Dabar populiaru
Publikuota: 2020 balandžio 1d. 08:06

Algis Krupavičius: Delegitimacija, arba Europos Sąjunga atsitraukia?

Algis Krupavičius Aplinkui pandemija. Jau gerokai daugiau nei 2 milijardai pasaulio gyventojų saviizoliacijoje. Pasaulis užsidaro. Nors Kinija po truputį atsidaro. Bet Europa jau užsidarė. Išskyrus gal tik Švediją. Sinusoidė.

Koronaviruso drama didžiausiu greičiu plėtojasi kaip tik Europoje. Ir kol kas Europa pagal jos statistiką lenkia ir JAV, ir Kiniją. Po dviejų pasaulinių karų Europa buvo ta pasaulio vieta, kur daugiau nei 60 metų buvo įgyvendinamas didžiausias transnacionalinės integracijos projektas. Jis per laiką turėjo kelis vardus, bet dabartinis – Europos Sąjunga. Šio projekto optimistai jau kuris laikas horizonte matė net Jungtinių Europos Valstijų miražą.

Tačiau vietoj jo atsirado molekulė – koronavirusas, kuri yra net per maža, kad būtų galima pastebėti paprastu mikroskopu. Bet ji pavertė Europą vieta, kur „skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas“. Ir užsidarė Italija, Ispanija, Lietuva, Lenkija, Vokietija ir taip toliau. Nors Europa jau kuris laikas norėjo būti atvirų visuomenių pavyzdžiu visam pasauliui.

Dabar yra kitaip. Praėjusios savaitės pradžioje atliktos visuomenės nuomonės apklausos Ispanijoje, Italijoje ir Prancūzijoje rodo, kad didžiulė dauguma šiose šalyse palaiko griežtas valdžios nustatytas saviizoliacijos priemones. Ispanijoje jas remia 87 proc., Italijoje – net 90 proc., o Prancūzijoje – 88 proc.[1] Lietuvoje prieš kurį laiką 66 proc. apklaustųjų valdžios veiksmus vertino teigiamai. Beveik nėra abejonių, kad iš esmės visose Europos šalyse matytume labai panašų visuomenės nuomonių paveikslą. Jo pavadinimas – „Sugrįžimas į nacionalines valstybes“.

Ar Europos Sąjunga padeda įveikti krizę? Toks klausimas italams, ispanams ir prancūzams irgi buvo užduotas. Dauguma, arba 61 proc., italų pasakė, kad ES nepadeda, ir vos 24 proc. manė, kad padeda.

Prancūzijoje ir Ispanijoje šiuo klausimu nuomonės buvo įvairesnės. 46 proc. prancūzų vertino ES neigiamai, o 31 proc. teigiamai, bet nuomonių pasiskirstymas buvo su minuso ženklu Europos Sąjungai. Ispanijoje ne dauguma, bet vis vien net 43 proc., manė, kad ES padeda įveikti krizę, ir 34 proc. – kad nepadeda. Tačiau lūkesčių dėl ES pagalbos būta labai didelių. 2016 m. Eurobarometro apklausoje net 89 proc. respondentų sakė, kad jie lauktų ES pagalbos, jei jų šalyje įvyktų stichinė nelaimė. Kad ES nerangumą pandemijos atžvilgiu kritiškai vertina ir vertins dauguma ES šalių visuomenių (gal nebent išskyrus tokias hiper eurooptimistes, kokia yra Lietuva), matyt, abejonių nėra.

Tad kur šiandien yra Europos Sąjunga? Kai kurie ES politikos stebėtojai sako, kad Europos Sąjunga atsitraukė. Kiti mano, kad gal dar neatsitraukė, bet jos veiksmai dėl pandemijos vyksta ir per vėlai, ir jų mažai. Ir su tuo nesutikti būtų sunku.

Keli pavyzdžiai. Briuselis. Kovo 9 diena. Pirmadienis. Komisijos pirmininkės Ursulos von der Leyen spaudos konferencija, skirta Europos Komisijos šimtadieniui. Pandemijai pirmininkės kalboje yra viena pastraipa. Joje žinia, kad EK stebi įvykius Italijoje, gali būti žymus viruso poveikis visuomenėms ir ekonomikoms, reikia koordinuoti veiksmus. Dar pridedama, kad Komisijos koronaviruso reagavimo komanda (joje net penki komisarai: Lenarčič, Kyriakides, Johansson, Vălean, Gentiloni ir pati von der Leyen) su valstybėmis narėmis pradeda svarstyti pasirengimą galimai krizei, rizikos vertinimą, priemonių koordinavimą, diagnostikos, gydymo ir vakcinų tyrimų finansavimą, bendrus viešuosius pirkimas, pavyzdžiui, dėl apsauginių priemonių. Biurokratiškai viskas lyg ir teisingai. Bet už EK biurų langų jau beveik 144 tūkst. susirgimų. Jų svorio centras dideliu greičiu iš Kinijos pereina į Europą.

Tad kur šiandien yra Europos Sąjunga? Kai kurie ES politikos stebėtojai sako, kad Europos Sąjunga atsitraukė.

Objektyvumo dėlei reikia pastebėti, kad, kalbant apie ES institucijų reakcijos į pandemiją greitį ir apimtį, užduodamas ir kitas klausimas/(ai): o ką ES čia gali? Ir pateikiama visa puokštė atsakymų. Sveikatos politika yra valstybių narių kompetencijoje. Tokia krizė neturi precedentų. Ji globali. Galiausiai, ką ES pareigūnai gali daryti reaguodami į krizę. Timas Kingas, apžvalgininkas iš POLITICO, rašė: „Tai, ką ES pareigūnai, pavyzdžiui, Michelis ir Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen, gali padaryti reaguodami į koronavirusą, tai tik blyški to, ką gali padaryti nacionaliniai vadovai, imitacija“[2].

ES priėmė 37 milijardų eurų vertės planą, kuris lyginamas su Maršalo planu. Šalims su Lietuvos dydžio ekonomika papildoma beveik 1,5 milijardo eurų injekcija, kai patys ekonomikos išgyvenimui planuojame skirti 2,5 ir vėliau 5 milijardų eurų, yra ženkli. Ir nereikia čia ginčytis. Juolab, kad daug didesnių finansinių svertų turi Europos centrinis bankas, Europos stabilumo mechanizmas. Tad galimybių ES čia turi.

Visgi, kiek kitaip tiesioginiai ES milijardai atrodo didesnių šalių kontekste. Siekdama išsaugoti ekonomiką, Vokietija patvirtino 750 milijardų eurų pagalbos paketą, Prancūzija paskelbė 45 milijardų eurų injekciją į ekonomiką ir garantiją banko paskoloms iki 300 milijardų eurų, Ispanija suformavo 200 milijardų eurų pagalbos paketą.

Net labiausiai pandemijos apimta Italija suplanavo daugiau nei 350 milijardų eurų paramos programą ekonomikai. Kaimyninė Lenkija patvirtino 47 milijardų eurų nacionalinio biudžeto paketą koronaviruso problemoms spręsti. Bendrai, itin preliminariai skaičiuojant, maždaug 2 trilijonų krizės įveikimo našta teks valstybėms narėms.

Beje, Lenkijos ministras pirmininkas Mateuszas Morawieckis net susiginčijo su EK, sakydamas, kad „lankstumas, kurį siūlo ES, tikrai yra geras žingsnis, tačiau kol kas ES nesiėmė jokių naujų priemonių. Akivaizdu, kad šiuo konkrečiu atveju ES neveikia taip greitai, kaip nacionalinės valstybės, neveikia taip greitai, kaip Lenkija.“[3] Nesileidžiant į detales, bet Morawieckis čia visiškai teisus.

Susikalbėti net nedideliame ES valstybių lyderių rate sekasi sunkiai.

Beje, tie apsižodžiavimai tęsiasi. Kovo 26 d. von der Leyen Europos Parlamento plenarinėje sesijoje paaiškino, kad „kai Europai iš tikrųjų reikėjo „visi už vieną“ dvasios, per daug [šalių – A.K.] iš pradžių pateikė atsakymą „tik už mane“. Kai Europai iš tikrųjų reikėjo įrodyti, kad tai ne tik sąžininga orų sąjunga, per daug [šalių – A.K.] atsisakė pasidalyti savo skėčiu“[4].

Panašu, kad ES patiria delegitimacijos, arba teisėtumo praradimo, krizę. Susikalbėti net nedideliame ES valstybių lyderių rate sekasi sunkiai. Nors ES buvo gana efektyvi sprendžiant 2008–2010 metų finansų krizę, aktyviai veikė 2015 m. migracijos krizės metu ir panašiai.

Kodėl šiandien ES yra tokia pasyvi? Priežasčių, matyt, surastume ne vieną. Bet viena svarbiausių yra politinių lyderių trūkumas aukščiausiose ES institucijose. Be abejo, galima teisintis, kad Europos Komisija nauja, Europos Sąjungos Tarybos vadovas Charles'is Michelis irgi naujas, o ir visas Europos parlamentas tik savo kadencijos starte, tad politinės lyderystės iš jų tikėtis sudėtinga. Visgi, su tokiu požiūriu verta gerokai nesutikti. Panašu, kad Briuselio politiką kamuoja sisteminės politinės lyderystės problemos.

Keli faktai. Europos parlamento rinkimai, jokia čia paslaptis, vertinami kaip antrarūšiai. Tokį jų statusą patvirtina pirmiausia rinkėjų pasyvumas juose. Aukščiausių ES institucijų vadovų paskyrimai jau seniai serga „demokratijos deficito“ liga.

Prieš penkerius metus atsirado šiokia tokia konkurencija per pagrindinio kandidato (spitzenkandidat) procedūrą į EK vadovus, bet 2019 metais dėl kelių didžiųjų ES šalių politinio turgaus jos buvo atsisakyta. Visiškas turgus vyksta ir paskyrimuose į Europos Komisiją, kur reikia patogių, bet nebūtinai kompetentingų. Galiausiai turime rezultatą, kad aukščiausiose ES institucijose atsiranda dažnai net ne antro, bet trečio ar ketvirto ešelono politikai. Jie paprastai nėra lyderiai, jų credo yra biurokratinė politika. Arba politika pagal iš anksto užrašytas taisykles. Bet krizės laikais taisyklės dažnai neveikia, arba mažiausiai jas reikia pritaikyti prie įvykių. Vienas Lietuvos krizės valdytojų kelias savaites irgi kartojo, kad viskas gerai, nes veikiame pagal algoritmą, t.y. iš anksto nubrėžtas taisykles. Aišku, kaip visada ir visur galėtume rasti išimčių ir tarp ES politikų, bet išimtys tik patvirtina taisyklę. O jei ES net per negaliu atsiras lyderiai, tai Sąjunga gal ir neatsitrauks....

Algis Krupavičius yra Vytauto Didžiojo universiteto profesorius.


[1]https://www.politico.eu/article/coronavirus-lockdown-spain-italy-france-public-backing/

[2]https://www.politico.eu/article/in-eu-european-union-coronavirus-covid19-retreat-a-way-forward-ursula-von-der-leyen-charles-michel/

[3]https://www.politico.eu/article/polish-pm-slams-eu-funding-response-to-coronavirus/

[4]https://www.politico.eu/article/von-der-leyen-slams-only-for-me-covid-19-response/

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

08:43
06:47

Metas rinktis

Atradimai virtuvėje

Skanumėlis

Video

05:19
02:24
01:30

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 15min