Dabar populiaru
Publikuota: 2020 birželio 12d. 14:27

Algis Krupavičius: Apie diskriminaciją ir rasizmą – kelios pastabos

Algis Krupavičius Be pandemijos iššūkių pastarąsias keletą savaičių Vakarų šalių visuomenes krečia antirasistiniai protestai. Jie nuvilnijo Amerikoje ir ne vienoje Europos šalyje. Šiuos protestus paskatino vienas konkretus įvykis, ir nors tokių istorijų JAV įvyksta daug, dažnai esminė jų priežastis yra diskriminacija. Arba toks reiškinys kaip neteisingas ir/ ar išankstinis nusistatymas prieš skirtingas žmonių grupes, ypač dėl rasės, amžiaus ar lyties. Jos priežastys yra įvairialypės ir istoriškai besikeičiančios, bet diskriminacijos subjektais tampa dažniausiai ar, beveik kaip taisyklė, yra silpnesnės ir pažeidžiamos visuomenės grupės. Kita vertus, skirtingose visuomenėse skiriasi diskriminacijos subjektai.

Dar daugiau, jų socialinis ir politinis svoris taip pat yra įvairus. Antai JAV rasinė diskriminacija yra itin socialiai jautrus klausimas. Pastarojo meto CNN apklausa rodo, kad šiandien net du trečdaliai amerikiečių vertina rasizmą kaip didelę Amerikos problemą, kai 2015 metais taip manė 49 proc. jų. Lygiagrečiai net 42 proc. registruotų rinkėjų teigia, kad rasių santykiai bus svarbus artėjančių JAV prezidento rinkimų veiksnys.

O kad viskas nepasirodytų taip paprasta, tai dar šiek tiek alyvos į liepsnojantį laužą. Konkrečiai kelios pastabos apie rasizmo reiškinį. 2016 ir 2017 m. sandūroje australų mokslininkas ir žmogaus evoliucijos tyrinėtojas Darren Curnoe iškėlė klausimą – ar rasių mokslas nėra didžiausia klaida? Ir jo atsakymas yra tiesmukas: „Blogiausia klaida mokslo istorijoje, be abejo, buvo žmonių suskirstymas į skirtingas rases“. Kodėl blogiausia klaida, tai D.Curnoe tęsia taip: „Bet rasės teorija išsiskiria iš visų, nes ji sukėlė neapsakomą kančią ir buvo naudojama pateisinti barbariškus kolonializmo, vergijos ir net genocido veiksmus. Net ir šiandien ji vis dar naudojama socialinei nelygybei paaiškinti....“ Jis taip pat pateikia nuorodą į Jennifer Wagner atliktą 3000 įtakingiausių Amerikos antropologų apklausą, kurioje net 88 proc. respondentų nesutiko su teiginiu, kad rasę apsprendžia biologija.

Kad rasių teorija yra socialiai sukonstruota ir biologiškai nėra tinkamai pagrįsta, galėtų geriau nei politologai įrodyti tiek antropologai, tiek biologai.

Rasių teorija gali pakišti koją ir politikos mokslininkams. 2002 metais Tatu Vanhanen, žinomas suomių mokslininkas ir demokratijos tyrinėtojas, kartu su britų psichologu Richard Lynn, pretenzingai sekdami Adamu Smitu, išleido knygą „Intelekto koeficientas ir tautų turtas“. Joje nesėkmingai (nors jiems atrodė kitaip) bandė įrodyti, kad tautų gerovę ir vystymosi greitį lemia genetiškai apibrėžti rasiniai skirtumai. Kai viename interviu T.Vanhanen paaiškino, kad Afrikos šalių vystymosi problemos yra pirmiausia dėl žemesnio juodųjų intelekto koeficiento, tai dėl to turėjo aiškintis net tik jis, bet ir jo sūnus Matti Vanhanen, kuris 2003- 2010 metais buvo Suomijos premjeras.

Kad rasių teorija yra socialiai sukonstruota ir biologiškai nėra tinkamai pagrįsta, galėtų geriau nei politologai įrodyti tiek antropologai, tiek biologai. Tad tuo ir neužsiimsiu. Antra vertus, tokios teorijos gerokai veikia žmonių ir visuomenių santykius.

Šių pastabų tikslas yra kitas – trumpai pažvelgti į rasizmą ir diskriminaciją Europos ir Lietuvos kontekste. Instrumentas, tai leidžiantis padaryti, yra Europos socialinis tyrimas (EST). Jame kaskart užduodame daugiau nei dešimt diskriminaciją matuojančių klausimų nuo dėl rasės iki dėl negalios.

Jei pažvelgtume į 2019 m. EST apklausos rezultatus, tai, kaip galima gana užtikrintai spėti, Lietuvoje tikrai ne rasinė diskriminacija yra labiau paplitusi, nes rasinių skirčių visuomenėje yra mažai. Santykinai didžiausia diskriminacija yra dėl amžiaus – 1,3 proc. apklaustųjų teigia ją patyrę, toliau seka dėl negalios – 1,2 proc., diskriminacija dėl tautybės, kalbos, lyties ar rasės neperžengia net vieno procento.

Visais atvejais bendras (ne)diskriminacijos paveikslas Lietuvoje tikrai yra itin teigiamas. Tas pačias tendencijas patvirtina ir atsakymai į klausimą, ar priklauso diskriminuojamai grupei. Lietuvoje tokių būta 2019 metais tik 3,5 proc. (mažėjo gana ženkliai nuo 10,2 proc. 2012 m.), Lenkijoje atitinkamai 3,8 ir 5,0 proc., Čekijoje – 3,7 ir 6,8 proc., Estijoje kiek daugiau – 7,8 ir 11,3 proc., o apklausoje dalyvavusių šalių vidurkiai buvo 7,3 ir 7,4 proc. Beje, diskriminacijos paveikslas labiausiai komplikuotas pagal daugelį sociodemografinių požymių įvairesnėse šalyse, tokiose kaip Prancūzija, kur diskriminuojamai grupei priklausė 15,3 ir 10,5 proc. respondentų, ar Didžiojoje Britanijoje – 13,2 ir 11,9 proc. Blogiau, kad abiejose šalyse stebimas diskriminuojamų grupių padidėjimas nuo 2012 iki 2019 metų.

Nors Lietuvos paveikslas diskriminacijos lauke yra be didesnių dėmių, visa tai nereiškia, kad jis negali keistis.

Diskriminacija dėl rasės Europos šalyse bendrai yra matuojama mažais skaičiais. Tarp 20 šalių, kurių duomenys jau yra paskelbti iš paskutinės EST apklausos, vidutiniškai diskriminaciją dėl rasės patyrė vos 1,1 proc. apklaustųjų. Kiek daugiau tokių būta Prancūzijoje – 3,3 proc. ir Didžiojoje Britanijoje – 3,4 proc., nors ir ten ši problema nepalyginamai mažesnė nei JAV.

Visgi šiame optimistiniame Europos (ne)diskriminacijos paveiksle yra ir mažiau teigiamų ženklų. Kai respondentai priklausė etninei mažumai, tai dėl rasės jautėsi diskriminuojami beveik 23 proc. respondentų Prancūzijoje, 26 proc. Didžiojoje Britanijoje, 21 proc. Belgijoje. Vėl tokių tendencijų iš esmės nerasta Vidurio Rytų Europos šalyse. Tačiau potencialios diskriminacijos požymių šioje Europos pusėje galima pamatyti atsakymuose į šį klausimą: ar vertėtų į šalį įsileisti daug ir/ ar pakankamai skirtingų rasių/ tautybių emigrantų nei dauguma esamos visuomenės gyventojų? Jei bendrai tyrime dalyvavusiose šalyse tokių emigrantų atvykimui pritarė kiek daugiau nei 47 proc. respondentų, tai Vengrija rodė didžiausią uždarumą su 15 proc., Čekijoje tam pritarė 21 proc., Lenkijoje – 36 proc., kai Lietuvoje atvirumo laipsnis buvo kiek didesnis ir siekė 39 proc.

Visgi, ženkliai atviresnės nei Vidurio Rytų Europa yra Vakarų Europos ir Skandinavijos visuomenės: Vokietijoje tam pritarė 73 proc., Didžiojoje Britanijoje – 72 proc. Belgijoje – 71 proc., Norvegijoje – net 82 proc., o Nyderlanduose – 68 proc. Ir šios atvirumo tendencijos yra stebimos po visai neseniai, t.y. 2015 metais, Europoje praūžusios migrantų krizės, pasikartojančių ne europiečių teroristinių išpuolių, radikalesnių dešiniųjų jėgų atsiradimo politikos arenoje.

Nors Lietuvos paveikslas diskriminacijos lauke yra be didesnių dėmių, visa tai nereiškia, kad jis negali keistis. Ypač, jei emigracija ne tik iš Lietuvos, bet ir į Lietuvą iš skirtingų kultūrų stiprės.

Algis Krupavičius yra Vytauto Didžiojo universiteto profesorius.

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Šiuolaikiškos studijos

Video

20:37
00:58
00:23

Esports namai

Susikurk savo vasaros namus su IKEA

URBAN˙/

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie 15min