 |
***
Silpstantį Lietuvos žmogiškųjų išteklių potencialą aiškiai rodo tokie 2010 m. oficialūs statistiniai rodikliai:
Gyventojų skaičius (metų pabaigoje) — 3 244,9 tūkst.
Gimė (per metus) — 35 626
Mirė (per metus) — 42 120
Natūrali gyventojų kaita (per metus) — 6 494
Vidutinė būsimo gyvenimo trukmė — ?
Emigravo (per metus) — 83 157
Imigravo (per metus) — 5 213
Neto migracija (per metus) — 77 944
Aktyvumo lygis — 58,1 proc.
Bedarbiai (metų pabaigoje) — 291,1 tūkst.
Darbo jėga (metų pabaigoje) — 1 634,8 tūkst.
Nedarbo lygis — 17,8 proc.
Dirbantieji (metų pabaigoje) — 1 343,6 tūkst.
Užimtumo lygis — 47,8 proc.
Prisimenant, kad 1990 m. Lietuvoje gyventojų skaičius siekė beveik 3,7 milijono ir kad per pastarąjį gyventojų surašymą aptikta tik 3 milijonai žmonių, tampa dar akivaizdžiau, kad šalies žmogiškieji ištekliai senka. Pagaliau valdžios vyrams ir politikams buvo lyg ir suteikta galimybė susivokti, kad jie senka ne vien dėl didelės emigracijos užsienin (išsivaikščiojanti Lietuva), bet ir dėl nestabdomos natūralios gyventojų kaitos (išmirštanti Lietuva). Tačiau atrodo, kad po nelauktų visuotinio gyventojų surašymo rezultatų sukelto šoko sulaukėme tik kelių aimanų iš aukščiausių valdžios sluoksnių.
Pavojingiausias Lietuvai yra sunkiai pažabojamas gyventojų senėjimo procesas.
Demografinei krizei pasireiškiant įvairiais aspektais ir ekonomine, ir socialine prasme pavojingiausias Lietuvai yra sunkiai pažabojamas gyventojų senėjimo procesas — gyventojų amžiaus struktūros pokyčiai, didėjant pagyvenusių ir senų žmonių (absoliutus senėjimas) skaičiui ir jų kiekiui procentais (santykinis senėjimas). Demografiniu požiūriu, pagyvenusiais ir senais laikomi gyventojai, nebepriklausantys reprodukcinio amžiaus grupei.
Pagal ekonominį kriterijų pagyvenusiais laikomi ekonomiškai nebeaktyvūs ir išėję į pensiją žmonės. Pasaulio asamblėja senėjimo klausimais, vykusi 1983 m., pasiūlė atliekant tarptautinius palyginimus demografiniu senatvės kriterijumi laikyti 60 metų ribą (iki 60 metų — vidutinis amžius, nuo 60 metų — vyresni). Gyventojų amžiaus struktūrą ir gyventojų senėjimo procesus lemia daugelis veiksnių, o svarbiausi iš jų – gimstamumas, mirštamumas, vidutinė būsimo gyvenimo trukmė, migracija.
Pastaraisiais dviem dešimtmečiais neigiama gimstamumo ir mirštamumo pusiausvyra lemia nepalankią metinę natūralią gyventojų kaitą Lietuvoje, kuri kartu su neigiama metine neto migracija kasmet absoliučiai mažina šalies gyventojų skaičių. Gyvenimo sąlygų ir gyvenimo būdo pokyčiai, socialinė diferenciacija, nestabili ekonominė padėtis turėjo įtakos šeimos planavimui, gimstamumo ir mirštamumo rodikliams. Ypač staigūs gimstamumo ir mirštamumo pokyčiai pasireiškė 1994 m., kai daugiau žmonių mirė, nei gimė. Tai lėmė neigiamą gyventojų prieaugį. Natūralus gyventojų prieaugio mažėjimas — bendra išsivysčiusioms šalims būdinga tendencija, bet pereinamuoju laikotarpiu Lietuvoje daugiausia įtakos jam turėjo pablogėjusi žmonių gyvenimo kokybė.
Ilgėjanti vidutinė būsimo gyvenimo trukmė teigiamai veikia natūralią gyventojų kaitą, tačiau spartina ir gyventojų senėjimo procesą. Trumpėjanti vidutinė būsimo gyvenimo trukmė veikia atvirkščiai. Vidutinė būsimo gyvenimo trukmė Lietuvoje per pastaruosius du dešimtmečius kasmet mažėjo dėl padidėjusio vyrų, ypač kaimo vietovėse, mirštamumo.
Gyventojų senėjimas yra ne vien Lietuvai būdingas reiškinys. Tai buvo vienas iš svarbiausių XX a. pasaulio bruožų: 65 ir daugiau metų sulaukusių žmonių gyventojų lyginamasis svoris patrigubėjo per ne visą šimtmetį (nuo 4 procentų 1900 m. iki 12 procentų 1985 m.). Ypač aštri gyventojų senėjimo problema Europoje. Neretai išsakomos net tokios pesimistinės prognozės, kad demografija ir bendros vienijančios idėjos neturėjimas gali būti svarbiausi du veiksniai, lemsiantys ne tik Europos Sąjungos žlugimą, bet ir Europos, kaip pasaulio varomosios jėgos, statuso praradimą.
ES 27 valstybėse, kuriose gyvena daugiau kaip 500 milijonų žmonių, gyventojų, ypač jaunų ir darbingų, skaičius natūraliai mažėja ir mažės, nes vidutiniškai viena šeima augina kiek daugiau kaip 1,5 vaiko. Darbingų žmonių skaičius taip pat sumažėjo gyvenimo trukmei per pastaruosius 50 metų pailgėjus vidutiniškai net dešimčia metų. Labai didelė grėsmė, kad dėl finansinių išteklių stokos ateityje ore pakibs visos ES socialinės programos, sveikatos apsauga ir pensijų sistemos. Vargu ar europiečiai, atpratę nuo vaikų sunkinamo gyvenimo ir susilpnėjus šeimos institucijai, supras, kad vienintelis kelias įveikti demografinę krizę Europoje — auginti daugiau vaikų.
Demografija ir bendros vienijančios idėjos neturėjimas gali būti svarbiausi du veiksniai, lemsiantys ne tik ES žlugimą, bet ir Europos, kaip pasaulio varomosios jėgos, statuso praradimą.
Lietuvoje gyventojų senėjimo problema ypač paaštrėjo atkūrus nepriklausomybę. Dabar beveik kas penktas Lietuvos visuomenės narys yra pagyvenęs arba senas žmogus. O tai reiškia, kad mūsų visuomenė pasiekė labai aukštą senėjimo lygį. Tarptautiniuose palyginimuose, kai senėjimo indeksas žemesnis kaip 4 procentai, šalies gyventojų populiacija laikoma jauna, jei šis indeksas svyruoja nuo 4 iki 6,9 procento, populiacija laikoma brandžia, o jei pasiekia 7 procentus ir daugiau, populiacija laikoma sena.
Lietuvos gyventojų senėjimo procesui būdingos kelios specifinės savybės. Paskutinį XX a. dešimtmetį, palyginti su devintuoju dešimtmečiu, Lietuvos gyventojų senėjimo raidą reikšmingai paveikė jauniausiojo amžiaus gyventojų grupės mažėjimas.
Pakitusi jauniausių gyventojų grupė dešimtajame XX a. dešimtmetyje sukėlė antrąją gyventojų senėjimo bangą, tokią pat didelę kaip ir septintajame dešimtmetyje. Šaliai įžengiant į XXI a., pagyvenusių bei senų žmonių ir vaikų skaičius susilygino, ir dabar pirmą kartą Lietuvos demografijos istorijoje senyvo amžiaus žmonių Lietuvoje yra daugiau kaip vaikų. Tai viena iš Lietuvos gyventojų senėjimo proceso specifinių ypatybių — jei visuomenėje senimo daugiau kaip vaikų, tai vis didesnę socialinių išlaidų dalį reikės skirti vyriausiajai kartai.
Antroji specifinė ypatybė yra vadinamas dvigubo senėjimo reiškinys: iš visų gyventojų didėja ne tik pagyvenusių ir senų žmonių skaičius, šioje grupėje daugėja ir senų bei labai senų (aštuoniasdešimtmečių ir vyresnių) žmonių. Kitas būdingas bruožas — senėjimo feminizacija: 70–75 metų sulaukusių moterų du kartus daugiau kaip to paties amžiaus vyrų.
Senyvo amžiaus žmonių teritorinis pasiskirstymas Lietuvoje nėra tolygus: pagyvenusių ir senų žmonių kaimo vietovėse gyvena daugiau kaip mieste. Tai intensyvaus industrializacijos ir urbanizacijos proceso sovietiniu laikotarpiu padarinys, kai per vienos kartos gyvenimą buvo gerokai iškreipta kaimo gyventojų amžiaus struktūra.
Ypač spartų kaimo gyventojų senėjimą lėmė kaimo jaunimo masinė migracija į miestus mokytis ir dirbti. Todėl jau šeštojo dešimtmečio pabaigoje susidarė didelis miesto ir kaimo senėjimo rodiklių atotrūkis, kuris paskui tik didėjo. XX šimtmečio pabaigoje kaimo gyventojų senėjimas sulėtėjo ir praktiškai stabilizavosi, tačiau miestuose, priešingai — sparčiai pažengė.
Tad miesto ir kaimo gyventojų senėjimo lygis tapo daugmaž vienodas, ir prognozuojama, kad artimiausioje ateityje miesto ir kaimo gyventojų senatvės rodikliai turėtų ne tik susilyginti, bet ir apsikeisti vietomis. Spartesnį miesto demografinį senėjimą nulėmė tai, kad šiuo metu senyvo amžiaus sulaukia karta, gausiai patraukusi iš kaimo į miestą šeštajame ir septintajame dešimtmečiuose.
Gyventojų senėjimas mažina gyventojų ekonominį veiklumą, menkina darbuotojų teritorinio mobilumo, perkvalifikavimo ir naujausių žinių panaudojimo galimybes, didina išlaikytinių lyginamąjį svorį. Be to, seni žmonės dažniau pasiligoja ir jiems reikalinga nuolatinė pagalba ir priežiūra.
Ilgainiui neigiami progresuojančio gyventojų senėjimo padariniai pasireikš tuo, kad blogėjant dirbančiųjų ir išlaikytinių skaičiaus santykiui daugės žmonių, kuriuos būtina remti senatvėje. Senatvės pensininkų nepaliaujamai gausėja ir kartu sparčiai didėja išmokamų senatvės pensijų suma. Tad sunkesnė mokesčių našta slegia dirbančiųjų pečius, o skurstančių pensininkų perka¬moji galia mažėja.
Gyventojų senėjimo problema aktuali visai Europai, tačiau Lietuvai ji itin sudėtinga dėl didelės jaunų žmonių dabartinės ir būsimos emigracijos.
Jau dabar „Sodros“ biudžetas nesubalansuojamas. Pensinio amžiaus ilginimas, kuriam nepritaria šalies gyventojai, tik šiek tiek ir trumpam išgelbės pensijų draudimo sistemą. Žvelgiant iš ilgalaikės perspektyvos, tai nepadės kompensuoti neigiamų gyventojų senėjimo padarinių. Norint racionalizuoti šalies gyventojų socialinę struktūrą, būtina plėtoti pensinio amžiaus žmonių darbinės veiklos įvairovę.
Gyventojų senėjimo problema aktuali visai Europai, tačiau Lietuvai ji itin sudėtinga dėl didelės jaunų žmonių dabartinės ir būsimos emigracijos. Išvyksta iniciatyvūs darbingo amžiaus gyventojai, ir jau dabar net esant aukštam nedarbo lygiui šalyje juntamas kvalifikuotos darbo jėgos stygius. Nepajėgiant apriboti emigracijos į ES ar paskatinti reemigracijos, darbo jėgos stygių iš dalies jau kompensuoja imigracija (tiesa, kol kas iš pajėgaus intelekto kaimyninių slavų šalių).
Pirmiausia mes turime pripažinti ir suvokti, kad didžiulis emigracijos iš Lietuvos mastas — tai kaina, kai sprendimą integruotis į ES nulėmė susižavėjimas „europinio rojaus“ galimybėmis, o ne pasirengimas tinkamai susigrumti su „europinės peklos“ grėsmėmis. Tik baigiantis pirmajam Lietuvos narystės ES penkmečiui staiga prabudome suvokę, kad dėl tokio masto emigracijos galime nebeišsaugoti Lietuvos, kaip tautinės valstybės. O iki pasirašydami stojimo į ES sutartį turėjome apsčiai laiko, kad kruopščiau išanalizavę migracijos reiškinio teorinius aiškinimus ir praktinę patirtį, pasirinktume ir derybomis apgintume emigracijos grėsmę švelninančius saugiklius.
XX a. antroje pusėje pateiktas išsamus teorinis migracijos, kaip socialiai reikšmingo, nuolatinio, individualiai motyvuoto ir laisvo reiškinio, aiškinimas. Pasak migracijos teorijų, darbingo žmogaus judėjimą iš vienos šalies į kitą lemia įvairūs veiksniai: ekonominiai, sociologiniai, demografiniai, politiniai ir geografiniai. Lietuvos sukauptas žmogiškasis potencialas yra pagrindinė šalies ekonominės raidos prielaida, ir darbo jėgos emigracija daro neigiamą įtaką ekonomikos augimo tempams. O ekonominiai veiksniai — Lietuvos darbo jėgą priimančių šalių ekonominė ir socialinė raida bei darbo užmokesčio lygis — yra pagrindinė didelio masto lietuvių emigracijos priežastis.
Remiantis ES direktyvomis, bendrijos piliečiai gali laisvai dirbti bet kurioje Sąjungai priklausančioje valstybėje, kaip ir kiti tos ša¬lies piliečiai, todėl senosios Europos valstybės savo darbo rinkose sulaukia Lietuvos ir kitų naujųjų šalių narių piliečių antplūdžio. Įvertinusios bendrijos plėtimo neigiamus padarinius tik sau, o ne naujoms narėms, senosios ES valstybės buvo numačiusios galimybę nustatyti 2–7 metų pereinamąjį laikotarpį, kuris leistų sumažinti darbo jėgos antplūdžio keliamas problemas. Tačiau šie laikini apribojimai didelės įtakos darbo jėgos emigracijai iš Lietu¬vos neturėjo, nes emigracijos grėsmę švelninantiems saugikliams nebuvo skirta tinkamo dėmesio.
Didėjanti išsilavinusių asmenų emigracija trukdo natūraliai formuotis viduriniajam visuomenės sluoksniui, kuris yra svarbiausias kurti stabiliai ir pažangiai demokratinei valstybei.
Teoriškai aiškinama (ir ilga ES patirtis tai patvirtina), kad laisvas darbo jėgos judėjimas ES ilgainiui yra naudingas tiek darbo jėgą išleidžiančioms, tiek priimančioms valstybėms. Iš to išeitų, kad Lietuvai teigiamas ekonominis migracijos poveikis esą pasireikš tuo, kad darbingiems šalies gyventojams išvykstant į užsienį šalyje natūraliai mažės nedarbo lygis, kuris ilgainiui lems darbo užmokesčio padidėjimą. Todėl migracijos procesai per keletą de¬šimtmečių panaikins ryškius Lietuvos ir išsivysčiusių ES valstybių ekonominius skirtumus. Išsivysčiusioms valstybėms laisvo darbo išteklių judėjimo padariniai taip pat naudingi: Lietuvos ir kitų naujųjų ES narių sąskaita gausėjanti darbo jėga ir augantis darbo našumas lems ekonomikos augimą, nes maksimalus kapitalo produktyvumas tose šalyse jau pasiektas.
Vien laisvos tarptautinės darbo rinkos mechanizmais grindžiama migracijos politika Lietuvoje būtų itin grėsminga ne vien ekonominiu, bet ir svarbiais neekonominiais aspektais. Jau dabar matyti, kad menksta lietuvių emigrantų pilietiškumas, kad jie mažiau dalyvauja visuomeniniame gyvenime. Nemažai išvykusių į užsienį lietuvių nutraukia ryšius su gimtine ir vis labiau nuo jos atsiriboja. Didelė dalis lietuvių emigrantų užsienyje dirba nekvalifikuotą darbą, tačiau Lietuvoje aštrėja „protų nutekėjimo“ problema, nes prarandamos didelės investicijos, skirtos lavinti žmonėms.
Mūsų valstybės požiūris į šią problemą kol kas gana atsainus, tinkamai neįvertinta, kiek ši emigracija negrįžtama. Didėjanti išsilavinusių asmenų emigracija trukdo natūraliai formuotis viduriniajam visuomenės sluoksniui, kuris yra svarbiausias kurti stabiliai ir pažangiai demokratinei valstybei.
Ilgalaikė ES plėtros patirtis rodo, kad įstojusioje į Sąjungą Lietuvoje didžiausios emigracijos bangos bus juntamos laisvo darbo išteklių judėjimo pradžioje, paskui emigracijos apimtys laipsniškai mažės. Laipsniškas mažėjimas paaiškinamas vien tuo, kad migruoti linkę jaunesni ir geresnį išsilavinimą turintys asmenys, tad jiems išvykus šalyse lieka labai jauni ir senesni, todėl mažiau mobilūs gyventojai. Svarbiausia ilgalaike ES plėtros patirtimi paremta išvada daroma tokia: tik praėjus 30–35 metams migracijos procesai stabilizuojasi. Tokia ilgalaikė stabilizavimosi tendencija Lietuvai, kai emigracijos mastai jau dabar yra didžiuliai, — maža paguoda: sunku prognozuoti, kokių tautybių ir kultūrų žmonės pakeis emigravusius lietuvius, nes tik imigrantų darbu bus galima kompensuoti didesnę socialinių išlaidų dalį, kurią Lietuvoje senstant gyventojams reikės skirti vyriausiajai kartai.
Naivu būtų tikėtis, kad Lietuva rastų ir įgyvendintų kompleksą priemonių, kurios greitai sustabdytų gyventojų emigraciją. Tačiau, kaip rodo Taivano ir Airijos patirtis, Lietuva, nors ir maža valstybė, gali susigrąžinti išvykusius mokslininkus ir kitus emigrantus, įgyvendindama reemigraciją skatinančias priemones, o svarbiausios iš jų yra darbo vietų gerinimas ir atlyginimo kėlimas. Tam būtina spartų ir stabilų šalies ūkio augimą užtikrinanti valstybės ekonominė politika.
