Dabar populiaru
Publikuota: 2020 gegužės 30d. 08:04

Algis Krupavičius: Politinė sistema Lietuvoje – ar ji atvira ir skaidri?

Algis Krupavičius Pirma ne vieno skaitytojo reakcija į šio komentaro antraštę, matyt, būtų – ar autorius pablūdo..., jog ir taip aišku, kad čia atsakymas yra dvigubas „ne“, t.y. nei skaidri, nei atvira ta politinė sistema. Ir taškas. Tačiau ne viskas yra taip tiesmukiška. Šalia daugybės iššūkių, kuriuos jau sukėlė ir dar gali sukelti pandemija, viena trumpalaikė jos pasekmė yra iš esmės teigiama. Visuomenė daugelyje šalių esamą valdžią vertina geriau dabar nei iki pandemijos. Tačiau esminis klausimas – kiek išaugęs palankumas valdžiai yra tvarus? O gal čia tik koks nors mini milžinas, ir dar su molinėmis kojomis.

1928 m. amerikiečių sociologai Williamas Isaacas Thomas ir Dorothy Swaine Thomas suformulavo Tomo teoremą, arba principą, kuris skelbia, kad „jei žmonės situacijas laiko tikromis, jų pasekmės tampa realiomis“. W.I.Thomas taip pat tvirtino, kad kasdieniame gyvenime bet koks situacijos apibrėžimas nulemia ne tik dabartį, bet ir viso gyvenimo nuostatą bei paties individo asmenybę.

Tad ar dabartinis palankesnis valdžios vertinimas turės realias pasekmes ir lems rinkėjų žingsnius netolimoje ateityje? Ar, visgi, yra kitų ilgalaikiškesnių veiksnių, kurie valdžios vertinimams yra reikšmingesni? Atsakymas čia yra „taip“.

Tokie ilgalaikio poveikio kintamieji, kurių vertinimai sukuria realias politinio elgesio pasekmes, yra mažiausiai keli. Tarp jų būtų bendras politinės sistemos atvirumas piliečiams, valdžios reagavimas į piliečių interesus ir jos sprendimų skaidrumas, taip pat asmeninės kompetencijos politikos atžvilgiu įsivertinimas. Visi šie kintamieji, kaip politinės sistemos atliepiamumo rodikliai, periodiškai naudojami Europos visuomenių požiūriams į valdžią matuoti Europos socialiniame tyrime.

Vos 2,2 proc. respondentų Lietuvoje manė, valdžia „daug ar labai daug“ geba reaguoti į piliečių interesus.

Pasitenkinimas einamosios politikos rezultatais reiškia trumpalaikę piliečių reakciją į vyriausybės politikos įgyvendinimą. Tuo tarpu politinės sistemos atvirumą savo piliečiams matuojame kaip mastą, kuriuo žmonės galvoja, kad politikai ir/arba politinės institucijos įsiklausys į paprastų piliečių nuomones ir veiks pagal jas. Pagal atsakymus, kad politinė sistema suteikia vienodas galimybes dalyvauti politikoje, kur viename poliuje yra teiginiai „daug ar labai daug“, o kitame – „nė kiek ar labai mažai“, Lietuva su 59 proc. neigiamų vertinimų ir vos 9,7 proc. teigiamų, yra tarp autsaiderių tarp 20-ies Europos valstybių (pav. 1.).

Vienintelė paguoda čia gali būti tai, kad į panašų klausimą apie eilinių piliečių įtaką politikoje 2017 metais neigiamai atsakė 79,6, o teigiamai – vos 2,6 proc. apklaustųjų. Lyg ir ženklus pagerėjimas yra čia. Veikiausiai pažangos čia tikrai atrastume, bet klausimų formuluotės nebuvo tapačios, taip pat kitose šalyse, tokiose kaip Italija ar Vengrija, su senesne klausimo formuluote irgi gerokai daugiau neigiamų vertinimų būta. Tačiau lygias galimybes piliečiams dalyvauti politikoje, kaip jau įprasta tokiuose tyrimuose, palankiausiai vertina Šiaurės ir Vakarų Europos šalys, o blogiausiai – Vidurio ir Pietų Europos kraštai.

Algio Krupavičiaus nuotr./Pav.1. Politinė sistema kiekvienam suteikia vienodas galimybes dalyvauti politikoje, EST[1] (proc.)
Algio Krupavičiaus nuotr./Pav.1. Politinė sistema kiekvienam suteikia vienodas galimybes dalyvauti politikoje, EST[1] (proc.)

Dar blogiau nei lygių galimybių vertinime Lietuva atrodo, kai kalbama apie mastą, kuriuo šalies vyriausybės atsižvelgia į savo piliečių interesus. Vos 2,2 proc. respondentų Lietuvoje manė, valdžia „daug ar labai daug“ geba reaguoti į piliečių interesus, o 64 proc. teigė diametraliai priešingai (pav. 2), o likusieji 31, 3 proc. rinkosi atsakymą „šiek tiek“.

Palyginamajame kontekste galime pastebėti kelias tendencijas. Pirma, politinės sistemos atvirumas (teigiami vertinimai svyruoja nuo 2,2 iki 58,3 proc.) yra visur vertinamas geriau nei valdžios įsiklausymas į piliečių interesus (teigiami vertinimai yra tarp 1,2 ir 45,1 proc.). Antra, šalių susigrupavimas pagal regionus pagal abu kintamuosius yra toks pat: Šiaurės ir Vakarų Europos, o po jų Vidurio ir Pietų Europos šalys.

Tačiau Lietuvos atveju, jei pagal teigiamus politinės sistemos atvirumo vertinimus skirtumas nuo aukščiausius procentus turinčių Norvegijos ir Šveicarijos yra apie šeši kartai, tai pagal valdžios įsiklausymą į piliečius nuo aukščiausių šioje srityje Šveicarijos rodiklių skiriamės daugiau nei dvidešimt kartų. Pagal pastarąjį rodiklį mus skiria tiesiog praraja nuo ilgaamžiškesnių demokratijų.

Algio Krupavičiaus nuotr./Pav. 2. Šalies vyriausybė atsižvelgia į visų piliečių interesus, EST (proc.)
Algio Krupavičiaus nuotr./Pav. 2. Šalies vyriausybė atsižvelgia į visų piliečių interesus, EST (proc.)

Su dviem jau aptartais kintamaisiais glaudžiai yra susijęs trečiasis – politinių sprendimų skaidrumas. Nors šiuo metu kiek pagerėjo Lietuvos korupcijos suvokimo indeksas[2], bet politikos sprendimų skaidrumas yra vertinimas itin kritiškai (pav. 3). Beje, tarp visų 20-ies šalių šio kintamojo įverčiai yra patys blogiausi, nes vidutiniškai vos 11,6 proc. apklaustųjų teigė, kad jų šalių politikoje „daug ar labai daug“ atvejų sprendimai yra skaidrūs. Net vidutiniškai 52,6 proc. manė, kad jie yra „nė kiek ar labai mažai“ skaidrūs. Lietuva, kaip visada, yra paveikslo apačioje su vos 3,2 proc. teigiamų ir 63 proc. neigiamų atsakymų, o 33,8 proc., kad šiek tiek skaidrūs.

Algio Krupavičiaus nuotr./Pav. 3. Šalies politikoje sprendimai yra skaidrūs, EST (proc.)
Algio Krupavičiaus nuotr./Pav. 3. Šalies politikoje sprendimai yra skaidrūs, EST (proc.)

Politikos neskaidrumo vėžys net Vakarų demokratijose yra aiškiai jų visuomenių suvokiama problema. Vaistų ar priešnuodžių jai nėra surasta. Bet politinės sistemos atvirumas, valdžios įsiklausymas į piliečių balsą ir jos sprendimų skaidrumas koreliuoja su politiniu pasitikėjimu ir esamos vyriausybės vertinimais. Tad, nesiveliant į skaičių ekvilibristiką, nieko keista nėra, jei pagal 2019 m. Europos socialinį tyrimą Lietuvoje partijomis pasitikėjo (7- 10 balų įverčiai) vos 6,5 proc., politikais – 8 proc., parlamentu – 9,5 proc., Vyriausybe – 13,3 proc., teisine sistema – 26,1 proc., o vieni kitais (čia socialinio pasitikėjimo rodiklis) – 25 proc. apklaustųjų. Nors Lietuvoje čia būta ir geresnių laikų. Antai 1992 m. 38,1 proc. pasitikėjo politine sistema. Dabar matome jei ne regresą pasitikėjime visomis politinėmis institucijomis, tai pažangos iš esmės nėra. Suvestinis rodiklis šioms tendencijoms pagrįsti yra pasitenkinimas demokratija. Jei 1999 m. pagal Europos vertybių tyrimą demokratijos veikimu Lietuvoje buvo patenkinti 25,5 proc., o 2019 m. – 23,8 proc. apklaustųjų. Tad bėgama vietoje.

Dabar matome jei ne regresą pasitikėjime visomis politinėmis institucijomis, tai pažangos iš esmės nėra.

Aukštesnis sistemos atliepiamumo lygis yra susijęs su aukštesniu politinio dalyvavimo lygiu, įskaitant balsavimą rinkimuose. Tačiau čia yra itin svarbi individo subjektyvi kompetencija, arba asmens gebėjimas suprasti politiką ir elgtis politiškai atsakingai. Ar Lietuvos piliečiai pasitiki savo kompetencija politikos atžvilgiu? Nedaugžodžiaujant čia reikia pasitelkti visuomenės nuomonės tyrimų duomenis. Tad 2019 m. vos 3,3 proc. respondentų Lietuvoje buvo labai ar visiškai užtikrinti savo gebėjimais dalyvauti politikoje, o net 83,8 proc. buvo tuo neužtikrinti (pav. 4). Tarp 20-ies šalių esame priešpaskutiniai.

Algio Krupavičiaus nuotr./Yra užtikrinti savo pačių gebėjimu dalyvauti politikoje, EST (proc.)
Algio Krupavičiaus nuotr./Yra užtikrinti savo pačių gebėjimu dalyvauti politikoje, EST (proc.)

Subjektyvi kompetencija yra itin geras prognostinis politinio aktyvumo kintamasis. Koreliacijos koeficientas tarp dalyvavimo parlamento rinkimuose ir subjektyvios kompetencijos politikoje analizuojamose šalyse, kai ji vertinama neigiamai, siekia net minus 0,38 punkto. Tiesa, koreliacija tarp dalyvavimo rinkimuose ir neigiamo vienodų galimybių politinėje sistemoje net yra aukštesnė ir siekia minus 0,47 punkto. O aukščiausia koreliacija yra tarp dalyvavimo rinkimuose ir neigiamo vyriausybės atliepiamumo piliečių interesams įvertinimų- net minus 0,51 punkto.

Kokias išvadas siūlo šios koreliacijos realiam politiniam gyvenimui? Pirmiausia tai, kad į keliolika pastarųjų parlamento rinkimų Lietuvoje ateina apie pusę rinkėjų, tai neturėtų stebinti, nes nusivylimo politikais ir politikos institucijomis mastas yra itin aukštas. O prognozuoti rinkėjų aktyvumą yra gana lengva. Jis yra kaip savaime išsipildanti prognozė, kad ateis apie pusę ar vos kiek daugiau nei pusė rinkėjų. Tokio žemo aktyvumo (Lietuvoje dalyvavimas rinkimuose maždaug 15 proc. mažesnis palyginus su čia aptariamomis šalimis) prielaidos yra ne trumpalaikės, o ilgalaikės. Taip pat šios koreliacijos neblogai paaiškina ir žemą pasitikėjimą demokratija. Jei piliečiai mano, kad jie gali paveikti valdžios sprendimus, tai jie labiau pasitiki demokratija kaip sistema, ir priešingai. Lietuvoje yra būtent priešingai.

Nusivylimo politikais ir politikos institucijomis mastas yra itin aukštas.

Tad Lietuvos politikos arenoje ilgalaikės trukmės problemų yra daugiau nei reikia. Europos Sąjunga, tarp kurios narystės kriterijų yra demokratinė ir teisinė valstybės tvarka, demokratijos kokybę ne itin kilstelėjo Lietuvoje. Dar daugiau, šiais laikais net globaliai stebima tam tikra demokratijos regreso banga. 2018 m. Economist’o Demokratijos indekso, kuris pateikia demokratijos būklės apžvalgą visame pasaulyje, viena iš svarbiausių žinių buvo globaliai pablogėjęs pasitikėjimas demokratija. O 2019 metus šio indekso rengėjai pavadino demokratinių nesėkmių ir liaudies protesto metais. Tad iššūkiai demokratijai nėra tik lokalūs. Taip pat, istorijos pabaigos su pilnos demokratijos pergale, kaip beveik prieš tris dešimtmečius vylėsi Francis Fukujama, nesulauksime.

O Lietuvoje, bent vidutinio nuotolio perspektyvoje, klamposime po demokratijos su trūkumais pelkę. Geresnis dabartinės valdžios vertinimas yra tik trumpalaikis reiškinys. Kaip sloga, jis praeis ir negydomas. O į antraštėje užduotus klausimus, deja, atsakymai yra akivaizdūs ir papildomų įrodinėjimų nereikalauja. Beveik kaip aksioma jie yra „NE“.

Algis Krupavičius yra Europos socialinio tyrimo Generalinės asamblėjos vicepirmininkas ir Vytauto Didžiojo universiteto profesorius.


[1] Visuose paveiksluose yra duomenys iš Europos socialinio tyrimo 9 bangos, kuri skirtingose šalyse vyko 2018 – 2019 m. Reprezentatyvią Lietuvos gyventojų apklausą 2019 m. rugsėjo 21 - gruodžio 15 d. atliko UAB „RAIT“ (apklausta 1835 respondentai). Vytauto Didžiojo universiteto vykdomą projektą „Lietuvos narystės Europos Socialinio tyrimo Europos mokslinių tyrimų infrastruktūros konsorciume plano įgyvendinimas” (Nr. VS-3) finansuoja Lietuvos Respublikos Švietimo, mokslo ir sporto ministerija ir Lietuvos mokslo taryba.

[2] https://www.stt.lt/naujienos/7464/korupcijos-suvokimo-indekso-tyrime-lietuva-pakilo-3-vietomis:2852

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Atradimai virtuvėje

Skanumėlis
Skanumėlis

Šiuolaikiškos studijos

Video

00:47
01:15
00:57

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 15min