. Viešpats elgiasi iš pažiūros nelogiškai, leisdamas raugėms augti kartu su kviečiais. Jo argumentas aiškus: ravėdami rauges, galime kartu išrauti ir kviečius. Žmogiškai svarstant, galėtume prieštarauti: jeigu raugės augs toliau, jos atims gyvybę iš gerų augalų, juos stelbs ir dusins, todėl galbūt geriau paaukoti dalį kviečių, kad tik blogis neplistų.
Kartais norėtume panašiai elgtis ir su žmonėmis, kurie sėja nesantaiką bendruomenėje, stengdamiesi pašalinti juos, kad nekenktų kitiems, kad geri žmonės nepavargtų, nenusiviltų ir nepasitrauktų.
Tačiau Viešpats ir čia renkasi kitą kelią… Jei bendruomenėje yra tų, kurie drumsčia taiką, silpnina krikščionišką bendrystę ir žeidžia Bažnyčios vienybę, Jis kviečia ne skubėti teisti, bet parodyti kantrybę. Ateis pjūties metas, ateis laikas, kai visa bus apreikšta ir atiduota į Dievo rankas…
Kodėl Viešpats renkasi šį - gėrio ir blogio sugyvenimo, kantrybės ir pakantumo kelią, o ne greitus ir griežtus sprendimus? Juk žvelgdami į tai, kas vyksta pasaulyje, matydami karus, smurtą, neteisybę ir daugybę žaizdų, patys dažnai norėtume, kad Dievas tuoj pat įsikištų: pašalintų blogį, sustabdytų piktadarius, išlaisvintų žmoniją iš tamsos ir užtikrintų ramią ateitį bent būsimoms kartoms. Tačiau Dievo veikimas ne visada sutampa su mūsų skubotu teisingumo troškimu.
Tokio Viešpaties pasirinkimo priežastis slypi Jo kantrybėje ir gailestingume. Dievas žvelgia į žmogų giliau, negu mes sugebame pažvelgti. Gėris ir blogis nėra taip aiškiai atskirti, kaip mums kartais atrodo. Žmonės nėra suskirstyti į dvi stovyklas, vienoje kurių būtų tik teisieji, o kitoje – tik nusidėjėliai. Gėris ir blogis paprastai gyvena toje pačioje vietoje – žmogaus širdyje.
Kiekviename iš mūsų yra ir Dievo malonės daigų, ir nuodėmės žaizdų.
Nėra žmogaus, kuris būtų vien tik raugė, ir nėra žmogaus, kuris būtų vien tik kvietys. Kiekviename iš mūsų yra ir Dievo malonės daigų, ir nuodėmės žaizdų. Mes sugebame kurti ir griauti, statyti ir ardyti, duoti gerų vaisių ir kartu nešti kartų derlių. Tik vienas Dievas gali teisingai pažinti širdis ir teisti be klaidos. Jis yra kantrybės Dievas, gailestingumo Dievas, vilties Dievas, kuris, kaip primena Išminties knyga, suteikia nusidėjėliui galimybę atsiversti.
Todėl Dievas nesiima beatodairiškai rauti blogio iš pasaulio, galbūt ir todėl, kad, išraunant blogį, tektų paliesti ir patį žmogų. Dievas žino žmogaus trapumą, bet nepaliauja jo mylėjęs.
Todėl Viešpats ir renkasi kantrybės ir pakantumo kelią. Tai ne abejingumas ar susitaikymas su blogiu, bet tvirta viltis, kad žmogaus širdis gali atsiversti, gėris gali įveikti blogį, ir net ten, kur, atrodytų, viską yra užgožusi nuodėmė, Dievo malonė gali pažadinti naują gyvenimą.
Kad taip įvyktų, mums reikia iš Dievo mokytis kantrybės. Viešpats, turėdamas absoliučią teisę mus teisti, pirmiausia dovanoja laiką atsivertimui ir dar vieną galimybę daryti gera. Jeigu Jis, būdamas šventas ir teisus, neskuba mūsų pasmerkti, kaip mes galėtume taip greitai pasmerkti kitą žmogų?!
Mūsų pašaukimas – ne dauginti blogį savo žodžiais ir sprendimais, bet daryti visa, kas įmanoma, kad blogio vietoje pražystų gėris, o ten, kur to dar nematome, išlaikyti viltį, pasitikint Dievo veikimu.
Jeigu mes turėtume bent dalelę Dievo kantrybės, jeigu mokėtume atsisakyti troškimo tuoj pat išrauti visas rauges, jeigu labiau pasitikėtume malonės veikimu žmogaus širdyje, galbūt mažiau skųstumės pasaulio tamsa ir patys taptume šviesos sėjėjais.
Juk karai, smurtas ir neteisybė prasideda ne vien tik didžiuosiuose istorijos įvykiuose, bet pirmiausia gailestingumo nepriimančioje žmogaus širdyje.
Dievo karalystė kuriama ne žaibiškai išraunant visą blogį, nes, taip elgdamiesi, rizikuotume sužeisti ir tai, kas žmonėse gali būti paliesta Dievo malonės. Ji kuriama nuolat sėjant gėrį, pasitikint Viešpaties kantrybe ir laukiant pjūties meto, kai pats Dievas atskleis tiesą ir surinks savo derlių…
